Atsikąsti dalį valstybinių miškų – nepavyko (0)

Tai galima įvertinti ir kaip laikiną besiformuojančios pilietinės visuomenės pergalę. Jau suvokiama, kuo pasibaigia gražiausių šalies vietų privatizavimas: prikabinėjama lentelių su iškalbingu užrašu „Privati valda“, statomos tvoros net ir apsauginėse ežerų ir upių zonose, užtveriami miško keliai. Paprastas žmogus jau negali laisvai vaikščioti ežerų ir upių pakrantėmis, nors įstatymas numato visiems laisvą apsauginę pakrantės zoną. Tačiau gyvenime yra kitaip – atitverti net gabalai ežerų.
Pasak Jurbarko miškų urėdijos urėdo Fausto Bakio, pradžioje bandyta sukompromituoti valstybines miškų urėdijas neva kaip prastai dirbančias, mažai pajamų šalies biudžetui duodančias įmones. Bandyta karštligiškai kurti naują darinį – „Visuomį“, kuris valdytų valstybės turtą. Įrodyti tokio darinio „naudą“ netgi pasitelkti užsienio ekspertai, dalis žiniasklaidos. O žmonės iš tokių užmačių pradėjo šaipytis: „Visuomis“ ne šiaip sau – viskas suomiams!
Urėdo tvirtinimu, atkuriant nuosavybę miškų savininkams grąžinta tai, kas jiems seniai neginčytinai priklausė. Teisinga buvo atlyginti už turtą, kurio natūra grąžinti neįmanoma, o pasiūlytos valstybinių įmonių akcijos patiko ne visiems. Tad kompensuojama buvo valstybiniais miškais, tam net numatytas rezervas. Kompensacijoms daugiausia buvo parinkti brandūs miškai. Tapę privačiais, gana greitai išparduoti ir virto pinigais bankų sąskaitose. Tai pamatę, šio turto gviešiasi ir kiti, kurie su miškais praeityje nėra turėję nieko bendra. Mat miškai liko bene vienintelis valstybės turtas, kurį lengviausia realizuoti. Tad dalies valdininkų ir kai kurių Seimo narių pastangomis, neva ginant nukentėjusių piliečių teises, sumanyta žemę ir mišką paversti kilnojamu turtu, keisti vieną kitu, keisti vietoves. Toks sumanymas sujaukė nekilnojamojo turto rinką, ją iškreipė. Kiek valdininkų tokiu būdu susikombinavo sklypų ir miško valdų gražiausiose ir pelningiausiose vietose. Tačiau dabar kelio atgal nėra.
F. Bakio įsitikinimu, kur kas paprasčiau buvo atkurti buvusią nuosavybę natūra kur tai įmanoma, buvusiose tose pačiose vietose, o jeigu neįmanoma – tinkamai atlyginti valstybės garantuojamomis akcijomis ar pinigais per sutartą laiką. Tačiau pasielgta kitaip – sukurta ir įteisinta sistema galioja, kaskart sužadindama vis didesnius apetitus. Todėl tam tikros suinteresuotos grupės nuolatos ir siekia nugvelbti nors dalį valstybinių Lietuvos miškų gražiausiose šalies vietose.
Galima tik numanyti, kad Seime prastumti ketinimai užvaldyti geriausias valstybinių miškų teritorijas prie didmiesčių, kurortų ir kitose prestižinėse vietose buvo ruošiami kruopščiai ir su dideliu užmoju. Ir vis remiamasi „užsienio patirtimi“.
Su valstybiniais miškais eksperimentuodami ir vadovaudamiesi tik laisvos rinkos idėjomis kaimynai latviai, atrodo, gerokai prisvilo. Leidę privatizuoti žymią dalį valstybinių miškų, po kelerius metus trukusių intensyvių kirtimų prarado europinius miškotvarkos standartus liudijantį sertifikatą. Dabar žiūri į kelmus ir pradeda galvoti, kaip biudžeto lėšomis reikės atkurti gerokai praretintus miškus.
Laimė, Lietuvoje taip neatsitiko – valstybiniai miškai sertifikuoti, o tai garantuoja ne tik tvarios miškininkystės pripažinimą, bet ir aukštesnes medienos kainas. Geras vardas ir pripažinimas taip pat turi vertę, kurią labai nesunku prarasti. Nesvarbu, jog visuomet vertinama specialistų patirtis, žinios, o miškas, išskyrus kai kurias medžių rūšis, net ir per žmogaus gyvenimą nepasiekia brandos.
Tuo tarpu Seime miškininkystės „reformų“ šaukliai jau buvo pasiekę savo tikslus: Seimas buvo patvirtinęs Miškų įstatymo pataisas, atveriančias kelią miškus urbanizuoti, neva buvusias sodybas atkurti, miško valdas skaidyti į 0,5 ha dydžio sklypus. Bandyta įgelta ir valstybinius miškus ginantiems urėdams: siūlyta nustatyti jiems kadencijas, jog per kelerius metus valstybinius miškus ginančius urėdus būtų galima pastumti į šoną, o į jų vietą susodinti savus.
Nepavyko šis siekis, tad galima manyti, kad metams kitiems virš valstybinių miškų likimo sklandžiusi nežinia bent laikinai išsklaidyta.
Ramiau tapo ir privačiuose miškuose, kurių šalyje yra daug. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2011 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 244 550 privačių miškų savininkų (270 051 kadastrinis sklypas). Privatūs miškai užėmė 803 275 ha, arba 38,2 proc. visos Lietuvos miškų teritorijos. Teoriškai įvertinta, kad privačių miškų teritorijose būtų galima atkurti apie 130–140 tūkst. buvusių sodybų, nors realiau kalbama apie 20–30 tūkst., kurios galėtų užimti apie 5–6 tūkst. hektarų.
Vargu ar kas sodybas statytų pelkėse ar kitose nepatraukliose vietose. Jau ir dabar, kai sodų bendrijose leidžiama statyti gyvenamuosius namus, prie miškų esančiose bendrijose ryškėja jų urbanizavimo problemos: reikia elektros, vandentiekio, kanalizacijos, ryšio sistemų, patogių kelių. Panašiai būtų ir gražiausiuose miškuose atsiradus gyvenvietėms.
Privatizavimo šalininkai primygtinai šaukia apie konstitucines teises gerbti privačią nuosavybę. Tuo tarpu viešasis interesas reikalauja, kad pirmiausia valstybiniai miškai priklausytų visiems piliečiams. Juk miškas – ne vien kubiniai metrai medienos ir už ją gauti pinigai. Reikia, kad miško keliu galėtum eiti laisvai, neatsitrenktum į kelių užtvaras ir paežerių tvoras. Miške žmogus turi teisę grybauti, uogauti, ilsėtis. Daugelyje Europos šalių būtent ir einama ta linkme: miškai ne išdalijami, kaip atsitiko ir toliu siekiama Lietuvoje, o netgi valstybė juos iš privačių asmenų superka. Beje, taip buvo ir tarpukario Lietuvoje. Taigi, toks procesas nėra jokia naujiena, tačiau jis nepalankus miškagrobiams, todėl apie tai tik miškininkai ir tekalba.
Gal nieko bloga, jei privačios miško valdos savininkas miške turėtų nedidelį, gal net kilnojamą, namelį prisiglausti ar trumpam pabūti gamtoje, kai čia dirba arba nori savame miške pailsėti. Pasak Jurbarko miškų urėdijos urėdo F. Bakio, Skandinavijos šalių miškuose jis matė nemažai kuklių, maždaug 3x4 m ir truputį didesnių namelių miškuose, susiliejančių su gamta ir jos nedarkančių. Tokie nameliai nepakenktų ir Lietuvos miškams, tačiau mūsų krašte problema yra kur kas sudėtingesnė – siekiama privatizuoti, kirsti ir parduoti, urbanizuoti miškus. F. Bakio įsitikinimu, neverta buvo šalies miškus, sudarančius vientisą nacionalinę vertybę, vienpusiškai padalinti į valstybinius ir privačius. Takoskyros tarp jų kūrimas niekur, išskyrus nereikalingą susipriešinimą, neveda. Daugėja suprantančiųjų, kad šalies miškai yra ne tik privatus, bet ir bendras turtas, kurio švaistyti negalima.
Suomijoje lankęsis Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento Jurbarko agentūros vedėjas Andrius Šašys taip pat atkreipė dėmesį į miškuose, prie vandens telkinių esančius kuklius namelius. Suomiai, kaip ir lietuviai, turi senas tradicines pažiūras į gamtą, paiso įstatymų ir elgiasi labai saikingai ir atsakingai. Tačiau miškuose nėra lentelių su užrašais „Privati valda“, užtvarų. Užtat yra greitį iki 40 per valandą ribojančių kelio ženklų. Taip saugoma miško tyla ir gyvūnija.
A. Šašio nuomone, Seime patvirtintų, tačiau Prezidentės vetuotų Miškų įstatymo pataisų sustabdymas reikšmingas kur kas platesne prasme. Seimas turėjo galimybę dar kartą aptarti galimą pataisų poveikį ir ištaisyti klaidą, o aktyviai veikianti visuomenė suprato galinti daryti įtaką svarbiems sprendimams. Štai savavališkos statybos Neringoje gali būti etaloniniu pavyzdžiu, kaip nereikia daryti, tačiau panašių pažeidimų, apie kuriuos labai garsiai nekalbama, yra ir daugiau.
Jų yra ir mūsų rajone. Jurbarkų seniūnijos Palėkių kaime namų valdos savininkė, gavusi leidimą pasistatyti malkinę, vietoje jos miško žemėje savavališkai surentė namą. Rajono aplinkosaugininkai išaiškino pažeidimą, ginčas dėl jo sprendžiamas aukštesnėse instancijose.
Pavyzdžių, kaip galima teisėtai įsigyti patrauklų žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir jį paversti statyboms tinkamu sklypu, toli ieškoti nereikia. Bene prieš dešimtmetį vienas sumanus buvęs rajono savivaldybės valdininkas Jurbarko pašonėje, Naujasodžių kaime, įsigijo geroką gabalą žemės ant Nemuno šlaito visai šalia Jurbarko. Tą žemę išdalijo sklypais ir pardavė. Dabar ten jau išdygusios dvi pavyzdinės sodybos. Viskas teisėta ir paprasta, nors jeigu šis pilietis tuomet nebūtų valdininku buvęs, tą žemę būtų regėjęs kaip savo ausis. O kraštovaizdis taip pat didelė vertybė, tik apie ją dažniausiai prakalbama, kai jis sužalojamas arba prarandamas.
Mūsų rajonas įdomus tuo, kad Nemuno pakrantė tęsiasi net 71 km. Visose vaizdingesnėse jos vietose nemažai sodybų seniai nupirktos, jos graibstomos ir Dubysos pakrantėse.
Šį kartą valstybinius miškus tik su Prezidentės pagalba pavyko apsaugoti. Nežinia, ar ilgam.

Vincas Kriščiūnas