„Krištolinė lelija“ – už savo valstybės kūrimą

„Krištolinė lelija“ – už savo valstybės kūrimą (1)

2020-02-15

Savanorių komandos „Jurbarkas gyvas“ iniciatorė odontologė Aušrinė Meškauskienė rytoj bus apdovanota Jurbarko r. savivaldybės padėkos „Krištoline lelija“. D. Karopčikienės nuotr.

Švenčiant Valstybės atkūrimo dieną galbūt ne vienam kyla klausimas: o kas man yra mano valstybė? Paprasčiau ir be pompastikos atsakytume į šį klausimą galvodami apie žmones. Apie signatarus, apie nepriklausomybės kovų ir laisvės gynėjus – amžina pagarba jiems, apie mokslininkus, sportininkus, menininkus, per kuriuos pasaulis mūsų mažos Lietuvos vardą išgirsta iš gražiosios pusės.

Bet ne tik apie juos, pažįstamus dažniausiai tik iš tolo, o ir apie tuos, kurie šalia – gyvena, dirba ir kuria mūsų bendrą valstybę. Lietuvos valstybės atkūrimo dienos išvakarėse kalbėjomės su gydytoja odontologe Aušrine Meškauskiene apie šeimą, namus, savo miestą ir savo valstybę.

Vasario 16-osios šventiniame renginyje Jurbarko kultūros centre Aušrinei bus įteiktas Jurbarko r. savivaldybės Padėkos dienos apdovanojimas „Krištolinė lelija“.

Daugybė galimybių

Gydytoja odontologė A. Meškauskienė sako, kad valstybė jai telpa į vieną žodį – namai. Namai – tai tavo šeima, tavo miestas, žmonės, kuriuos sutinki ir kurie tave augina.

„Jurbarkas mane užaugino. Daug kam turiu būti dėkinga. Pirmiausia – savo šeimai: tėvams, močiutei amžinatilsį, su kuria irgi praleidau daug laiko, ji – buvusi pradinių klasių mokytoja Ona Mačiulaitienė. Ir gamta Jurbarko: mūsų karjerai, upė ir miškas. Kiek išvaikščiota, išvažinėta dviračiais! Gamta irgi darė didelę įtaką, teikė vidinę ramybę. Mokykloje galėjau daug ko išmokti – labai gražiai prisimenu visus savo mokytojus, ir daug išbandyti: ir Danutės Lapienės chore dainavau daug metų, ir šokau, ir teatro teko pabandyti, aktyviai tada veikė parapijos jaunimas, nors muzikos mokyklos nelankiau, mokiausi 5 metus groti pianinu. Esu dėkinga savo miestui, kuris tiek daug galimybių davė, augino“, – sako Aušrinė.

Jurbarko gimnaziją ji baigė 1998-aisiais ir išvyko studijuoti mediciną. Už šį pasirinkimą Aušrinė dėkinga tėveliams – medikams Jūratei ir Zigmantui Bartkams, nors ilgai buvo svajojusi apie žurnalistikos studijas.

„Po pamokų dažnai eidavau pas mamą – odontologę ir pas tėtį – chirurgą, ir puikiai prisimenu savo apsisprendimą dėl medicinos. Kartą atėjau pas tėtį į ligoninę ir turėjau jo ilgai palaukti gydytojų kambaryje, nes buvo operacija. Užeidavo tai vienas, tai kitas gydytojas, pabendravome. Ir būtent tada supratau, kad noriu medicinos, noriu ne vien būti paciento pusėje, bet ir gydytojo. Matyt, manyje užaugo ta medicina“, – pasakoja moteris.

Po studijų 2003 m. abu su vyru, irgi odontologu, iš Kelmės kilusiu Juozu, galvojo, kaip daugelis jaunų, apie Vilnių, bet nusprendė parvažiuoti į Jurbarką – pabandyti, įgyti patirties, o jau paskui – kelti sparnus kitur. Bet nepakėlė. „Pagyvenom kelis metus čia, tarp tų žmonių – pas mus to nuoširdumo tikrai yra daug daugiau negu dideliam mieste. Ir veiklų daug, ir niekur nesinori iš čia važiuoti“, – tvirtina Aušrinė.

Toj pačioj aplinkoj, ir dargi su daugiau įvairių galimybių, auga ir Aušrinės vaikai – Kristupas ir Raigardas. „Mano vaikai, nežinau, ar čia gerai, ar blogai, irgi užaugę darbe, nes neturėjau ilgų motinystės atostogų, ir veiklų daug turiu. Bet jie irgi turi jų daug, jie auga aktyviai. Dabar yra labai daug galimybių, ir, atstumo atžvilgiu, jos yra lengviau negu didmiesty pasiekiamos“, – dar vieną mažo miesto pliusą pateikia A. Meškauskienė. O įdomių ir prasmingų veiklų rasti ji padeda ne tik savo vaikams.

