Miškus nuo gaisrų saugo elektroninė sistema (0)

Miškus stebi elektroninės akys

Dėl gaisrų šalies miškai nukenčia kasmet, ne išimtis ir Jurbarko miškų urėdija. Ypač įsimintinas 2009 m. balandžio 26 d. kilęs Kalnėnų miško gaisras, kai vėjuotą dieną sunkiai valdoma ugnis išplito dideliame privačių miškų plote – išdegė 36,2 ha. Tik sutelktomis miškininkų, ugniagesių pajėgomis, padedant ir 150 kariškių iš Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio motorizuotųjų pėstininkų bataliono pavyko sutramdyti vieną didžiausių pastaruoju laikotarpiu mūsų rajone kilusių miško gaisrų.
Net 48 proc. Jurbarko miškų urėdijos miškų priskirti aukšto degumo klasei, todėl susirūpinimas priešgaisrine sauga svarbus, ypač kai dažnėja sausringos vasaros. Nors Europos šalyse automatinė kompiuterizuota miškų gaisrų stebėjimo sistema pasiteisina, pasak Jurbarko miškų urėdo pavaduotojo Edmundo Mačiežos, kol su ja dirbti gerai išmoks stebėtojai, vieną mėnesį dar dirbs ir priešgaisriniuose stebėjimo bokštuose budintys sargai Pašventyje, Liepgiriuose ir Jūravoje. Taip norima apsisaugoti nuo klaidų, kurios gali pasitaikyti dėl nepakankamo įgudimo dirbti su naujausia elektronine technika.
Kaip rodo patirtis, miškų stebėjimas iš bokštų yra veiksmingas, nes bendraujama su tokia pat priešgaisrine tarnyba kitoje Nemuno pusėje – Šakių rajone ir tauragiškiais. Praktiškai urėdijos miškai iki šiol buvo stebimi iš šešių priešgaisrinių bokštų. Pamačius dūmus į įtartiną vietą pagal stebėtojų nurodymus vykdavo eiguliai, girininkai. Aptikus gaisrą į įvykio vietą visuomet pasitelkiamos miškininkų ir jų talkininkų pajėgos, taip pat profesionalūs ugniagesiai iš Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos.
Gaisrų kyla kiekvieną sausesnę vasarą. Pavyzdžiui, 2003 m. kilo septyni gaisrai, iš jų du – valstybiniuose miškuose, pažeidę tik 0,26 ha miško, ir penki privačiuose, išdeginę 0,58 ha miško. 2004 m. kilo keturi gaisrai. Išdegė 0,43 ha miško. 2005 m. – vienas nedidelis gaisras, o 2006 m. kilo net septyniolika gaisrų. Sudegė 9,49 ha miško. Daugiausia nuostolių gaisrai padarė privatiems miškams.
Pasak urėdijos miško apsaugos inžinieriaus Kęstučio Kaučiko, labai svarbu gaisrą pastebėti kuo anksčiau, kuo tiksliau nustatyti jo vietą ir kuo greičiau apriboti ugnies plitimą. Palyginti nedideli gaisrų padaryti nuostoliai patvirtina, kad savo veiklą po mėnesio baigsianti priešgaisrinė miškų stebėjimo iš bokštų sistema gana veiksminga, nors miškų sargams tenka dirbti nelengvomis sąlygomis. Jų darbo diena per vasaros karščius trunka nuo rasos iki rasos, o išbūti saulės kepinamame bokšte ir stebėti miškus – didelės fizinės ištvermės reikalaujantis darbas. Praktika įrodė, kad pavasarį dėl deginamos žolės dažniausiai gaisrų kyla pamiškėse, o vasarą, nusistovėjus kaitrai, ugnis dažniausiai kyla pakelėse Pašvenčio, Jūravos, Kalvelių, Mociškių girininkijose.
„Esame įsitikinę naujos sistemos pranašumu, bet pradžioje nenorime per daug rizikuoti, – patikino E. Mačieža. – Kaip tik dabar prasideda padidėjusio gaisringumo pavojus, deginamos pievos, todėl daugiau pavojų kyla ir miškams. Su automatine stebėjimo sistema dirbsiantys žmonės, kuriuos apmokė UAB „Telekonta“ specialistai, pasiruošę dirbti, bet dar neturi patirties. Dubliavimo keliu pradžioje ėjo ir visi kiti, net vokiečiai, sukūrę ir įdiegę automatizuotą priešgaisrinės saugos sistemą.“

