Miškininkams trūko kantrybė – poilsiaviečių bus perpus mažiau (2)

Pasak Jurbarko miškų urėdo pavaduotojo Edmundo Mačiežos, iki rudens visus Jurbarko priemiesčio miškus perims urėdija. Tad miškininkai jau žvalgosi po naujas valdas, kuriose jurbarkiečiai kol kas elgiasi kaip įprasta matyti priemiesčio miškuose – čia ima ir pradingsta vienas kitas sausuolis, kasamas smėlis, verčiamos šiukšlės, lyg mieste nebūtų joms skirtų konteinerių.
Jurbarko miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius Kęstutis Kaučikas už keliuko posūkio pastebėjęs naują šiukšlių ir senų drabužių krūvą, sukiužusią sofą ir fotelį, išmestas kelias padangas, nusistebi: kam visa tai slapčia gabenti į mišką, kai mieste pilna šiukšlių konteinerių, yra ir didžiųjų atliekų surinkimo aikštelė. Miško apsaugos inžinierius sielojasi, kad čia šiukšles atvežęs jurbarkietis taip atbukęs, tiek nekultūringas, kad slapčia teršia savo kraštą, o miškininkai turės jo šiukšles surinkti.
Pasak K. Kaučiko, anksčiau į priemiesčio miškus žmonės atveždavo ir senų šaldytuvų, dujinių viryklių, prakiurusių puodų ir kibirų, sulūžusių lovų ir kitokių metalinių daiktų, o dabar geležų jau nepasitaiko. Tai ženklas, kad atliekų ir antrinių žaliavų, ypač metalo, surinkimo sistema paskatino elgtis kitaip.
K. Kaučikas stebisi, kodėl kai kurie žmonės šlamštą slapčia atveža ir išmeta miške? Gal tai senas įprotis? Štai šalia Jurbarko esančio Kalnėnų karjero pietinėje dalyje, Kalnėnų miške, kai kurios Jurbarke veikusios įmonės išmesdavo net pramonines atliekas. Dabar gelžgalius čia surinko metalo ieškotojai, o sąvartynas jau apaugo medžiais ir krūmais. Matyti, kad ant seniau sunkvežimiais į mišką atvežtų statybinių atliekų, netgi asfalto krūvų jau užaugusios samanos, kyla viena kita pušaitė.
O naujausi šiukšlynai akis bado iš tolo. Atrodo, kad ir į mišką vežantiems šiukšles gėda, kad supranta, jog negerai daro, nes savo šlamštą mėgina nukišti į sunkiau pastebimas vietas. Štai didelė krūva senų drabužių ir skudurų, kitokio šlamšto sukišta po medžių šakomis. O tai kur kas sunkiau, negu nuvežti į atliekų surinkimo aikštelę arba išmesti į šiukšlių konteinerius.
Pasak K. Kaučiko, tik popierius miške natūraliai suyra per dvejus metus, o metalinės skardinės pergyvens jas išmetusį žmogų, nes sunyksta maždaug per devyniasdešimt metų. Plastiko gaminiai miške išsilaikys apie 200 metų. Stiklas – ilgaamžis, priklausomai nuo aplinkos, gali išsilaikyti kelis tūkstančius metų.
Pasak K. Kaučiko, ypač daug plastikinių šiukšlių palieka uogautojai – iš karto matyti jų pamėgtos „poilsio vietos“ šalia uogynų. Tai palikimas ateinančioms kartoms, priminsiantis dabartinių miško lankytojų „plastikinę kultūrą“.
Dažnai ne tik miške, bet ir upių pakrantėse eidamas per pievą po kojomis išgirsti keistą traškesį. Tai jau keletą metų čia gulintys ir žole apaugę plastikiniai buteliai bei kitoks šlamštas.
Miškininkai nepraeina pro šiukšles abejingai. Kiekvieną pavasarį vyksta miškų tvakymo talkos, patys miškininkai surenka daugybę šiukšlių, veiksminga ir akcija „Darom“, kai į priemiesčio miškus pasuka didokas būrys talkininkų. Vien tik iš priemiesčio miškelių kasmet prirenkama 6–7 sunkvežimių priekabos jurbarkiečių išmestų šiukšlių.
Daugiausia jų – arčiausiai Jurbarko ir Jurbarkų esančiuose miškuose. „Nors ir kaip stengiamės, raginame žmones tausoti ir gerbti aplinką, mišką – šiukšlynai iš jų traukiasi labai pamažu, – sakė K. Kaučikas. – Matyt, daugeliui sunku atsikratyti įpročių, nors susitvarkyti šiukšles yra daug kitokių galimybių.“
Miškininko patikinimu, nutverti teršėjus už rankos beveik neįmanoma, nors kai kurie apie save palieka žinių – sąskaitų, sąsiuvinių, atsiskaitymo knygelių. Tad vieną kitą pavyksta nustatyti ir nubausti.
Už aplinkos teršimą nepavojingomis atliekomis skiriamos baudos nuo 100 iki 300 Lt, o išmetusiems pavojingas atliekas administracinė bauda – nuo 300 iki 500 Lt. Anksčiau konfliktų kildavo su sodų bendrijų nariais dėl negero įpročio šiukšles versti į mišką. Šią negerovę miškininkai kartu su rajono aplinkos apsaugos agentūros pareigūnais baigia įveikti. Kartais griežčiau pasikalbėti tenka su Smukučiuose įsikūrusiais sodininkais, bet ne taip dažnai kaip anksčiau.
Pasak E. Mačiežos, urėdija, perėmusi miesto teritorijoje esančius miškelius, numačiusi jurbarkiečiams juos labiau atverti. Miškelis prie Knygnešių ir Muitinės gatvių sankryžos netrukus turėtų tapti mielu gamtos kampeliu – bus iškirsti krūmai, sutvarkyti takai. Urėdija numačiusi užsakyti šio kampelio pertvarkymo techninį projektą. Vieta labai patraukli, nes čia pat – jurbarkiečių pamėgta maudymosi vieta karjere, dviračių takas.
Miškininkų rankų prašosi ir apleistas miškelis šalia ligoninės, kur, praūžus viesului, tik supjaustytos vėjavartos, o kiti darbai tebelaukia savo eilės. Miškininkai turi gražių planų, kad šilas, puošiantis šią miesto vietą, būtų žymiai tvarkingesnis ir patrauklesnis. Tačiau kokia jame bus tvarka, priklauso nuo lankytojų. Mat didelis rūpestis miškininkams – poilsio aikštelės.
Urėdijos miškuose dabar jų yra trisdešimt devynios. Itin mėgiama poilsiavietė prie Pašvenčio ir Smalininkų girininkijų – ant tvenkinio kranto, Mantvilių ir Pašvenčio girininkijų sandūroje įrengtas vadinamasis „Velnio darželis“, Jūravos girininkijoje – prie Naumalūnio tvenkinio ir kitos. Miškininkai jas įrengė ir prižiūri, tačiau jiems trūko kantrybė atstatinėti vandalų sulaužytus stalus, nuverstus tualetus, nudraskytus stogus.
Pasak Jurbarko miškų urėdo pavaduotojo Edmundo Mačiežos, daugiametė patirtis įrodė, kad miškininkų įrengtos atokvėpio vietos reikalingos ir jas reikia prižiūrėti, tačiau kai kurios bus paliktos sunykti. Manoma, kad pakanka 20 tokių vietų, o nuolat atstatinėti sulaužomas ir deginamas – per brangiai kainuoja. „Nenoriu kalbėti vien tik apie krūvas šiukšlių, kurias esame priversti surinkti ir išvežti, nors tai tikrai ne miškininkų darbas. Noriu atkreipti dėmesį į miško lankytojų kultūrą. Juk atvykę į svečius elgiamės kultūringai, nemėtome šiukšlių kur papuola. Tas pats ir miške. Jeigu iškylaujame, aplinką reikia palikti tvarkingą, nes į tą pačią vietą atvyks kiti“, – sako E. Mačieža.
Miško poilsiavietės įrengtos gražiausiose vietose, dažnai lankomos, yra tarsi urėdijos miškininkų vizitinė kortelė. Tačiau tvarkos palaikymas jose turėtų būti ne vien miškininkų rūpestis. Kaip niekais paverčiamas miškininkų darbas, įrodo poilsiavietė Šilinės ąžuolyne šalia kelio Jurbarkas–Kaunas. Ji čia reikalinga, buvo mėgiama keliautojų, čia dažnai užsukdavo ir vestuvininkai. Miškininkų pastangomis ši vieta įgijo ypatingą patrauklumą, tačiau tapo ir akmeniu po kaklu – daugiau poilsio vietos čia nebus, mat vis atsiranda vandalų, kurie nusiaubia poilsiavietę.
Sunku suprasti tokių „lankytojų“ elgesį. Nors laužui aplinkui malkų netrūksta, laužomi ir deginami poilsiavietės statiniai, o laužas sukurtas tiesiai ant ąžuolinio stalo, automobiliais išmalti takeliai ir miško paklotė.
Miškininkai atstatė poilsiavietę, tačiau ji vėl buvo nuniokota, o prieš porą mėnesių – vėl sulaužyta ir apdeginta. „Prieš tokių lankytojų „kultūrą“ esame tiesiog bejėgiai, – apgailestauja urėdo pavaduotojas E. Mačieža. – Todėl atsisakome atkurti šią poilsiavietę, nes jos nuolatinis remontas brangiai kainuoja. Apmaudu, bet geriau tegul nieko nebūna, nors čia pat Panemunių regioninio parko administracijos pastatas ir muziejaus, o Šilinės ąžuolyne puiki vieta atsikvėpti kelionėje. Iš lankytojų tikimės visai kitokio elgesio, tačiau tegul ten nieko nebūna, tad nebus ką laužyti.“
Miškininkų įrengti stendai primena apie gaisrų pavojų, kviečia nešiukšlinti, saugoti mišką. Šiemet gaisrų pavojų sumažino lietinga vasara, tačiau pastebėję uždegtą laužą eiguliai ir girininkai dažnai sustoja pakalbėti su iškylautojais. Labai reikalingi pokalbiai apie elgesį miške ir atsakomybę už atsainiai numestą plastikinį butelį, nuorūką ar degtuką, apie elgesį miškininkų įrengtose ir nuolat prižiūrimose pavėsinėse.

Vincas Kriščiūnas