Kultūros žmonėms sparnus augina angelai (1)

Kaunietės tautodailininkės Vidos Petraitienės sukurtas keraminis Angelas nustebęs žvelgė į iškilmingo momento laukiančius rajono menininkus. Tarytum pačią kūrėjo sielą atspindinčios jo išraiškingos akys matė tai, ko paprastai nesugeba įžvelgti kasdienybėje paskendęs žmogus. Ne atsitiktinai, matyt, ir Daura Giedraitienė, savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja, iškilmingą vakarą pradėjo mintimis apie Kūrėją, sukūrusį į save panašų žmogų ir perdavusį jam gebėjimą kurti. Tie, kurie šią Dievo dovaną brangina labiau už materialines vertybes, tampa menininkais, garsinančiais savo kraštą, duodančiais peno mūsų dvasiai, gražiai auginančiais mūsų vaikus ir mokančiais juos kurti.
Nors kūryba pasaulį puošiantys žmonės savo kūrinius parodose, koncertuose dažniausiai pristato patys, visuomenė apie juos ir jų nepakartojamus darbus trejus pastaruosius metus kur kas daugiau sužinojo iš „Šviesos“ laikraštyje išspausdintų apybraižų.
Sumanymas simboliškai išrinkti Metų kultūros žmogų parodė, kiek daug rajone yra menininkų – per trejus metus sukurta ir išspausdinta net trisdešimt kūrėjų portretų. Ir tai, pasak D. Giedraitienės, anaiptol dar ne visi, kurie galėtų būti pristatyti šiai simbolinei nominacijai.
Jurbarko rajono mero Ričardo Juškos globojamas projektas „Šviesos“ žurnalistams tapo atsakomybės ir profesionalumo išbandymu. Kiekvieną mėnesį rengdami apybraižas apie menininkus siekėme, kad apie juos išgirstų kuo daugiau žmonių.
„Taip jau yra, kad duodami mums labai daug, jūs patys iš visuomenės gaunate labai mažai. Norėjome, kad gyvenimo dangus, į kurį jūs įdedate tiek daug šviesos, skaidrumo, spalvų ir nuotaikos, jums irgi būtų gražus – stengėmės parodyti tą versmę, kuri jus maitina, papasakoti tai, kuo jūs gyvenate, ką jaučiate, ką mąstote. Tad nors simbolinis Angelas šiandien bus įteiktas tik vienam iš jūsų, būkite tikri, jog kiekvienas esate jo vertas ir kiekvienas jį turite – tikrą, gerą, saugantį jus kiekvieną dieną ir globojantį jūsų kūrybą“, – sveikindama Židinio salėje susirinkusius kultūros žmones, sakė „Šviesos” laikraščio redaktoriaus pavaduotoja Jolita Pileckienė.
Visi dešimt šiemet Metų kultūros žmogaus nominacijai pristatytų menininkų sulaukė didelio jurbarkiečių palaikymo. Balsavimas interneto puslapyje www.jurbarkosviesa.lt, į redakciją atsiųstos laikraščio iškarpos su pažymėtais kandidatais ir daugybė elektroninių laiškų įrodė, jog projektas tapo svarbia mūsų rajono bendruomenės gyvenimo dalimi. Visuomenės palaikymas menininkams yra toks pat svarbus, kaip oras ir vanduo, užtikrinantys gyvybinius poreikius.
Vienas tų, kuriems visuomenė rodė didžiausius palankumo ženklus, – jurbarkietis tapytojas, medžio drožėjas, scenografas Zigmas Morlencas. Pristatydama šį ištisą Jurbarko kultūros centro gyvenimo epochą atspindintį žmogų, Kultūros skyriaus vedėja D. Giedraitienė sakė, jog kito tokio idėjų ir entuziazmo kupino menininko Jurbarke greičiausiai nėra. „Jurbarkas man visada asociavosi su Zigmui Morlencu, rengusiu menininkų plenerus, subūrusiu tautodailininkų klubą „Mituva” ir ilgai jam vadovavusiu, apipavidalinusiu daugybę renginių ir švenčių. Apie jį gyvenimas visada sukte sukosi ir dabar tebesisuka, nes Zigmas moka sutelkti, sudominti, uždegti ne tik tautodailininkus, bet ir profesionalus“, – tikino D. Giedraitienė.
Nerami siela – Jurbarko kultūros centro režisierius Gintaras Zareckas sugeba padaryti net tai, kas daugeliui atrodo neįmanoma. Iš smulkiausių programos dalelių jis sulipdo renginius ir suteikia jiems sielą, be kurios žiūrovai nepajustų renginio prasmės. Todėl išvydę jį scenoje jurbarkiečiai žino, ko tikėtis – intrigos, smagaus reginio, o svarbiausia – betarpiškumo, kaskart sužavinčio ir priverčiančio pajusti, jog šis žmogus apdovanotas ypatinga Dievo dovana, paprastai vadinama talentu.
Bene trisdešimt metų fotomenininką Robertą Patronaitį pažįstantis muzikantas Adolfas Lapė tvirtino nežinantis kito tokio menininko, kuris taip jautriai sugebėtų nuotraukose atskleisti gamtos paslaptis. Gamta ir Jurbarkas – objektai, kuriuos fotografuoti R. Patronaičiui niekada neatsibosta, todėl jis valandų valandas gali nejudėdamas gulėti pakrūmėje ir laukti atskrendančio paukščio, dairytis į debesis ar laukti, kol tiltą per Nemuną apgaubs rūkas. „Kaip Čiurlionis kūrė muziką ir tapė paveikslus, taip ir mūsų Robertas turi net keletą talentų – patikėkite, jis yra ir puikus muzikantas, ir nepralenkiamas paveiksluotojas“, – tvirtino A. Lapė.
Jurbarkietė Rita Dovidaitytė dar labai jauna menininkė, bet daugybę žmonių jau privertė patikėti, jog daina yra stebuklas, keičiantis gyvenimą. Rita jau seniai suprato, kad vadovaujant meno mėgėjų kolektyvams svarbiausia yra palaikyti žmonių norą dainuoti. Iš to noro gimė ir vyrų vokalinis ansamblis „Vyturiai“, per trumpą laiką subūręs ne tik didelį būrį gerbėjų, bet ir pelnęs pirmos kategorijos kolektyvo vardą. Tačiau Jurbarko bendruomenė Ritai daugiausia padėkų skyrė už vadovavimą Švč. Trejybės bažnyčios chorui ir vargonavimą, pakylėjantį sielą į pačias šventumo aukštumas.
Nepakartojamą akcentą savo personaline tapybos darbų paroda Magdeburgo teisių suteikimo Jurbarkui 400 metų jubiliejiniams renginiams suteikusi tautodailininkė Laimutė Ašmonaitienė – viena labiausiai pripažintų ir gerbiamų Lietuvos tautodailininkių. Ypatinga ir jos tapybos technika. „Nors Laimutė yra pasirinkusi kitą tapybos formatą, jos akvarelės labai panašios į unikalios liaudies menininkės Lidos Meškaitytės kūrinius – tik darbo ir energijos, dėliodama vos įžiūrimus taškelius, menininkė į savo paveikslus įdeda kur kas daugiau. Dėl to Laimutė jų beveik neparduoda – šie kūriniai neįkainojami“, – sveikindama tautodailininkę sakė D. Giedraitienė.
Su niekuo nesupainiojamas Jurbarko kultūros centro folkloro ansamblio vadovės Birutės Bartkutės balsas tądien Židinio salėje neskambėjo – menininkė su savo ansamblietėmis buvo išvykusi į labai svarbų festivalį. Tačiau prieš pat renginį paskambinusi organizatoriams, menininkė prašė perduoti palinkėjimus gyventi taip gražiai ir sutartinai, kaip skamba lietuviškos sutartinės. „Visas dainas išdainuoti Birutei gyvenimo neužtektų, tačiau sutartinės jai yra pačios mylimiausios, todėl „Imsrė“ jas dainuoja galingai ir didingai, taip, kaip giedodavo senovės lietuviai, tarp gūdžių girių gyvenę savo gyvenimus“, – apie Birutę sakė „Šviesos“ laikraščio korespondentė Danutė Karopčikienė.
Kalvis Edmundas Štulas, Vencloviškių kaime dirbantis žemę ir stiprybės pasisemiantis iš gimtųjų laukų platumų, Židinio salėje taip pat nepasirodė – gali būti, kad įgimtas žemdirbio kuklumas jam neleido gaišti laiko kalboms. Ne be reikalo pačioje matomiausioje savo kalvės vietoje tautodailininkas pasikabino priesaiką: „Jei nori, kad pasaga atneštų laimę, turi dirbti kaip arklys“. Bet Edmundas be menkiausių abejonių turėtų būti vadinamas pastarųjų metų Jurbarko atradimu, nes jo sukurti menininės kalvystės darbai žavi kiekvieną, vertinantį mene natūralumą, paprastumą ir gerą skonį.