Veiksminga Europos Sąjungos parama

Generalinės miškų urėdijos iniciatyva įgyvendinama automatinė miško gaisrų stebėjimo sistema, kaip tikimasi, atsipirks per 5–6 metus. Šalies urėdijos kasmet priešgaisrinei miškų priežiūrai išleidžia apie 5 mln. Lt, o pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonę „Miškininkystės potencialo atkūrimas ir prevencinių priemonių įdiegimas“, remiamą Europos Sąjungos struktūrinių fondų, vieningos stebėjimo sistemos įgyvendinimas šalyje kainuoja 47,6 mln. Lt. Pasiūliusi tokią sumą skelbtą konkursą laimėjo UAB „Telekonta“, įsipareigojusi ne tik sutvarkyti techninius dalykus, bet ir išmokyti miškininkus dirbti su naujais prietaisais. Kadangi didelę šios sumos dalį sudaro Europos Sąjungos lėšos, šalies miškininkams naujos technikos įdiegimas nebuvo labai brangus.
Lietuvos miškams būdingas didelis degumas. Apie 40 proc. visų miškų priskiriami didelio degumo klasei. Priklausomai nuo gamtinių sąlygų šalies miškuose kasmet užregistruojama 600–800 gaisrų, kurie vidutiniškai nuniokoja apie 300 ha valstybinių ir privačių miškų.
Miškininkai žino, kad daugiausia gaisrų sukelia neatsargūs miško lankytojai. Todėl daug dėmesio skiriama ir prevenciniam darbui: lankytojams dalijami lankstinukai, elgesio miške taisykles aiškina per žiniasklaidą, įrengia specialias poilsiavietės, laužavietes. Tik gaila, kad visa tai kai kuriems žmonėms – lyg vanduo nuo žąsies: aiškink neaiškinęs, o vis tiek numes neužgesintą nuorūką ar degtuką, pamiškėje degins žolę, kurs laužus. Už tokį mūsų visuomenės kai kurių narių nusikalstamą abejingumą turime mokėti visi – nuolat būtina išlaikyti veiksmingą priešgaisrinę apsaugą.
Urėdijoje priešgaisrinės saugos pokyčiams buvo ruošiamasi iš anksto. Mat Lietuvos miškų ūkio strategijos ir jos įgyvendinimo veiksmų bei priemonių plane 2007–2013 m. numatyta parengti vieningą automatinę miškų gaisrų stebėjimo sistemą. Atsiradus naujoms technologijoms įsitikinta, kad jos gali veiksmingai pakeisti priešgaisriniuose bokštuose budinčius žmones.
Urėdo pavaduotojas E. Mačieža kartu su kitais urėdijų vadovais ir specialistais Vokietijoje stebėjo, kaip ten kolegos miškininkai dirba su šia technika. „Bendravome su budinčiais stebėtojais, kurie žiemą tampa medkirčiais, o nuo pavasario iki rudens visiškai pakeičia darbą, – pasakojo E. Mačieža. – Stebėtojai palaiko nuolatinį ryšį su priešgaisrinėmis tarnybomis, o tenykštės urėdijos priešgaisrinių automobilių ir komandų, kaip mes, neturi. Svarbiausia – priešgaisrinė kontrolė. Atstumai ir stebimos teritorijos didelės, suprantama, kad miško gaisrai yra labai pavojingi, tad Vokietijoje juos gesina tik profesionalūs ugniagesiai.“