Nuo mažos idėjos

„Krištolinė lelija“ A. Meškauskienei bus įteikta už aktyvią savanorystę bei jos skatinimą, už iniciatyvą, kurios dėka atsirado savanorių komanda „Jurbarkas gyvas“.

„Tikrai nesijaučiu verta tokio apdovanojimo. Tai didelė staigmena, ir nesijaučiu labai smagiai jį gaudama. Ši veikla dar nėra ilga, ji prasidėjo praėjusią vasarą. Tas apdovanojimas – kaip avansas, kaip pasitikėjimo ženklas, kaip spyris, kad reikia judėti į priekį, nesustoti“, – sakė jurbarkietė, trečiadienį gavusi pakvietimą į apdovanojimų ceremoniją.

Bet sustoti Aušrinė ir nežada. Ir ne dėl to, anot jos, spyrio. Jau šią savaitę moteris buvo suplanavusi susitikimą Naujamiesčio progimnazijoje dėl vaikų stovyklos, panašios kaip pernai, nuo kurios viskas ir prasidėjo.

Nors savanorių komandos pernai vasarą A. Meškauskienės planuose dar nebuvo, būtent po stovyklos susibūrė grupė „Jurbarkas gyvas“.

 „Tai nebuvo kažkas labai stipriai planuota, nes būna gyvenime, kad kažką suplanuoji ir stipriai sieki, o čia atvirkščiai – nebuvo galvota apie organizacijas, veiklas, bet likimas, Dievas veda po truputėlį, žingsnelis po žingsnelio“, – sako Aušrinė.

Pradžioje buvo tik mintis apie miesto vaikų stovyklą „Vasara be kompiuterio“. Tą mintį moteris atnešė į Naujamiesčio progimnaziją, kurioje mokosi ir jos sūnūs. „O mokykla patikėjo ta mintimi! Ir direktorė, ir kiti, bet pirmoji, kuri patikėjo ir labai daug padėjo – pavaduotoja Jolanta Tamošaitienė. Paskui, kaip ta sniego gniūžtė, komanda didėjo ir jungėsi kiti žmonės – ir Saulena Lukšienė, ir Vaida Beinarienė, ir kiti. Maža idėja, kad miestas gali padovanoti savanorystės pagrindu stovyklą savo vaikams, išsirutuliojo į didelę ir viršijo visus lūkesčius“, – jurbarkietė trykšta džiaugsmu kalbėdama apie stovyklą ir tuos daugybę žmonių, kurie padėjo ją suorganizuoti.

Stovykloje „Vasara be kompiuterio“ dalyvavo 150 miesto pradinukų ir priešmokyklinukų. Veiklas vedė įvairių profesijų jurbarkiečiai – savanoriškai. Veiklos buvo įvairios ir intensyvios, atitikusios stovyklos pavadinimą.

„Negali įvardyti to gerumu ar blogumu, bet manau, kad visų šios kartos vaikų požymis, kad jie daug laiko praleidžia prie kompiuterio. O stovyklos veiklos buvo be kompiuterio ir labai intensyvios, net mamos sakydavo, kad vaikai grįžta ir jau nebenori apie jokius telefonus galvoti“, – pasakoja A. Meškauskienė.

Veiklos vaikams buvo nemokamos, stovyklą finansiškai parėmė viena kita verslo įmonė, o stovyklautojų tėvelių buvo paprašyta pervesti tik už vaikų maitinimą – kiek kas gali, jeigu gali.

Stovyklautojų grupių vadovai buvo paaugliai, kurių pagrindu ir jų pačių iniciatyva po stovyklos susibūrė Jurbarko savanorių grupė.

„Per tą stovyklą atėjo žmonės, kurių dėka dabar ir gauname tą apdovanojimą. Nes tie paaugliai, savanoriavę stovykloje, nenorėjo skirstytis, jie sakė: dar toliau darom kažką. Ir aš sakiau: darom! Nes susipažinome su vaikais per stovyklą, iki tol net vardų nežinojau, per sunkų darbą susipažinome, susicementavome, atsirado ryšys, pasitikėjimas – jų manimi, mano jais. Į grupę atėjo ir labai svarbus žmogus – Laura Molčankinaitė. Ji savanorystei yra atidavusi labai daug metų, išleidusi kelias savanorių kartas. Ji, o ne aš, turėtų gauti šį apdovanojimą. Mano darbas yra tik nuo birželio, gal tik toj stovykloje buvau labai matoma, o „Jurbarkas gyvas“ yra mūsų abiejų su Laura“, – tvirtino A. Meškauskienė.

