Balsavimas

Ar Jurbarke reikia dirbtinės čiuožyklos?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Ar parkeliaus Petro Cvirkos paminklas į Klangius?

Ar parkeliaus Petro Cvirkos paminklas į Klangius? (3)

2017-11-10

wikimapia.org nuotr.

Praėjusią savaitę ėmė sklisti žinios, kad sostinėje gaivinami planai iš Vilniaus centro iškelti Petro Cvirkos paminklą. Svarstoma, kad skulptūra galėtų būti pastatyta rašytojo gimtajame krašte, jo memorialinėje sodyboje Klangiuose.

Paminklo nesikratytų

Jurbarko r. savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius patikino dar nesulaukęs konkrečių siūlymų dėl paminklo perkėlimo. „Jei toks siūlymas būtų, tada ir svarstytume. Tikrai diskutuotume su Veliuonos bendruomene, atsiklaustume žmonių. Jei būtų pasipriešinimas, tikrai paminklo į Klangius nevežtume“, – sako meras.

Pasak S. Mockevičiaus, galima numanyti, kad veliuoniškiai iš jų krašto kilusio rašytojo nepasmerkė ir paminklą priimtų. Didelių diskusijų ir neigiamos nuomonės apie rašytoją nekilo ir šių metų pavasarį svarstant jo vardu pavadintos literatūrinės premijos pervardijimą, nors tai ir nuspręsta padaryti atsižvelgus į nepatenkintų P. Cvirkos biografijos faktais visuomenės atstovų skundus.

„Nuspręsta taip padaryti, kad būtų kuo mažiau susipriešinimo visuomenėje. Be to, šia premija pagerbiami novelistai, tad naujas pavadinimas visai tinkamas“, – sako meras.

Balandžio mėnesį Jurbarko r. savivaldybės taryba priėmė sprendimą teikiamą nuo 1976 m. Petro Cvirkos literatūrinę premiją pervardyti į „Veliuonos novelės“ premiją.

Meras tikina, kad Klangiai – viena iš vietų, kur galėtų būti perkeltas sostinėje nepageidaujamas paminklas. „Geriau į Klangius, nei į Grūto parką“, – mano jis. Be to, tai nebūtų naujo paminklo statymas, o tik prieglobstis prieš 58 metus pastatytam monumentui. „Tokia buvo istorija ir reikia, kad žmonės ją žinotų, o žinodami suvoktų tą laikmetį, – mano meras. – Nugriauti – lengviausia. Reikia ieškoti santarvės, o ne smerkti. Stebina toks noras supriešinti visuomenę.“

Klangiuose veikiančioje memorialinėje P. Cvirkos sodyboje turizmo sezono metu apsilanko iki 1800 žmonių. Atvyksta daug moksleivių ekskursijų, nes mokyklinėse programose yra P. Cvirkos kūrinių. Sodyboje išlikusi šimtametė troba, surinkta nemažai rašytojo ir jo tėvų daiktų. „Jokių idėjų keisti šio muziejaus pakraipą iš visuomenės nekilo, tad verčiau reikėtų galvoti, kaip Klangiuose esančią istorinę sodybą sutvarkyti. Ten puiki vieta renginiams“, – mano S. Mockevičius.

Veliuoniškiai – geranoriški

P. Cvirkos memorialinį muziejų Klangiuose prižiūrinti rašytojo dukterėčia Kristina Ragaliauskienė patikina, kad tikrai neprieštarautų dėdės paminklo parvežimui į tėviškę. „Mes, veliuoniškiai, visai nesureikšminame, kur tas paminklas stovi. Gali parvežti pas mus, gali – ir į Grūto parką“, – pretenzijų nereiškia muziejaus prižiūrėtoja. Ji tik nusijuokia, kad valdininkams prisibijant išsakyti tvirtą nuomonę dėl P. Cvirkos, jai tai padaryti nesunku. „Atsigręžkime į kūrybą. Tai, kad jo kūriniai buvo ypatingi, niekas nepaneigs. Žmogus mirė anksti, ir kaip būtų pasisukęs jo likimas, niekas dabar nežino“, – svarsto rašytojo giminaitė.

Ne visiems kliūna rašytojo tarybinė praeitis. K. Ragaliauskienė pasakoja apie į muziejų užklydusią tremtinę su P. Cvirkos knyga „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ rankoje. Moteris pasakojo, kad ši knygelė keliavo drauge į Igarką, ten buvo vieninteliu daiktu, neleidusiu užmiršti Lietuvos, ir grįžusi drauge iš tremties.