Tris dešimtmečius Jurbarkui paskyrusi chorvedė Danutė Lapienė nė už ką nepasakytų, kuris iš jos kolektyvų yra geriausiais – kaip motina myli savo vaikus, taip Danutė brangina kiekvieną savo chorą ir ansamblį, neskirstydama jų į gerus ir geriausius. Apie Danutę Židinio salėje žiūrovams buvo pasakyta mažiausiai, tačiau kai Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos „Saulės“ choro jaunimas užtraukė L. Abariaus dainą „Tau, mokytoja“, renginio svečiams užėmė žadą, o D. Lapienę privertė nubraukti ašaras.
Šiemet pirmą kartą „Metų kultūros žmogaus“ projektas pristatė du labai svarbius mūsų kraštui žmones – kalbininką Arnoldą Piročkiną ir archeologą, antropologą ir dokumentinio kino kūrėją Vytautą Urbanavičių. Abu jie neatsiejami nuo Jurbarko, rašo istorinius straipsnius, rengia parodas, Skirsnemunės 700 metų jubiliejaus proga planuoja išleisti istorinę monografiją apie šį kraštą. Juos pažįsta visi, kuriems kultūra nėra gyvenimo užribis.
Iš mažo Pašvenčio kaimelio į didelį kalbos mokslo pasaulį išėjęs A. Piročkinas  daugybę metų dirbo Vilniaus universitete, tyrinėjo bendrinės lietuvių kalbos tėvo Jono Jablonskio palikimą bei lietuvių kalbos stilistiką. Aštuoniasdešimtmetis profesorius ir dabar nesėdi sudėjęs rankų – dirba archyvuose, kad galėtų ateities kartoms palikti medžiagą apie mūsų krašto mokyklas, o kartu papildo ir Jurbarko 1918–1940 metų kroniką, kurią jau seniai yra parengęs Jurbarko bibliotekai.
Labai šiltai apie habil. mokslų daktarą V. Urbanavičių kalbėjusi Skirsnemunės bendruomenės centro pirmininkė Giedrė Jasinskienė neleido suabejoti, kad archeologas ir dabar yra dažnas svečias savo gimtinėje. Tačiau tikrieji šio žmogaus nuopelnai Lietuvos valstybės istorijai dar tik pradedami vertinti. Gruodžio 7 d. taikomosios dailės muziejuje pristatant atnaujintą parodą „Valdovų rūmų lobynas: Lietuvos ir Europos paveldo klodai“ kas antrame sakinyje skambėjo mūsų mielo kraštiečio pavardė. Tai jo kelių dešimtmečių kruopštaus darbo ir šiuolaikiško supratimo dėka Valdovų rūmų muziejus iš nebūties prikelia ir į Lietuvą sugrąžina tai, kas buvo pamiršta, išgrobta, sunaikinta svetimšalių.
Nors Metų kultūros žmogaus rinkimai yra tik simbolinis aktas, intriga, kas taps šių metų nominacijos savininku, liko iki paskutinės akimirkos. Todėl rajono merui paskelbus, kad už meilę dainai, priverčiančiai greičiau plakti klausytojų širdis, už sparnų auginimą jaunajai kartai ir Jurbarko krašto garsinimą Angelas įteikiamas chorvedei Danutei Lapienei, džiaugsmingai suskambo jaunųjų dainininkų „valio“ ir ilgai nenutilo plojimai. Kai po ilgai nesibaigusių sveikinimų D. Lapienė pabandė pakelti nuo stalelio Angelo statulėlę, iš netikėtumo net sušuko: „Vaikai, padėkit!“ Pakelti apdovanojimą mokytojai padėjo Jurbarko Antano  Giedraičio-Giedriaus  gimnazijos choro „Saulė“ dainininkai.
„Pasirodo, šis Angelas – tai ne koks pūkelis, kurį galėtum nuo rankovės nupūsti. Kai įdėjo į delnus – taip ir nusviro rankos. Iškart supratau jo reikšmę: tai svarus, rimtas ir labai svarbus apdovanojimas. Mano darbo, santykių su jaunimu, jų šeimomis įvertinimas. Ir įspėjimas, kad viena jo niekada  neišlaikysiu – tik kartu su dainuojančiu ir manimi tikinčiu jaunimu“, – po renginio sakė mokytoja.
„Šviesos“ redakcijos ir Jurbarko rajono savivaldybės administracijos projektas, nutupdęs menininkų rankose tris angelus, nusipelnė atokvėpio. Bet tai nereiškia, kad kultūros žmonėms dėmesio skirsime mažiau. Anaiptol – „Šviesa“ jau planuoja naujus, dar svaresnius projektus.

Daiva Bartkienė

Daugiau nuotraukų fotogalerijoje