Atėjo laikas keistis

Lietuvos valstybiniuose miškuose iki šiol veikė per ilgą laiką išbandyta priešgaisrinės apsaugos sistema, tačiau atėjo metas ją pakeisti. Mat priešgaisrinių bokštų priežiūra, remontas, taip pat ir naujų statyba, ryšio sistemų tobulinimas irgi kainuoja.
Urėdijos miškuose du kartus per metus atnaujinamos priešgaisrinės mineralizuotos juostos, kurių ilgis maždaug 280 km. O kai kurios juostos prie magistralinių kelių atnaujinamos ir 3–4 kartus per sezoną. Miškininkai taiso arba įrengia gerus privažiavimus prie miškuose esančių vandens telkinių, pastato rodykles apie arčiausiai esantį vandens telkinį, kad kilus gaisrui ugniagesiai neklaidžiotų ieškodami vandens.
Urėdija turi du priešgaisrinius automobilius ir išlaiko jų ekipažus Viešvilėje ir Jurbarke. Vienas jų įsigytas gavus Europos Sąjungos paramą. Iš viso pagal 2005–2007 metų miškų priešgaisrinės apsaugos prevencijos programą už 7,1 mln. Lt urėdijoms nupirkta mobiliojo ryšio priemonių, naujų priešgaisrinių automobilių. Vienas jų atiteko Jurbarko miškų urėdijai.
Kaip patikino urėdo pavaduotojas E. Mačieža, į vieningos sistemos kūrimo II etapą įtraukta Jurbarko miškų urėdija paruošė projektą finansinei paramai iš Europos Sąjungos gauti, kurio bendra vertė daugiau kaip milijonas du šimtai tūkst. Lt. Nacionalinei mokėjimų agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos patvirtinus Jurbarko miškų urėdijos projektą, numatyta ir jo įvykdymo trukmė – nuo 2010 m. balandžio 14 d. iki šių metų rugsėjo 15-osios. Urėdijos išlaidos nebus didelės, nes Europos Sąjungos paramos suma gerokai daugiau kaip milijonas litų.
Naujoji priešgaisrinės stebėsenos sistema bus dar veiksmingesnė, kai Jūravos priešgaisriniame bokšte, jį paaukštinus iki 50 m, iki vasaros vidurio bus sumontuota dar viena speciali stebėjimo kamera. Ji išplės apžvalgos galimybes ir padidins sistemos patikimumą, nors jau ir dabar su esamomis kameromis miškininkai kompiuterių ekranuose praktiškai mato visą rajoną, pastebi kiekvieną įtartiną dūmą ar sukurtą laužą.
Informacijos iš aplinką fotografuojančių kamerų pateikiama daug, o kompiuterinė programa leidžia vaizdą priartinti, padidinti, paryškinti arba stebėti tiesiogiai. Kitame ekrane įtartinos vietos tiksliai sutapatinamos su vietovės žemėlapiu. Tad jeigu dūmai kyla iš miško, pakanka vieno klavišo paspaudimo ir žemėlapyje atsiranda to miško kvartalinės linijos su jų numeriais. Taigi į tiksliai nustatytą įtartiną vietą tuojau pat gali išvykti pareigūnai.
„Elektroninė sistema labai informatyvi ir jautri. Tuo tarpu miškus iš bokštų apžvelgiantys žmonės nors ir su galingais žiūronais negali tiek pastebėti, – naujosios sistemos privalumus vardijo K. Kaučikas. – Infraraudoniesiems spinduliams jautrūs detektoriai aplinką stebi ir dieną, ir naktį, reaguoja į kiekvieną didesnį dūmą, jau nekalbant apie įkurtą laužą ar padegtą pievą. Prie specialių kompiuterių pakaitomis dirbs septyni eiguliai, paruošėme ir du atsarginius darbuotojus“.
Pasak K. Kaučiko, apie miško gaisrų prevenciją tartasi ir su valstybės sienos apsaugos tarnybos Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos vadovais. Mat pasieniečiai taip pat turi panašios įrangos, kurią naudoja savo reikmėms. Tad susitarta dėl bendradarbiavimo, jeigu miškininkų ar pasieniečių kameros pamatys ką nors įtartina.
Urėdo pavaduotojo E. Mačiežos vertinimu, užbaigus kurti vieningą automatinę miško gaisrų stebėjimo sistemą bus galima nuolat stebėti beveik visus šalies miškus ir gretimas teritorijas. Netoli Smalininkų esančioje mobiliojo ryšio bazinės stoties bokšte įrengta kamera apžvelgia ne tik Jurbarko, bet ir kitapus Nemuno plytinčius Šakių urėdijos miškus.

Vincas Kriščiūnas