Balsavimas

Ar pritariate kačių šėrimui prie daugiabučių?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Gavėnios keliu – į Prisikėlimo džiaugsmo šventę

Gavėnios keliu – į Prisikėlimo džiaugsmo šventę (0)

2017-03-08

Kunigas Kęstutis Pajaujis: „Gavėnios laikas yra skirtas tam, kad žmogus atrastų Dievą, atrastų savo gyvenimo dvasinius pamatus, vertybes, kurias galbūt užmiršo ar apleido, ar padaręs spragų sužalojo save“.

Jau gyvename gavėnios laiką ir Velykų laukimą. Bet dabar net katalikams kartais tenka priminti, kad Velykos nėra tik pavasaris ir margučių šventė. Kaip laukti Velykų, kad tikrai galėtume švęsti, kalbėjomės su kunigu Viešvilės Kristaus Atsimainymo ir Smalininkų šv. Juozapo katalikų parapijų klebonu Kęstučiu Pajauju.

Ką krikščionims reiškia ir kodėl svarbus gavėnios laikas?
Gavėnia yra 40 dienų – tiek Jėzus pasninkavo, kai buvo velnio gundomas, kaip minima Šventajame Rašte. Paskui prie Jo prisiartino piktoji dvasia ir norėjo palaužti, sutrukdyti Jam atlikti dangiškojo Tėvo valią. Bet Jėzus nepalūžta. Skaičius 40 susijęs ir su Senojo Testamento kai kuriais dalykais –Nojaus tvanas truko 40 dienų ir naktų, ir žydų tauta į Pažadėtąją žemę ėjo 40 metų – jiems nebuvo leista įžengti iš karto, kai Mozė Dievą įskaudino, nepatikėdamas, kad Jis gali nugalėti kaananiečius. Ir dar yra keletą kartų minimas skaičius 40.
Tas 40 dienų gavėnios laikas yra skirtas tam, kad žmogus atrastų Dievą, atrastų savo gyvenimo dvasinius pamatus, vertybes, kurias galbūt užmiršo ar apleido, ar padaręs spragų sužalojo save. Gavėnia yra tas laikas, kad mes permąstytume, susikauptume, atsisakytume triukšmingų pasilinksminimų su šokiais, kad pasninkautume  prisimindami Kristaus kančią ir mirtį. 
Kaip kad automobiliui reikalinga techninė apžiūra, taip ir žmogui būtina peržiūrėti savo dvasios kiekvieną kertelę, paanalizuoti, ar tikrai visos fizinės ir dvasinės detalės yra savo vietoje, ar nėra jos susidėvėjusios, ar nereikia jas atnaujinti.
Dvasinį atnaujinimą duoda Viešpats per išpažintį. Bažnyčia ypač kviečia atlikti velykinę išpažintį.
Ar todėl, kad ir Velykos yra svarbiausia krikščionių šventė?
Velykos – Kristaus Prisikėlimo šventė, pati svarbiausia iš krikščioniškų švenčių. Kas bando sutapatinti Velykas tik su margučių dažymu, tai nėra tiesa.
Kristaus prisikėlimas – tai istorinis faktas, kuriuo tiki visas krikščioniškas pasaulis jau beveik du tūkstančius metų.
Kristaus kapo baziliką Jeruzalės senamiestyje lanko daugybė žmonių iš viso pasaulio, norinčių pasimelsti suklupus ant kelių prie Kristaus kapo ir prisiliesti prie jo nors kelioms akimirkoms.
Mokslininkai patvirtina, kad tai tikrai yra Kristaus kapas, tik Kristaus kūno jame nėra. Tikintiesiems nėra sunku tuo patikėti, nes Kristus yra prisikėlęs. Pernai pirmą kartą po daug šimtmečių mokslininkai atidengė Kristaus kapo plokštes, ir dar daugiau dalykų bus atskleista apie tai. 
Kalėdos – Kristaus gimimo šventė – yra tik antroje vietoje, nes tai tik pradžia, o Kristaus misijos išsipildymas buvo mirties nugalėjimas, mūsų nuodėmių atpirkimas ir Prisikėlimas. Todėl Velykos – svarbiausia. 
O šiuolaikiniam žmogui ką reiškia gavėnia? Žmogui, kuris kasdien eina į darbą, namie laukia buities darbai, dar reikia žiūrėti televizorių, pasėdėti prie kompiuterio, o savaitaliais – pailsėti ir papramogauti. Kaip ir kur rasti ramybės, nes gavėnia yra rimties metas? O ne vienas turbūt paklaustų – ir kam ta ramybė? 
Gali atrodyti, kad susitelkimo laikas kaip adventas ar gavėnia kai kam išvis nieko nepasakantis ir nesinori gyventi tuo ritmu. Bet galėtume pirmiausia paklausti, ar žmogui nereikia ramybės šiais laikais? Ar jis yra ramus savo širdyje, ar nejaučia sąžinės priekaištų, ar neieško tiesos, ar neišgyvena dvasinių dramų?
Žmogui reikia susitelkti, susimąstyti. Reikia paskaitinėti Šventąjį Raštą – ten yra daug Dievo išminties, pateiktas kelias, kaip spręsti problemas, kurių žmogus vienas nepajėgus išspręsti. Jėzaus žodžiai „Atsiverskite ir tikėkite evangelija“ nėra šiaip sau pasakyti, bet norint paskatinti žmogų pasikeisti, nes nė vienas nesame tobulai geras. Kiekvienas turi ydų, silpnybių, ir jeigu neanalizuosi, dėl ko aš tapau niurgzlus ar piktas, negeras, kodėl į ydas įklimpęs – klimpsi vis labiau. Be Dievo pagalbos neišeisim iš tų prisirišimų ar priklausomybių. O su Dievo pagalba – viskas įmanoma. 
Tik kartais Dievas tampa toli nuo mūsų kasdienio gyvenimo, jei žmogus neįdeda pastangų. Pastangų reikia visur – jei neravėsi pasėtų daržovių, ir derliaus neragausi. 
Tai gavėnios laikas galėtų būti gera proga kiekvienam krikščioniui atsiversti Bibliją, skirti laiko maldai, pokalbiams su Dievu, net jei niekada nėra to daręs? 
Jei žmogus visą laiką valgo saldumynus, o rimto maisto – ne, negerai. Dvasinis maistas, dvasinis gyvenimas irgi reikalingas, kad mes vėliau džiaugtumės brandesniais vaisiais ir savo dvasine sveikata. 
Pasninkas daugeliui asocijuojasi tik su mėsos nevalgymu penktadieniais. O kokia tikroji pasninko prasmė? Kokia prasmė pasninkauti tam, kuris visko pertekęs, ir tam, kuris nuolatos stokoja?
Tikrasis pasninkas yra valgyti tiktai duoną ir gerti vandenį. O ką mes laikome pasninku nevalgydami mėsos penktadieniais, tai yra tik abstinencija – susilaikymas. Pasninkas ne vien tik dėl nugalėjimo savo ydų, kad išmoktume susilaikyti, bet padeda ir užsigrūdinti būsimoms dvasios kovoms, kad nepasiduotume piktosios dvasios pagundoms. Seniau būdavo pasninkaujama, kad iš sutaupytų lėšų galėtų paremti tuos, kurie maisto stokoja. Ir dabar tai būtų labai prasminga – padėti vargšams, tiems,  kurie tikrai stokoja, kurie uždirba mažiau ar kuriems nutinka kokia nelaimė. Gerus darbus reikia daryti realiai – pasidalyti su kitais iš meilės Kristui. Pasninkas susilaikant nuo mėsos  ar nuo skanumynų, ar kitokio maisto, prie kurio esame labai prisirišę, yra aukojamas kokia nors intencija – už taiką pasaulyje, už nusidėjėlius, kad jie atsiverstų, už jaunimą, už savo šeimos narius... 
Pasninkaujant leidžiama vieną kartą sočiau pavalgyti, o kitus du – neprivalgyti. Neprivalgęs žmogus bus ir sveikesnis, apsivalys nuo visokia chemija užterštų produktų. 
Velykinė išpažintis katalikui privaloma, bet daugeliui žmonių, ypač jaunų, išpažintis yra vienas sudėtingiausių dalykų, netgi atstumiančių nuo bažnyčios. 
Yra žmonių, kurie nenori išpažinties, bet nori būti katalikais. Popiežius Benediktas XVI taip yra sakęs: „Tikintysis nėra tas, kuris pasirenka kaip nuo švediško stalo tai, kas jam skanu. Tikintysis turi priimti viską.“ Tai stiprūs žodžiai. Popiežius apie tokį, kuris tik išsirenka, kas jam patinka, sako: tegu jis eina sau. 
Turime priimti visumą, nes tik ji yra tiesa.
Yra daug priežasčių, kodėl nenorima išpažinties. Šių laikų žmogus neretai yra užverbuotas piktosios dvasios, kuri yra puikybės dvasia. Puikybė neleidžia nusižeminti.
O Dievas kaip tik ateina tada, kai žmogus nusižemina. Ir į Mergelę Mariją pažvelgė, kai ji buvo nusižeminusi labiausiai iš visos tvarinijos, kaip Magnificat giesmėje Ji giedojo (plg. Lk 1, 46-55).
Turime bijoti nusidėti, o ne išpažinti – taip sakydavo šv. Jonas Boskas, jaunimo apaštalas. Išpažintis yra didelė Dievo malonė, mums duota dovana, nes mes tada sugrįžtame į Dievo glėbį, kaip tas Šventąjame Rašte minimas sūnus paklydėlis. Jis suprato savo klaidą ir sakė: kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu, kad nusidėjau dangui ir tau. Ir kai jis tam ryžosi, tėvas jį sutiko ir priėmė su meile, užmiršdamas jo skolas, jo padarytą blogį ir iššvaistytą palikimą. 
O sakantiems, kokios čia mano nuodėmės, reikia paanalizuoti Dievo įsakymus – Katekizmas dabar prieinamas visiems – jei neturite nusipirkę, rasite internete.  Kažin ar mes tokie geri ir šventi, ar viską padarome, ko Dievas iš mūsų nori? Ar tikrai įvykdome visus Dievo ir Bažnyčios įsakymus?
Bažnyčia Velykų laiką ypač rekomenduoja ir tiems, kurie seniai bebuvę išpažinties.  Permąsčius savo gyvenimą, išanalizavus, pasmerkus nuodėmes – tada įvyks tikrosios Velykos. Tik tokiai išpažinčiai, kuri būtų ilgesnė ir sudėtingesnė, patariama iš anksto susitarti su kunigu.  
Dievas laukia kaip gailestingasis tėvas paklydėlio sūnaus ir trokšte trokšta mūsų nepasmerkti. Jis sako: „Atėjau į žemę ne pasmerkti, bet išgelbėti.“ Jei suvoksime Jėzaus gelbstinčią misiją, nepabijosime išpažinti savo nuodėmes ir sakysime: Jėzau, tu esi mano Viešpats, tikrasis Dievas, kurį aš noriu priimti į savo gyvenimą, be Tavęs man nėra gera būti. Nustūmęs Dievą į pašalį žmogus pasijunta apiplėštas ir apgautas, kaip pirmieji tėvai Adomas ir Ieva. Jiems buvo uždrausta ragauti gėrio ir blogio pažinimo vaisių, bet jie suvalgė pasiduodami pagundai, kad tapsią kaip dievai. Bet pažeidę Dievo įsakymą tapo dvasiškai apiplėšti, dvasiškai nuogi, skurdžiai. 
Jauni sako, kad bažnyčioje nuobodu ir liūdna. Jokio džiaugsmo. Bet juk Velykos – džiaugsmo šventė?
Daugybė jaunuolių susirenka į sunkiojo metalo koncertus, kurie susiję su velnio garbinimu. Tenka tik apgailestauti... 
Yra du keliai – gyvenimas su Dievu arba be jo. Šv. Mišios ir neturi būti išgyvenamos dideliame džiaugsme, nes tada Kristus kenčia ir miršta ant kryžiaus, ir žmogus turi į tai įsijausti ir savo širdimi išgyventi. Kartu švenčiamas ir Kristaus Prisikėlimas – bet be kančios apmąstymo nebus ir džiaugsmingo Prisikėlimo. Ir kiekvienas sekmadienis su šv. Mišomis yra mažosios Velykos, taigi ir džiaugsmas. 
Per 40 atgailos, pasninko, gerų darbų ir maldos dienų susitelkimo keliu eidamas į Velykas kiekvienas krikščionis turi  prašyti Dievo padėti suprasti Jo Meilę ir dėl ko atėjome į šį pasaulį. Jis parodė mums Savo Meilę ant kryžiaus ir nugalėjo mirtį, ir mes turime atsilyginti meilės darbais.
Danutė KAROPČIKIENĖ



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook