Karališkojo amato meistrams – karališki apdovanojimai (0)

Kelias savaites Jurbarko krašto muziejaus parodų ir koncertų salėje jurbarkiečiai ir miesto svečiai turėjo galimybę pamatyti pačius geriausius pastarųjų dvejų metų tautodailės kūrinius, atrinktus dešimtyje regioninių parodų. Dalyvauti respublikinėje konkursinėje liaudies meno parodoje teisė buvo suteikta net 26 autoriams.
Pasak Liaudies kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Elenos Počiulpaitės, šiemetė paroda išskirtinė, nes dominuoja mažoji skulptūra – ją pristatė net šeši autoriai.
Pirmą kartą parodoje buvo eksponuoti gintariniai papuošalai. Paprotinių dirbinių tradicijas įkūnijo medinės Užgavėnių kaukės ir šiaudiniai sodai. Ne vienus metus raginę parodoje aktyviau dalyvauti kryždirbius, Liaudies kultūros centro specialistai šiemet į baigiamąjį renginį pakvietė net šešis liaudies meistrus. Savo kūrinius jie pristatė fotografijose.
Pasak Lietuvos liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausos, simboliška, kad geriausiųjų tautodailininkų apdovanojimai vyksta Trijų karalių dieną. „Jie yra karališkojo amato meistrai, iš prigimties turintys norą kurti grožį, ieškoti formų, siekti harmonijos. Šių žmonių užsispyrimas ir darbštumas mums dovanoja karališkas dovanas. Visi, kurie buvo pakviesti dalyvauti šioje parodoje, jau yra nugalėtojai, nes jie nugalėjo apskričių konkursinėse parodose. Būtent dėl to taip sunku buvo komisijai atrasti geriausius tarp geriausiųjų”, – sakė S. Liausa.
Gerų žodžių tautodailininkams negailėjo ir į ceremoniją atvykęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas. „Galiu tik nulenkti galvą prieš tuos žmones, kurie natūraliai iš vidaus einantį kūrybingumą pavertė kasdienybe ir ne tik susigalvojo puikų užsiėmimą, kuris daro gyvenimą prasmingesnį, bet ir praturtino mus visus kūriniais, kuriuos sunku imituoti ir kopijuoti”, – tikino ministras.
Geriausius iš geriausiųjų atrinko devynių menotyrininkių ir mokslo daktarių komisija.
Iš visos Lietuvos į Jurbarką susirinkę tautodailininkai pagerbė kalvio Vytauto Kryževičiaus atminimą, o jo artimiesiems įteiktas specialus prizas už subtilią kalvystės tradicijų interpretaciją. Už brandų debiutą diplomu apdovanota drožėja Daiva Baliutavičienė, o Alfonsui Bukauskui įteiktas diplomas už gintaro apdirbimo meistrystę. Diplomu už individualios stilistikos ir tradicijų darną kūryboje apdovanotas ir drožėjas Adolfas Valuckis.
Jurbarkiečiai džiaugėsi geriausių tautodailės darbų parodoje eksponuojama veterinarijos gydytojo Antano Martinaičio medinių šventųjų kolekcija – šiam autoriui ir atiteko publikos simpatijų prizas.
Komisijos pirmininkė Skirmantė Smilingytė–Žeimienė neslėpė, kad paskirstyti prizines vietas buvo labai sunku, o antroji vieta nuo pirmosios kone niekuo ir nesiskyrė. Trečiosios vietos diplomai įteikti Valentui Butkui, kostiumų autorei Rimutei Vitaitei ir kryždirbei Rimantei Butkuvei.
Antrosios vietos diplomais apdovanotas skulptorius Adolfas Teresius, kalvis iš Mažeikių Virginijus Mikuckis ir kryždirbys iš Alytaus Saulius Lampickas.
Pagal konkursinės parodos nuostatus Aukso vainikai skiriami už geriausius taikomojo ir vaizduojamojo liaudies meno kūrinius. Aukso vainiku vainikuojas ir geriausiai tautos kryždirbystės tradicijas išsaugojęs meistras. Geriausiam kryždirbiui tradiciškai skiriama ir profesionalaus menininko Tado Gutausko premija.
Komisija nutarė, kad šiemet Aukso vainiko verti net du žemaičiai: skuodiškis mažųjų medžio skulptūrų drožėjas Kazimieras Striaupa ir šilališkis kryždirbys Klemensas Lovčikas, apdovanojimą gaves už ypatingą formų darną, vietos tradicijų puoselėjimą ir nuosaikumą kūryboje. Švenčioniškei tautodailininkei Janinai Pauliukevičienei, eksponavusiai tradicinius lietuviškus sodus, Aukso vainikas skirtas už trapia šiaudo kalba perteiktą pasaulio suvokimo modelį.
Paprašytas pasakyti ką nors nuo savęs, skuodiškis K. Striaupa tikino jau išdrožęs visus jam žinomus šventuosius, ir nors dabar drožiniai jau nebetelpa į klėtelę ir namų pastoges, dar svajoja sukurti ir stabmeldystės pagonybės dienų skulptūras.
Dėkodamas už įvertinimą K. Lovčikas sakė nuo jaunumės norėjęs tapti keliaujančiu meistru, nes tokia tradicija Žemaitijos kaimuose anksčiau buvo labai populiari.
„Vieni meldžiasi žodžiais, kiti mintimis, man taip neišeidavo, man geriausia išeidavo Dievą kirviu garbinti – tašyti kryžius, koplyčias. Nuo mažens turėjau patraukimą medžio darbams, todėl 1959 metais stojau prie meistrų, o pirmą koplytstulpį padirbinau 1979 metais ant savo tėtuko kapo“, – pasakojo K. Lovčikas.

Daiva BARTKIENĖ