Gal parvežtas didelį ažiotažą keliantis paminklas į Klangius pritrauktų dar daugiau lankytojų? „Lankytojų čia užtenka. Kai vienam žmogui, dirbančiam puse etato, reikia prižiūrėti kelias patalpas ir hektaro dydžio teritoriją, tik spėk suktis“, – pasiguodžia K. Ragaliauskienė.

Rašytojo tėviškės troba įtraukta į valstybės saugomų objektų sąrašą, todėl Klangiuose nuolat apsilanko specialistai iš įvairių paveldu besirūpinančių įstaigų. „Klojimas, kur vykdavo novelės vakarai, neišliko, bet troba visai neblogos būklės, prižiūrima“, – tikina sodybos prižiūrėtoja.

„Lai parveža tą paminklą. Su sąlyga, kad gausime pinigų suremontuoti P. Cvirkos sodybą, atstatyti klojimą“, – juokiasi Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta. Jis tikina, kad dėl gandų apie iš Vilniaus iškeliamą P. Cvirkos paminklą veliuoniškiai dabar tik pajuokauja: „Na, kur jis čia toks didelis – kelių metrų stovės? Švies per visus laukus iš tolo.“

Veliuonos seniūnas svarsto, kad jei vis tik reiktų paminklą priimti, jis turėtų atkeliauti be postamento, o vietos jam Klangiuose tikrai atsirastų. „Veliuoniškiai puikiai priima rašytojo sodyboje įkurtą muziejų, priimtų ir paminklą. Tai – Veliuonos istorija. Kodėl viskas politizuojama? Kaip rašytojas, P. Cvirka buvo tikrai puikus – tokio lygio novelistų nedaug“, – sako E. Mikšta. Jis patikino, kad prieš priimant paminklą diskutuotų su visuomene ir atsižvelgtų į jos pageidavimus.

Naikina praeities simbolius

Petro Cvirkos paminklo autoriai – skulptorius Juozas Mikėnas ir architektas Vladislavas Mikučianis. Paminklas Vilniuje buvo pastatytas 1959 m., tuo pačiu įrengta ir rašytojo vardu pavadinta aikštė-skveras.

Apie P. Cvirkos paminklo iškėlimą iš Pamėnkalnio ir Pylimo gatvių sankirtoje esančios aikštės prabilta ne pirmą kartą. 2013 m. rudenį Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga kreipėsi į Seimą ir Vyriausybę, ragindama iš Vilniaus centro iškelti paminklus, pasak jų, sovietinių okupantų kolaborantams Salomėjai Nėriai ir Petrui Cvirkai ir sovietinę ideologiją propaguojančias Vilniaus Žaliojo tilto skulptūras.

Po metų į aukščiausias šalies institucijas kreipėsi Sausio 13-osios brolija, Lietuvos atsargos karininkų sąjunga ir Krašto apsaugos sistemos kūrėjų asociacija, reikalaudami iš šalies galutinai išguiti buvusio okupacinio sovietų režimo apraiškas – kolaborantams pastatytus paminklus ar jų vardais pavadintas ir iki šiol dalijamas premijas.

Dar prieš pustrečių metų, kai nuo Žaliojo tilto buvo nukeltos keturios sovietmečio skulptūros, Vilniaus meras Remigijus Šimašius žadėjo rimtai apsvarstyti, ar iš sostinės centro turi būti iškeltas P. Cvirkos paminklas. Tokiam sprendimui nepritarė tuometis kultūros ministras Šarūnas Birutis, literatūrologai, o itin aktyviai prieš paminklą pasisakė Seimo narys Arvydas Anušauskas, raginęs apsvarstyti P. Cvirkos paminklo išbraukimą iš Kultūros vertybių registro.

Faktai. 1940 m. liepos 14–15 dienomis Lietuvoje vyko vadinamieji Liaudies Seimo rinkimai. Iš viso buvo išrinkti 79 jo nariai. Liaudies Seimas priėmė deklaraciją, kuria įvesta sovietų santvarka, o Lietuva paskelbta socialistine sovietų respublika. Taip pat priimta Lietuvos stojimo į SSRS deklaracija, kurioje Liaudies Seimas nutarė prašyti SSRS Aukščiausiosios Tarybos priimti Lietuvos SSR į SSRS. Buvo išrinkta 20 įgaliotinių, kuriems patikėta misija perduoti SSRS Aukščiausiajai Tarybai minėtą deklaraciją. Delegacijoje, vykusioje „parvežti Lietuvai Stalino saulės“, buvo ir P. Cvirka.

Rašytojas mirė 38-erių, palikęs gražų kūrybinį palikimą. Žinomiausi jo kūriniai: novelių rinkinys „Saulėlydis Nykos valsčiuje“, romanai „ Frank Kruk“, „Žemė maitintoja“, Meisteris ir sūnūs“, apysakos vaikams „Cukriniai avinėliai“.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook