Didelė šeima – motinos džiaugsmas (0)

Nedažnai Prezidentūros darbuotojai apsilanko Jurbarke. Birželio 4-osios popietę LR Prezidento kanceliarijos kancleris, Lietuvos valstybės ordinų kancleris Giedrius Krasauskas, Personalo skyriaus vedėja Gražina Urbonienė ir pavaduotoja Rima Marčiulionytė atvyko su itin gražia misija - atvežė Elenai Naujokaitienei Valstybės apdovanojimą, ordino „Už nuopelnus Lietuvai" medalį. Elenos nuopelnas - užauginti ir dorai išauklėti aštuoni vaikai, Lietuvos piliečiai, Motinos laimė ir senatvės paguoda.
Prezidentūros kancleris G. Krasauskas prisegė aštuonių vaikų Motinai medalį, E. Naujokaitienę sveikino Jurbarko rajono meras Ričardas Juška ir Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva, Jurbarkų seniūnas Audronis Kačiušis, Seimo nario Broniaus Paužos linkėjimus perdavė jo padėjėjas Gintaras Kasputis. Eleną pradžiugino svečių nuoširdūs sveikinimų žodžiai ir gražiausios gėlių puokštės, saldumynų dėžutė su Prezidentūros atvaizdu, linkėjimai, garbių asmenų jai parodytas dėmesys. Senolė čiupinėjo medalį ant krūtinės, dėkingomis akimis žvelgė į jos motinystę pagerbusius svečius, bet labiausiai švelniu žvilgsniu glamonėjo savo dukras - gražias kaip liepas ir tokias geras.
Nepasakys Motina, kuris vaikas mylimiausias, visiems - Antaninai, Gemai, Aldutei, Danutei, Laimai (jauniausia, jau mirusi), Albinui, Romui, Vytui - jos širdis meilę dalija po lygiai - kaip duoną. „Daug vaikų ir visi geri, - sakė penkias dukteris ir tris sūnus užauginusi E. Naujokaitienė. - Geri buvo vaikystėje, klausė manęs, ir dabar myli ir labai manimi rūpinasi."
Elena su vyru Antanu Naujokaičiu gyveno ir savo vaikus augino Juodaičiuose, savo pačių nameliuose miestelio centre, priešais bažnyčią.
Tebėra tie namai, tik vaikai užaugo ir savo lizdus susisuko - Jurbarke, Kiduliuose, Kaune, Tauragėje. Vyras Antanas iškeliavo amžinybėn, o Elenos senatvės dienos ramiai teka Rotuliuose, dukros Gemos namuose, apgaubtos jos meile, rūpestinga slauga ir globa. Savo namuose 87-erių Elena viena nebegali gyventi - pavargo kojos, nebe ta atmintis... „Mes aštuoni visus syvus mamai iščiulpėm", - sako E. Naujokaitienės vyriausioji dukra Antanina Tunaitienė. Negaila tų syvų, kaip ir nieko kito, atiduoto vaikams, nes tokia yra Motinos gyvenimo prasmė.
Po sveikinimų ir dovanų Elenos dukra Gema Pilkauskienė susodina visus prie didelio stalo (sako specialiai tokį nusipirkusi, kai pas ją apsigyveno mama, nes kur ji - ten visos šeimos suvažiavimas) ir vaišino jurbarkietišku kugeliu. Skanu, bet dar „skanesni" seserų (broliai pasveikinti mamą darbo dienos popietę neturėjo galimybės atvykti) pasakojimai apie nepakartojamą savo vaikystę ir jaukius tėvų namus.
Pasak G. Pilkauskienės, jų vaikystė, laksčiusi Juodaičių pievomis, buvo nuostabi: „Nors buvo sunkus pokario laikas, bet nejutome jokio nepritekliaus. Tėvukas buvo labai apsukrus, o mamytė - namų šeimininkė. Kepė duoną, darė skilandžius, laikėme bites." Skanius valgius ruošdavo ne tik mama, bet ir tėtis, todėl Naujokaičių ir dukros, ir sūnūs irgi tai moka. „Viskas buvo skanu - ne tik vaikystėj, bet ir vėliau kai nuvažiuodavom", - tvirtina Gema. O suvažiuodavo į tėvų namus dažnai - su vaikais ir anūkais smagu buvo pabūti ten, kur vaikystės takai ir mylintys, visada laukiantys tėvai. Išvažiuojant vyriausiajai dukrai Antaninai tekdavo didžiausias darbas - išdalyti lauktuves: naminę duonelę, dešras, kugelį...
„Mamai - vaikai, daržai, ji niekada nebuvo niekur išvažiavusi. Apipirkti mus į miestą važiuodavo tėtis. Laukdavom jo sugulę ant tvorų, svajodami: kad tik man kas nors tiktų", - pasakoja Antanina, kuri buvo didelė mamos pagalbininkė auginant mažesniuosius. Broliai ir seserys Antaniną vadino „bičių motinėle" iš meilės ir pagarbos vyriausiajai, kuri buvo gera ir teisinga kaip mama. Dabar tas garbingas titulas atiteko Gemai - jos namai, kai juose apsigyveno mama, tapo aviliu, į kurį visi suneša savo džiaugsmus ir rūpesčius.
„Labai rūpestinga buvo mūsų mamytė - net saldainius sutrindavo į miltus, kad mes, maži, neužspringtume", - prisimena E. Naujokaitienės dukra Aldutė. „Nė vienas negavome mušti - tokie geri ir kantrūs buvo mūsų tėveliai", - sako Gema, jau suaugusios moters akimis žvelgdama atgal, į savo vaikystę.
Klausytum ir klausytum - taip gera su tais žmonėmis, iš vaikystės atsinešusiais šviesą ir šilumą, ir didelės šeimos tvirtą bendrystę, kuri sujungia brolius ir seseris, jų vaikus, anūkus ir proanūkius, besiglaudžiančius prie Motinos - gerosios namų dvasios.

Danutė Karopčikienė