Savanorystė augina

Savanorystė augina ir formuoja jaunus žmones. „Mes su Laura matome, kaip šitie mūsų vaikai keičiasi. Jie pradeda savimi pasitikėti, jie labiau atsiskleidžia“, – džiaugiasi Aušrinė.

Atsiskleisti jaunuoliams padeda plati grupės veikla ir vadovės, drąsiai perleidžiančios grupės nariams iniciatyvą ir atsakomybę.

„Mūsų grupė yra pakankamai jauna, pagrindas yra devintokai, dešimtokai, aštuntokai. Bet jie pasiskirstę ir ant savo pečių perėmę nemažai projektų. Kai imamės ko naujo, žiūrime, kuris galėtų tai kuruoti. Jie patys imasi labai daug iniciatyvos, gimsta idėjos ir noras daryti. Mes tik norime padėti jiems suprasti, kad viskas yra įmanoma“, – sako Aušrinė.

Tokį pasitikėjimą jaunimu lemia ir intensyvios abiejų vadovių darbotvarkės, skirti grupei dar daugiau laiko jos tiesiog nebegalėtų. Grupė dar niekada nepasinaudojo galimybe gauti finansavimą iš jaunimo veiklas remiančių fondų, nes, pasak Aušrinės, rašyti projektus ji neturi laiko. Tačiau projektą šiemet parašė keturiolikmetė grupės narė.

„Tikimės, kad taip bus ir toliau. Išbandydami save įvairiose srityse, jie atranda save, stiprėja psichologiškai. Laura savanoriauja ne tik kaip vadovė, bet ir kaip psichologė, veda mums pokalbius, brandina asmenybes. Ir dar tikrai neaišku, ar aš čia jų vadovė ir mokytoja, ar jie – mano?“ – klausimu baigia moteris, patvirtindama, kad savanorystė augina ne tik jaunus.

Leidžia veikti jauniems

Grupėje „Jurbarkas gyvas“ yra apie 18 jaunuolių. Apie, nes grupė atvira ir ateiti, ir išeiti. Savanorių grupę priėmė Irmos Savickaitės vadovaujamas Jurbarko r. jaunimo iniciatyvos centras, o patalpą susirinkimams davė Jurbarko viešoji biblioteka.

„Kartą per savaitę renkamės, o kartais ir dažniau, priklauso nuo projektų. Esam labai dėkingi bibliotekos direktorei Rasidai Kalinauskienei – ji mus priėmė, tai yra bibliotekos savanorystė mūsų grupėje. Mes stengiamės padėti bibliotekos veiklose – vaikai savanoriauja „Protų mūšiuose“, neseniai kartu pradėjome vykdyti projektą „Infotaškas“, kur jaunimas informuojamas įvairiais aktualiais klausimais. Tikime, kad bus ir naujų veiklų“, – sako grupės „Jurbarkas gyvas“ vadovė.

A. Meškauskienė prisimena grupės, padedant bibliotekininkei Linai Maziliauskienei, surengtą Helovino šventę – savanoriai jai paaukojo savo rudens atostogas. Bet tai nebuvo tik šėliojimas su šiurpinančiomis kaukėmis, bet edukacinis Helovinas, kuriame dalyvavo net 170 vaikų!

Grupės „Jurbarkas gyvas“ nariai savanoriauja Kūno kultūros ir sporto centre – vaikams labai ten patinka, ir rytoj jie savanoriaus sveikatingumo bėgime miesto gatvėmis, o 14 val. tikisi spėti į apdovanojimo teikimo ceremoniją. Savanoriai padeda įvairiuose renginiuose Jurbarko kultūros centre, Naujamiesčio mokykloje, kelionių ir pėsčiųjų žygių organizatoriaus Dainiaus Kinderio projektuose, dalyvavo LIONS „Kalėdiniame karavane“. Keletas grupės narių savanoriauja senjorų namuose, „Ąžuoliuko“ darželyje, o Aušrinės vyresnysis sūnus Kristupas – robotikos būrelyje.

