Karalgirio šernai tūno eglynuose
Karalgirio šernai tūno eglynuose (0)
Jurbarko rajone yra apie keturis šimtus medžiotojų, susibūrusių į aštuonis būrelius. Kai kurie medžiotojai gyvena svetur, tačiau yra mūsų rajono medžiotojų būrelių nariai ir čia atvyksta medžioti. Nepriklausantys konkrečiam būreliui paprastai medžioklėse dalyvauja kaip svečiai. Pasak Medžiotojų ir žvejų draugijos Jurbarko skyriaus pirmininko, rajono miškų urėdo Fausto Bakio, be savų medžiotojų būrelių, rajone medžioklės plotus turi Kauno „Dubysos" ir „Alsos" būreliai, „Girių klubas" iš Vilniaus. Taigi rajono medžiotojų bendruomenė gana įvairi ir įdomi.
Vadžgirio medžiotojų būrelio, vienijančio 45 medžiotojus, pavadinimas labiau nurodo medžioklės plotus, o ne medžiotojų gyvenamąją vietą. Mat šiam būreliui priklauso Jurbarke, Veliuonoje, Raudonėje, Girdžiuose ir kitur gyvenančių medžiotojų.
Prieš dvejus metus būrelio vadovu išrinktas Raseinių miškų urėdijos Vadžgirio girininkijos girininkas Alvydas Tamošaitis. Anksčiau dvylika metų šiam būreliui vadovavo rajono mero pavaduotojas Algirdas Gudaitis, tik tapęs politiku šių pareigų atsisakė.
Vadžgirio girininkas A. Tamošaitis pasakojo, kad būrelio medžioklės plotai nelabai dideli - apie du tūkstančius hektarų Raseinių urėdijai priklausančių Vadžgirio apylinkių miškų ir maždaug keturi tūkstančiai hektarų laukų. Tačiau ir tokiame plote gausu miškų gyvūnijos, nes Vadžgirio medžiotojai jau daugelį metų kantriai rūpinasi jos išsaugojimu ir žvėrių skaičiumi.
Sausio 16-ąją, ankstų šeštadienio rytą, dar tekant saulei spaudė šešiolikos laipsnių šaltukas, o į medžioklę susirinko per dvidešimt dalyvių - keturiolika medžiotojų, šeši varovai ir du vis nenurimstantys medžiotojo Povilo Leminausko šunys - Teras ir Bušas. Iš Veliuonos atvyko būrelio senbūvis Juozas Janarauskas. Jam sausio 1-ąją sukako 70 metų. Medžioti pradėjo būdamas septyniolikos, taigi dabar jau 53-tieji medžioklės metai. Kodėl medžioja Vadžgiryje? Ogi todėl, kad rytinėje rajono dalyje yra kauniečių ir vilniečių medžioklės plotai, o jis Vadžgiryje yra dirbęs čia buvusio tarybinio ūkio direktoriumi. Taip ir liko „savuose laukuose".
Vadžgirio medžiotojų rikiuotėje ir kitas senas medžiotojas - jurbarkietis Romas Tautkus, kaip pats sako - medžiotojas su dokumentais nuo 1972 metų. Abu vyrai tvirtina, kad jie - vieni iš stažu vyriausių rajono medžiotojų. Mano, kad anksčiau už veliuonietį J. Janarauską medžioti bus pradėję tik medžioklės veteranai Simas Kavolius iš Pavidaujo ir jurbarkietis Juozas Platūkis, buvęs Jurbarko miškų ūkio direktorius.
Sausio 16-osios medžioklės vadovas - patyręs medžiotojas, Vadžgirio pagrindinės mokyklos direktorius ir miestelio bendruomenės pirmininkas Sigitas Vaitiekūnas. Išsirikiavę medžiotojai išklausė medžioklės vadovo saugumo technikos instruktažą. Vadovas ypač atkreipė dėmesį, kad žemė ir medžiai įšalę, todėl didesnis rikošeto pavojus. S. Vaitiekūnas priminė būti ypač atsargiems ir šauti tik gerai įsitikinus, į gerai matomą taikinį. Šernų, lapių, mangutų, bebrų, kiaunių ir pilkųjų kiškių medžioklė vyko Karalgirio ir Žvirblaukio miškuose. Stirnų medžioklės laikas pasibaigęs, o vilkų medžioklė taip pat baigėsi, nes Lietuvoje jau sumedžiotas leistinas kiekis - 40 vilkų.
Labai svarbi medžioklės grandis - varovai. Jie čia ne naujokai, nors du - visai jauni. Tai Vadžgirio pagrindinės mokyklos septintokas Almantas Tamošaitis ir aštuntokas Tadas Švedas. Tačiau vietoves ir miškus jie gerai pažįsta, žino medžioklės tvarką. Mat Almantas kartu su tėčiu girininku į medžiokles eina jau antri metai, o savo žiniomis apie medžioklę nosį gali nušluostyti bet kuriam naujokui. Kai užaugs - bus tikras medžiotojas, kaip ir tėtis, saugos gamtą ir ja rūpinsis.
Varovams vadovaujantis medžiotojas P. Leminauskas rikiuoja komandą. Daugiau kaip kilometrą varovai susišūkaudami vorele klampos per mišką ir kartu tyrinės žvėrių pėdsakus, gulyklas ir takus, stebės, ar nebūta brakonierių, ar nepaspęsta kilpų, ar medžiotojų atvežtus pašarus suėdė žvėrys. Per gilų sniegą atbridęs iki medžiotojų vienas varovų, Vadžgirio girininkijos Paupio eiguvos eigulys Liudas Ambrozaitis džiaugiasi, kad visas maišas kviečių, kuriuos jis vakar šiame kvartale papylė žvėreliams, jau suėstas - žvėrių yra, o badas jiems negresia.
Per pirmąjį varymą medžiojamų žvėrių nepasitaikė. Iš miško išbėgo tik stirnų. Per kitą varymą pokštelėjo vienas šūvis - sumedžiotas pilkasis kiškis. Vėliau - dar vienas didelis ir gražus pilkasis kiškis. Medžiotojai juokavo, kad šitam parsivežti jau tikrai reikėsią rogių...
Kur tą dieną buvo pradingę šernai? J. Janarauskas sako, kad per tokius šalčius šernai kur nors po eglaitėmis tūno ir šildosi. Reikia visai arti prieiti, kad jie išbėgtų. Prie laužo besišildydami medžiotojai prisimena įvairiausių istorijų, kai per šalčius šernui vos ne ant uodegos užlipo. Tik tuomet, medžiotojo nuostabai, šis pašokęs ir nuskuodęs.
Per visą medžioklę iššauti tik trys šūviai: sumedžioti du kiškiai, o į vienintelę šmėkštelėjusią lapę - nepataikė. Patyrę medžiotojai sako, kad lapių miškuose šiuo laiku beveik nebūna - išbėgo į laukus, arčiau gyvenviečių. Tuo labiau kad netoli teka Šaltuona, tai lapės dabar laikosi upelio pakrantėse ir šlaituose.
Kiekvieno būrelio tradicija - pagerbti sumedžiotus gyvūnus. Vyrai išsirikiavo girininkijos kieme priešais ant eglišakių kilimo paguldytus kiškius. Spaudžiant geram šaltukui, per septynis varymus Vadžgirio apylinkių miškais nuėjome daugiau kaip dešimt kilometrų, apžiūrėjome medžioklės plotus. Per kiekvieną varymą išbėgdavo po kelias stirnas. Nors šį sezoną būrelio plotuose sumedžiota apie septyniasdešimt stirnų, tiek buvo gauta licencijų, jų yra dar daug.
Vadžgirio būrelio medžiotojai nutarė medžioklės grožį atskleisti visuomenei, parodyti medžioklės prasmę, kad tikram medžiotojui svarbiausia ne nušauti žvėrį, o darniai sugyventi su gamta.
Gintautas ŠIMBORAS
