Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Pagalba: vaikais rūpinasi tylūs geradariai

Pagalba: vaikais rūpinasi tylūs geradariai (2)

2018-07-24

„Noriu, kad visi žinotų, jog Jurbarke yra daug gerų žmonių, kuriems rūpi skurde gyvenantys vaikai. Ir gal patys sugalvotų prisidėti prie labdaros projektų“, – sakė į redakciją užsukusi Inga Molevaitė. Šiuo metu įvairias naujo darbo galimybes svarstanti jurbarkietė nuo pagalbos skurdžiai gyvenantiesiems neatitrūksta ir nuolat palaiko ryšį su šeimomis, kurioms padėjo būdama probacijos pareigūne.

Ragina padėti

Apie tai, kaip gyvena nemažai Jurbarko rajono šeimų, koks skurdas jose tvyro, kiek tokiose šeimose auga vaikų ir jaučia nepriteklių, I. Molevaitė sužinojo dirbdama Kauno apygardos probacijos tarnybos Jurbarko skyriaus inspektore. Pareigūnė pradėjo rengti akcijas, iniciatyvas, kuriomis siekė padėti kuo daugiau vaikų. „Darbo reikalais važinėdama po rajoną atrasdavau tas šeimas, kurioms labiausiai reikia pagalbos. Vaikai – nekalti, kad gimė asocialiose ar socialinių įgūdžių neturinčiose šeimose. Jie tokiose šeimose neturėtų gimti. Tačiau tiems, kuriems nepasisekė, reikia padėti kiek galime“, – įsitikinusi jurbarkietė.

I. Molevaitė sukūrė feisbuko puslapį „Aukok“, kuris turėjo padėti geradariams ir reikalingiems pagalbos rasti vieniems kitus. „Galvojau, kad vieni paprašys pagalbos, kiti padės, bet tarpininkavimo visada reikėjo“, – sako I. Molevaitė. Žmonės daugiausia norėjo aukoti daiktų, kartais – pinigų, tačiau reikėjo surasti šeimas, kam labiausiai labdaros reikia, pasirūpinti, kaip daiktus nuvežti.

Puslapis veikia ir dabar, tačiau įvairių planų turinti Inga sako galbūt ieškosianti, kas galėtų jį administruoti ir prisiimti tarpininkavimo rūpesčius. „Per tuos metus, kai rūpinausi šeimomis, supratau, kad daugiau gali padaryti paprasti žmonės, verslininkai nei savivaldybės ar valstybės institucjos. Biurokratai nemoka dirbti lanksčiai, dažnai iš jų nesulaukdavau jokios pagalbos, o tik atsimušinėjimą įstatymais. Vaikams pagalbos reikia čia ir dabar, o ne po metų ir nežinia kada būsiančių sprendimų“, – sako valdžios požiūriu nusivylusi I. Molevaitė.

Aštrūs buvusios pareigūnės pasisakymai, drąsiai išsakoma pozicija ir į viešumą išnešamos problemos tapo kliūtimi jos darbe, todėl jurbarkietė apsisprendė palikti tarnybą. „Turiu daug hobių – fotografavimą, visažą, kurie galėtų tapti mano darbu. Taip pat bet kada galiu emigruoti – tam yra geros sąlygos. Be to, neseniai buvau pakviesta pas teisingumo ministrą pokalbio. Jis tikino, kad probacijos sistemoje vykdomi pokyčiai, ir man joje darbo tikrai atsirastų“, – sakė I. Molevaitė ir tikino, kad dėl ateities dar neapsisprendė.

Kai nepadeda valdžia

„Be pagalbos nieko nepadaryčiau. O Jurbarke tikrai yra į ką kreiptis“, – tikina Inga. Dažnai labdaros akcijas rengianti jurbarkietė jau užsitarnavo verslininkų ir gyventojų pasitikėjimą – jie žino, kad aukos pasieks adresatą. Į pačią I. Molevaitę pagalbos kreipdavosi Jurbarko r. savivaldybės administracijos Vaiko teisių skyriaus, kurio nuo liepos jau nebėra, specialistės. „Džiaugiuosi, kad jos į mane kreipdavosi, tačiau keista, kokia yra nieko negalinti padaryti valstybės sistema“, – stebisi moteris.

Praėjusį spalį I. Molevaitė iš Vaiko teisų skyriaus gavo informaciją apie šeimą Skirsnemunėje, kuriai laba reikia pagalbos. Tėvai – bedarbiai, mama – neįgali, šeimoje auga trys mažamečiai vaikai, o artėjant žiemai tėtis sugalvojo keisti kambaryje grindis, tačiau suprato, kad šis darbas ne jo jėgoms. „Vaiko teisių skyriaus specialistės tikino, kad šeimai nesusitvarkius gali tekti paimti vaikus. Tačiau tėvai jais rūpinosi, tik neturėjo socialinių įgūdžių. Nepaimti vaikų prašė ir subėgę kaimynai. Šeimai reikėjo padėti“, – prisimena Inga.

Tada pasisuko gerumo ratas – dar rugsėjį padėti pažadėjęs UAB „Scanstatyba“ savininkas Mantas Špigelskis savo žodžių neatsižadėjo – į skirsnemuniškių kiemą įriedėjo sunkvežimiai su statybinėmis medžiagomis. Sunkiau sekėsi rasti grindis įrengti galintį meistrą. „Daug meistrų už darbą prašė labai brangiai. Keista, bet dauguma iš labdaros nori užsidirbti. Meistrą Klaidą radau per feisbuką. Jis už darbą paėmė labai nedaug. Beje, jis dabar emigravo. Kitas meistras – Rolandas už dyka sutvarkė elektros įrangą“, – pasakoja Inga. Pasak jos, dauguma pagalbą suteikusių žmonių nenori skelbti savo pavardžių. Jie padeda ne dėl garbės.

Nuolatiniai pagalbininkai

Reklamos nenori ir nuolat labdaros projektuose dalyvaujanti UAB „Manvesta“, vadovaujama Manto Stankevičiaus. Nors įmonė neseniai savo veiklą ėmė plėtoti Kaune, nes Jurbarke nerado tinkamų sąlygų, jos pagalbos sulaukia jurbarkiečiai. I. Molevaitė prisimena, kad dar 2015 m. ši įmonė skyrė 1,5 tūkst. Eur nupirkti baldus Vertimuose gyvenančiai šeimai, kurioje auga 7 vaikai.

Ir šįkart su I. Molevaite susisiekė UAB „Manvesta“ vydomoji direktorė Agnė Čyžienė ir pasiūlė pagalbą. „Ji buvo labai laiku, nes pradėję tvarkyti grindis name Skirsnemunėje supratome, kad ten reikia kur kas rimtesnės pagalbos“, – sako I. Molevaitė. „Manvesta“ labdarai skyrė beveik 5 tūkst Eur.

Už šiuos pinigus buvo galima padaryti daugiau gerų darbų. Per puslapį „Aukok“ aukojo žmonės. Tada buvo rastos dar dvi šeimos, kurioms reikia padėti. Jurbarke gyvenančiai ir šešis vaikus auginančiai mamai labai reikėjo pagalbos. Dauguma vaikų – mažamečiai, o vyriausioji dukra serga onkologine liga. Kita tris vaikus auginanti šeima – iš Smalininkų. Pusrūsyje įsikūrusi šeima buvo užpilta potvynio, dėl drėgmės vaikai nuolat sirgo bronchitu. „Po potvynio pas šią šeimą iš valdžios niekas neužsuko, net per gatvę dirbantis seniūnas. Aš buvau pirmoji. Dėl šios šeimos ėjau ir pas merą, tačiau pagalbos nesulaukiau. Į visas problemas valdžia žiūri per biurokratijos akinius“, – mano I. Molevaitė.

Padėta visoms šeimoms – nupirkta baldų, vaišių šv. Kalėdų vakarienei, nes jurbarkiečių šeimoje vaikai nežinojo, kas tai yra. Vienintelis „Manvestos“ labdarių noras buvo, kad vaikai Kalėdų rytą gautų dovanėles. Jomis buvo pasirūpinta.

I. Molevaitė dėkinga LIONS klubui, kuris leido naudotis savo banko sąskaita, į kurią keliavo paaukoti pinigai, bei padėjo sutvarkyti buhalteriją. „Domino“ teatras nupirko maitinimo kėdutę šešiavaikei mamai, vaikų vaišėms aukojo emigracijoje gyvenantis ir savęs neįvardijęs buvęs jurbarkietis.

Vienintelis vargingai gyvenančios, sergančios ir jaunesnius brolius ir seseris prižiūrinčios merginos noras buvo sportuoti. Trijų mėnesių abonentą jai padovanojo sporto klubo „Energy Gym“ savininkas Karolis Ramanauskas, o UAB „Detavita“ vadovas Aurimas Petroševičius nupirko sportinę aprangą.

„Reikia pamatyti, kaip vaikai džiaugiasi naujais baldais, dovanomis. Todėl vaikų atsiųstas džiaugsmingas nuotraukas, pačios filmuotą medžiagą siunčiu padėjusiesiems, kad matytų, jog jų auka nenuėjo veltui“, – sako I. Molevaitė. Ji pripažįsta, kad dėl noro padėti tekdavo pažeisti įstatymus. „Nors neturėjau teisės, bet vežiausi vaikus apsipirkti į didelę parduotuvę, nes jie joje nebuvo buvę. Man visada pirmoje vietoje bus žmogiškumas, o ne sausa įstatymo raidė“, – tikina jurbarkietė.

Be dėmesio neliko ir mamos – prieš Naujuosius metus jas papuošė – padarė makiažą, šukuosenas ir manikiūrą – pati Inga su kirpėja Gitana iš grožio salono „Angelas“ ir bendraminte Žydre.

Tai – ne politika

Jurbarke sklinda kalbos, kad I. Molevaitė žada eiti į politiką. Gal visa tai tik rinkiminiai triukai?

„Aš puikiai suprantu, kad tai, ką dariau būdama probacijos pareigūne ar bedarbe, bus vertinama vienaip, o man susidomėjus politika – taps kritikos objektu. Tačiau kas mane pažįsta, žino, kad esu sąžininga, sakau, ką galvoju, ir niekas manęs nenupirktų“, – sako moteris. Ji tikina, kad dėl dalyvavimo politikoje dar toli gražu neapsisprendė, nes pati supranta, kad tokių žmonių kaip ji ten laukia labai nelengvas gyvenimas.

Ji mano, kad geri darbai, jei jie daromi nuoširdžiai, neturėtų būti laikomi politikavimu. „Vienas Jurbarko politikas nuolat remia vaikus, apmoka už jų būrelius, skiria pinigų, bet to niekur neafišuoja. Skirtingai nei valdžioje esantieji, apie kiekvieną už biudžeto pinigus nuveiktą darbą paskelbiantys visuose galimuose šaltiniuose. Informuoti apie darbus reikia, bet nepersistengiant“, – įsitikinusi I. Molevaitė.

Kol valstybė neįgali padėti savo piliečiams, jie patys imasi iniciatyvos, ir nors daliai vaikų gyvenimas tampa gražesnis. Gražiausi ir kilniausi darbai nuveikiami tyliai, tačiau apie tuos, kurie juos daro, žinoti verta. Nes tokios žinios – balta atsvara pilkai, kartais juoda tampančiai kasdienybei.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook