Džiūstantys eglynai miškininkus privers keisti įpročius (0)

Pragaištingasis skydamaris

Kalvelių girininkė Irena Petrošienė pasikeitusią eglių spalvą pastebėjo dar balandį, tačiau kokia nelaimė užplūdo jos valdas, miškininkė tuomet net nenujautė. Gegužės viduryje džiūti pradėjusios eglių viršūnės privertė Jurbarko urėdijos darbuotojus akyliau pažvelgti į eglynus. Ir brandžius medynus, ir jaunuolynus, ir ką tik prigijusius sodinukus jau buvo užpuolęs netikrasis eglinis skydamaris - greitai besidauginantis, šviesą ir šilumą mėgstantis vabzdys. Apnikęs medį jis čiulpia spyglių syvus, nusilpnina eglę ir sudaro sąlygas plisti suodgrybiui - pelėsiniam grybui, stabdančiam medžių fotosintezės ir kvėpavimo procesus. Nusilpusius medžius netrunka užpulti pavojingi spygliuočių liemenų kenkėjai.
Girininkė I. Petrošienė pastebėjo, kad smarkiai pažeisti medžiai nudžiūsta per keletą savaičių. Kai kuriuose Kalvelių girininkijos miškuose jau galima pamatyti didžiulius nudžiūvusių eglių plotus. Tose vietose žemę storu sluoksniu nukloja spygliai.
„Pamatę, kas darosi, visus girininkijų darbuotojus išsiuntėme žvalgyti eglynų - jie suskaičiavo, kad mūsų urėdijos miškuose yra apie 1290 ha netikrojo eglinio skydamario pažeistų medynų. Apie 200 ha eglynų - smarkiai pažeisti ir jau nudžiūvo arba džiūsta. Padėtis miške keičiasi kas savaitę", - sakė Jurbarko miškų urėdas Faustas Bakys.
Apžiūrėjus kitų miškų urėdijų eglynus paaiškėjo, kad eglinis skydamaris plinta visoje Lietuvoje. Birželio viduryje buvo priskaičiuota net 6274 ha eglynų, kuriuose skydamaris jau išplitęs. Skubiai teks iškirsti apie 560 ha eglynų, nes medžius aptraukė suodligė, puola liemenų kenkėjai.

Reikia lietaus ir vėsos

Antradienį Valstybinė miškų tarnyba Jurbarke surengė visos šalies miškininkų, aplinkosaugininkų, mokslininkų pasitarimą dėl netikrojo skydamario pakenktų eglynų ir bandė kartu ieškoti atsakymų į klausimus, ką dabar reikėtų daryti - kaip gelbėti nuo kenkėjų sodinukus ir jaunuolynus, ko griebtis pusamžiuose miškuose: laukti, kol brandus medis nudžius, ar kirsti, kol mediena dar neprarado kokybinių savybių?
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjas Virginijus Vasiliauskas mato vienintelį išsigelbėjimą nuo šio kaip amaras plintančio kenkėjo - lietingus ir šaltus orus, kurie labai nepatinka ką tik išsiritusioms netikrojo eglinio skydamario lervoms. Tačiau būtent dabar, kai lervos ritasi, sinoptikai praneša sausrą. Vėjo gūsių nešamos netikrųjų skydamarių lervos gali patekti ir ant už kelių šimtų metrų augančių medžių.
„Gamta parodė, kad gryni eglynai yra labai neatsparūs kenkėjams ir ligoms, todėl atsodinant mišką greta eglių reikia sodinti lapuočių - ten, kur jų yra, net ir skydamario apniktos eglės akivaizdžiai atsparesnės", - sakė V. Vasiliauskas.

Miškuose - graudus vaizdas

Didžiuliu būriu nukakę į Kalvelių girininkijos valdas miškininkai pamatė graudų vaizdą - 4 ha plote smarkiai džiūstančias 90 metų egles ir jau visiškai nudžiūvusias pomiškio eglutes. Girininkė I. Petrošienė kolegoms papasakojo, kad 2007 m. šiame miške buvo daug sniegolaužų, todėl teko daryti sanitarinius kirtimus.
„Tuomet atrodė, kad eglės ir netekusios viršūnių išgyvens, dėl to jų nekirtome, skubėjome valyti pušynus. Žiemą tokie medžiai ėmė džiūti, todėl vykdėme dar vieną sanitarinį kirtimą. Prieš tris savaites dar neatrodė, kad šios eglės džiūsta, o dabar - patys matote", - į rudas eglių viršūnes rodė I. Petrošienė.
Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Ričardas Matyženok sakė manantis, kad egles užkrėtė ant nupjautų medžių šakų peržiemoję skydamariai, todėl perspėjo, kad negalima palikti miške nukirstų eglių šakų - reikia jas išvežti, dėti į krūvas, dengti plėvele ar bent suvažinėti valksnose, kad vėjas nepakeltų ir neišnešiotų išsiritusių skydamario lervų. „Visų šakų niekada nesurinksime, nes miško kirtimo sąnaudos tuomet išaugtų trigubai", - replikavo jam miškininkai.
Ne geriau atrodė eglynai ir kitose Kalvelių girininkijos vietose. Net ant šį pavasarį pasodintų sodinukų pasitarimo dalyviai rado gausybę iš po skydelių lervų dar neišleidusių skydamario patelių. Keletą valandų pavaikščioję po mišką, miškininkai neslėpė apmaudo - džiūstančius subrendusius medžius dar galima spėti iškirsti, tačiau kaip išgelbėti sodinukus ir 10-20 metų augintus medelius, jei jokių amarą naikinančių insekticidų miške naudoti negalima?

Keisti taisyklių neketina

Susirinkę į Pašvenčio girininkiją aptarti to, ką pamatė miškuose, ir pasidalyti įspūdžiais iš tolimiausių kraštų į Jurbarką atvykę miškininkai labai tikėjosi išgirsti rekomendacijų, kurios padėtų suvaldyti padėtį eglynuose.
„Šiandien matėme, kad kenkėjų yra ir želdiniuose, ir augančiuose medynuose, ir einamojo kirtimo amžiaus, ir brandžiuose eglynuose. Atrodo, kad kenkėjai daugiau plinta išugdytuose eglynuose, tad kaip turėtume elgtis su ugdomaisiais antros eilės kirtimais? Ar juos pristabdyti? Urėdijos turi pakankamai organizacinių ir techninių galimybių iškirsti žūstančius eglynus, kol jų mediena dar yra aukščiausios kokybės, tačiau baiminamės, jog vasarą su įvairiomis tarnybomis sulėtėjęs susirašinėjimas ar kiti biurokratiniai trukdžiai gali leisti skydamariui ir paskui jį einantiems kenkėjams pridaryti nemažai ekonominių nuostolių. Gal mūsų darbą palengvintų teisės aktų pakeitimai?", - svarstė Jurbarko miškų urėdas F. Bakys. Jis įsitikinęs, kad norint suvaldyti padėtį miškininkams labai svarbu žinoti, ką apie ją mano Valstybinė miškų tarnyba, kokia yra Aplinkos ministerijos ir Generalinės miškų urėdijos pozicija.
Tačiau vienareikšmio atsakymo neišgirdo. Pasak Valstybinės miškų tarnybos direktoriaus pavaduotojo Pauliaus Zolubo, greičiausiai jo ir nėra. Aišku tik, kad jei įmanoma, reikia bent šiek tiek atidėti ugdomuosius kirtimus ir imtis sanitarinių, tvarkyti šakas, stebėti eglynus ir papildyti juos lapuočiais. Aplinkos ministerijos Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas Stanislovas Žebrauskas įsitikinęs, kad pirmiausia reikia užsakyti mokslininkams tyrimą ir išaiškinti, dėl kokių priežasčių taip smarkiai išplito netikrasis eglinis skydamaris, kokią jis daro žalą ir kas miškų laukia ateityje.
S. Žebrauskas siūlė Valstybinės miškų tarybos darbuotojams paruošti lankstinuką su rekomendacijomis, ką pirmiausia reikia daryti eglynus užpuolus kenkėjams. Lankstinuke turėtų būti nurodyti ir skiriamieji požymiai, kiek pakenkta medžiui, kad girininkai galėtų įvertinti skydamario keliamą pavojų ir nuspręsti, ar jau reikia kirsti medį ir kiek dar jį galima palikti. Miškų departamento atstovas įsitikinęs, kad reikia ieškoti ir apsaugos nuo skydamario priemonių ir jas įteisinti, kad būtų galima purkšti bent želdynus ir plantacijas.
„Kad ir kokia sudėtinga būtų padėtis, inicijuoti miškų kirtimą reglamentuojančių teisės aktų pakeitimus nėra prasmės. Pirmiausia, tai ne taip lengva ir ne taip labai greitai padaroma, o antra - taisyklės galioja ne tik valstybinių miškų valdytojams, jos priimtos ir privačių miškų savininkams, dėl to miško kirtimo liberalizavimas gali smarkiai pakenkti", - įsitikinę Miškų departamento Miškininkystės skyriaus vedėjas S. Žebrauksas.

Eglės traukiasi į šiaurę

Pasitarime dalyvavęs Lietuvos žemės ūkio universiteto profesorius entomologas Algimantas Žiogas, atrodo, tik patvirtino miškininkų nuojautas, kad eglėms netinka šiltėjantis Lietuvos klimatas.
„Skydamaris parodė mūsų klaidas - nereikia norėti, kad eglių nepultų kenkėjai. Nors Kalvelių girininkijoje matėme labai gražių eglynų, eglėms nebetinka pietiniame pakraštyje vis labiau šylantis klimatas, jos silpsta. O kenkėjai, atvirkščiai, labai mėgsta šilumą ir šviesą", - tikino mokslininkas. Pasak profesoriaus, skydamario miškuose būta ir anksčiau, tačiau šitaip smarkiai jis niekuomet neplito.
A. Žiogas priminė miškininkams, kad pastaruoju metu Lietuvoje plinta pietų kraštams būdingi kenkėjai. Neseniai 5 tūkst. ha Varėnos miškų buvo nupurkšta nuo pušinio verpiko. Pavojingas medžių liemenų kenkėjas mėlynasis blizgiavabalis, anksčiau buvęs didelė retenybė, užpuolė Druskininkų miškus, Marijampolėje atsirado neporinis verpikas. Kenkėjai, pasak profesoriaus, eina iš pietų pas mus, o eglės natūraliai traukiasi į šiaurę, nes yra šaltų kraštų augalas.
„Sodinkime egles, prižiūrėkime kiek galime, bet dėl idėjos turėti eglynų neprievartaukime gamtos", - siūlė profesorius A. Žiogas.
Iki šiol Lietuvos miškuose eglynams buvo teikiamas prioritetas - skurdžiai augančias eglutes pralenkusius berželius miškininkai naikindavo šviesinamaisiais kirtimais, būdavo reikalaujama, kad atkuriant mišką eglių būtų pasodinama ne mažiau nei iškirsta. Dėl to apie 60 proc. Jurbarko miškų sudaro spygliuočiai, o juose kas ketvirtas medis yra eglė. Dabar atrodo, kad džiūstantys eglynai privers miškininkus keisti įpročius.

Namo - su nerimu

Pasitarimo dalyviai neslėpė vieni nuo kitų, kad namo važiuoja su baime. Nors birželio pradžioje žvalgymo darbai eglynuose buvo atlikti, miškininkai nerimavo, jog galėjo ir nepastebėti skydamario eglėms daromos žalos. Dėl to iš naujo apžiūrėjus eglynus, gali paaiškėti, kad reikia mesti visus darbus į šoną, pamiršti atostogas ir pulti kirsti džiūstantį mišką.
Jurbarko miškų urėdas F. Bakys mano, kad gali būti, jog tikrosios padėties nežino ir dauguma privačių miškų savininkų. Nors kai kurie irgi buvo kviesti į pasitarimą, sulaukta tik vieno kito, daugiausia - iš miškininkų būrio. Kadangi didelę dalį miško sudaro privatizuoti miškai, netrukus gali paaiškėti, kad skydamaris jau padarė kur kas didesnių nuostolių nei iki šiol buvo manyta.
Urėdijos specialistai sukruto gelbėti eglynus, vos pasirodžius pirmiesiems nerimo ženklams, todėl miškininkai ragina sukrusti ir privačių miškų savininkus. „Neturintiems specialių žinių ir patirties rasti tinkamą sprendimą bus labai sunku, dėl to kviečiame miškų savininkus kuo greičiau susitikti su girininku, aptarti padėtį, sužinoti, kas yra skydamaris ir ką jis daro eglėms, o tada skubiai važiuoti į mišką ir žvalgyti eglynus", - sakė Jurbarko miškų urėdas. Uždelsus, gali būti padaryta nepataisome žala ne tik Jurbarko rajono, bet ir visos Lietuvos miškams.
Gyvenimas parodė, kad miškas - ne morkų lysvė prie namų. Norint sėkmingai jame ūkininkauti, reikia specialių žinių ir patirties. Dabar atrodo, kad dauguma privačių miškų yra palikti likimo valiai, o medžiai juose auga savaime. Gero miško taip užauginti dar niekam nepavyko, dėl to miškininkai nerimauja dėl miškų ateities ir abejoja, ar privatūs miškai ilgai tarnaus visuomenės poreikiams.

Daiva BARTKIENĖ