Į savanorystę nėrusi jurbarkietė medikė neabejoja, kad atiduodamas visada ir gauni, todėl taip norisi dėkoti visiems, kurie prisideda prie grupės veiklos. „Savivaldybei ačiū už savanorių mokymus, kuriuos vedė lektorius Žilvinas Mažeikis, vienas didžiausių savanorystės autoritetų Lietuvoje. Jis, beje, sakė, kad mūsų grupė – unikali Lietuvoje, visos kitos šliejasi prie kokių nors institucijų, ir mūsų savanorystės spektras labai platus. Ačiū Smalininkų technologijų ir verslo mokyklos direktorei Inai Budrienei, kad nakvoti priėmė mus už simbolinę kainą. Mes nenorime keliauti, turistauti, bet išvažiavimas į mokymus – labai gerai. Tai stiprina draugystę ir didina vaikų motyvaciją. Norėtųsi mokymų daugiau, juolab kad ateis į stovyklą ir naujų savanorių“, – sako Aušrinė.

Savanorystė yra pagalba, savanoris padeda ir padėdamas mokosi. „Savanoriauti jaunimas gali nuo 14 metų. Mano noras ir skatinimas, kad jaunuoliai jungtųsi į savanoriavimą, nebūtinai per mūsų grupę, ir dar vienas noras, kad ir organizacijos priimtų savanorius, ypač jaunus, kad jie galėtų išbandyti ir atrasti save“, – ragina A. Meškauskienė.

Jei organizacijos turi kokių idėjų ir reikia pagalbos jas įgyvendinti, gali padėti „Jurbarkas gyvas“. Kreiptis į A. Meškauskienę: susirasti ją feisbuke, bibliotekoje, mieste.

Grupės „Jurbarkas gyvas“ vadovė kalba švelniu, tyliu balsu, ir kyla klausimas, ar paaugliai ją girdi.

„Būna kartais, kad norime vieni per kitus šnekėtis, bet mes mokomės, turime įvairių taisyklių, kaip vienas kitą išklausyti, ir vaikai patys vienas kitą pamoko. Bet tikrai nereikia kažkokių ypatingų disciplinos priemonių. Mes nelaikome, mums nereikia skaičiaus, nereikia šnekinti, kad ateitų, ir įtikinėti, kaip pas mus yra smagu. Vaikai ateina su motyvacija, tie, kurie tiki šia grupe, kurie mato save joje, mato savo augimą ir per šitą grupę, nebūtinai šitoje grupėje, gali surasti sau įdomias veiklas“, – sako savanoriaujanti jurbarkietė.

Nieko neatima, daug duoda

Nors savanoriavimas užima daug laiko, A. Meškauskienė tikina, kad jai neteko nieko atsisakyti dėl šios veiklos. „Intensyvi mano diena. Smagu, kad savanoriavimas nepavagia manęs iš vaikų, nes jie irgi tame dalyvauja. Ačiū vyrui, kuris supranta, palaiko, leidžia man tai daryti“, – sako moteris ir tvirtina, kad gyvenimas – ne vien darbas ir namai. Kiekvienas galim padaryti kažką daugiau ir ne tik sau, užuot skundęsi, kad valdžia, nepadaro, lėšų neskiria. „Mes iššvaistome savo energiją piktindamiesi, skleisdami paskalas, kritikuodami. Daryk, rodyk savo pavyzdžiu. Ir net finansavimo didelio nereikia“, – įsitikinusi A. Meškauskienė.

Dėl naujos visuomeninės veiklos ji nieko neatsisakė, o priedo gavo teatrą: „Pas Jolantą Telišauskienę „Nemunėlyje“ šokam su vyru nuo 2006 m. – tai irgi gyvenimo mokykla, formuojanti vertybes, o pas Danutę Samienę teatre pradėjau vaidinti nuo stovyklos. Stovykloje teatras rodė savo spektaklį – kiekvieną vakarą mes turėjome po renginį, atvirą visuomenei, o uždarymo koncertas buvo Jaunimo parke.“

Aušrinė prisipažįsta, kad gyvendama gimtajame mieste džiaugiasi ir jaučiasi čia kaip didelėje darnioje šeimoje. „Turiu labai daug šeimų Jurbarke, – šypsodamasi sako moteris. – Tai namai, šeima, kaimynystė nuostabi, mano darbas, kuriame jaučiuosi kaip namie, tai šokių kolektyvas. O dabar likimas dar padovanojo tuos vaikus savanorius – tarp mūsų yra meilė, ir tas labai motyvuoja, kad į gyvenimą gali pastumti ne savo du vaikus, bet daugiau.“

Taip didėja šeima ir platėja valstybė, kurią kuriame mes, jos žmonės.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook