Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Senųjų kapinių skaudulys – sudegusi kaimo šventovė

Senųjų kapinių skaudulys – sudegusi kaimo šventovė (0)

2014-11-05

Tarsi vėjo plaikstoma žvakės liepsna tįsta vėlyvo rudens šešėliai – nuo antkapių, kryžių, žvakių ir šalčio stingdomų gėlių žiedų. Kuo žemiau saulė, tuo giliau į širdį skverbiasi ilgesys, priartinantis prie nebūtin išėjusių artimųjų – ir supratimas, kad anksčiau ar vėliau visi atsidursime ten, kur susitinka gyvųjų ir mirusiųjų pasauliai.

Šį savaitgalį Visų šventųjų diena ir Vėlinės atminimo žiburėliais apšvies milijonus paskutiniojo poilsio vietų.
Nuo neatmenamų laikų žmonės laidojami Paalsio II kaimo kapinaitėse. Istorikai spėja, kad ten, kur Alsa įteka į Mituvą, galėjusi būti pagonių šventvietė, kurioje pirmąsias krikščioniškas Mišias laikė lietuvių pakrikštyti atvykęs šventasis Brunonas.
Pažėrų kaimo gyventoja Birutė Puišytė visa širdimi jaučia, kad ši vieta tikrai palytėta šventojo. Nuo mažens su seneliu Petru Skrickiu, o vėliau su mama Ona Skrickyte-Puišiene kasdien lankiusi ir tvarkiusi kaimo kapines Birutė žino kiekvieno kapo istoriją, visų į juos atgulusiųjų gyvenimus, ne tik pažįsta kiekvieną atvykstantį lankyti brangių žemės kauburėlių, bet ir turi jų adresus.
Nedaug kapelių liko Paalsio II, arba Pažėrų, kaip dabar sakoma, kapinėse, o naujų irgi ne kasmet supilama – pasak Girdžių seniūno Dariaus Juodaičio, per pastaruosius penkerius metus čia palaidoti tik trys žmonės.
Tų, kurių jau nieks neprisimena, paskutiniojo poilsio vietas prižiūri Birutė – uždengia antkapiais, apkaišo gėlėmis, pasodina visžalių augalų, pataiso ir nudažo krypstančius kryželius. Senų antkapių ir patvoryje išmestų kryžių iš Girdžių kapinių į Paalsį atvežti Birutei leido šviesios atminties kunigas Viktoras Šauklys – metų metus ji šveitė rūdimis apėjusius kryžius, dažė juos bronza ir net liejo pundamentą, kad tvirčiau laikytų.
Didžiausias Birutės širdies skaudulys – prieš 14 metų sudegusi medinė kapinių koplyčia, kurios vieton Antanas Puišys sukalė tvirtą karkasą ir uždengė jį polietileno plėvele. Kad, pasak Birutės, tokie vargšai kaip ji, atvažiavę dviračiu ar atėję pėsti, turėtų kur nuo lietaus pasislėpti.
Tarsi priekaištas, kad žmonės nieko nedaro sudegusiai koplyčiai atstatyti, styro šventą vietą laikę pamatų akmenys. Žiūrėdama į juos prieš akis Birutė mato ne tik lyg saulė geltonai spindinčią bažnytėlę – ji mato ir savo gyvenimą, nes viskas, kas jame buvo gera ir gražu, nutiko po ąžuolu apdegusiomis šakomis.
Savas gyvenimas Birutei visada atrodė nereikšmingas. Nors dirbdama Šimkaičių taupomojoje kasoje jautėsi gerbiama ir mylima, jos širdis visada buvo čia, senojoje kaimo koplyčioje. Dabar jau ir pati nežino, kiek atlyginimų prireikė sutaupyti, kad mieste nupirktų ir taksi į kaimą parvežtų 72 kg geltonų dažų. Manė, kad bus per daug, o jų dar ir neužteko – antru kartu pirko 20 kg, ant kopėčių pasilypėjusi pati dažė koplyčios sienas, nepasiekė tik dešimt metrų aukštyn iškilusio bokšto – nudažyti jį paprašė Kazimiero Mažučio, dabar taip pat ant šio kalnelio besiilsinčio.
Tą dieną, 2000 m. spalio 8-ąją, kai kilo Birutės širdį sudaužęs gaisras, atsimena iki smulkmenų. Vidur dienos iš kapinių kylančias liepsnas pamatė jos mama. Kai perplukę ten nulėkė, jau nieko nebuvo – ugnis prarijo ir gražiuosius altorius, ir daugybę unikalių liaudies meno dirbinių, ir šventųjų paveikslus. „Padegimas, tik padegimas – ne kitaip“, – visus keturiolika metų kartoja moteris tuos žodžius, kurie su skausmu anuomet veržėsi iš ašaromis gaisravietę aplaisčiusių kaimo žmonių širdžių.
Nors per keturiolika metų buvo ne viena iniciatyva atstatyti koplyčią ir ne vienas, iš toli atvykstantis lankyti mirusiųjų, siūlė prisidėti aukomis, lyg priekaištas vis dar styro nuogi šventovės pamatai. Koplyčia gyva ne tik žmonių atmintyje – ji įamžinta ir istoriniuose šaltiniuose.
Birutės tėvas A. Puišys kaip didžiausią relikviją saugo 1937 metais išleistą Skirsnemunės parapijos žurnalą „Mūsų parapija“. Jame rašoma, kad Pamituvy, pono Černeckio žemėje, kur nuo neatmenamų laikų yra kapinaitės, kasmet antrąją Sekminių dieną, kunigas giedodavo „Libera“ ir jas pašlakstydavo. 1919 metais, po pamaldų kalbėdamasis su maldininkais, naujai paskirtas Skirsnemunės klebonas Vincentas Semenavičius iškėlė mintį įsteigti kapinėse koplyčią. Ta mintis su malonumu buvo priimta, bet ne taip greitai įvykdyta – tik 1930-aisias, Vytauto Didžiojo metais, apylinkės tikintieji savo lėšomis ir iniciatyva pasistatė medinę 6 metrų ilgio ir 4 metrų pločio koplyčią. Kauno Metropolijos Arkivyskupui suteikus viešos koplyčios teises, 1932 m. gegužės mėnesį šv. Jono Krikštytojo koplyčia pašventinta.
Straipsnyje „Pamituvio koplyčia“ rašoma, kad koplyčios reikalais su nepaprastu atsidavimu rūpinosi Petras Skrickis – mylimiausias Birutės tėvukas, kurio pastangomis 1937 metais pastatytas 7 metrų pločio ir 5 metrų ilgio koplyčios priestatas, įrengta vieta chorui.
Atstatyti koplyčią Girdžių seniūną D. Juodaitį ragina ne tik Puišių šeima – to norėtų dauguma iš šių vietų kilusių ir čia dar tebegyvenančių žmonių. Seniūnas neslepia, kad viltis į jo širdį įsismelkė tuomet, kai prieš keletą metų, Kauno antikvaras Gerardas Skrickis pardavęs Jurbarko krašto muziejui kolekciją, pažadėjo padėti atstatyti Pažėrų koplyčią, nes tose kapinėse palaidoti jam artimi žmonės.
Bet laikas eina, o žadėta pagalba tolsta – žmonių atmintis greitai išsitrina, o pažadai šiais laikais mažai tereiškia.
Daug Jurbarko krašto kultūrai ir žmonėms padedantis G. Skrickis savo pažado nesikrato, tačiau laukia pažėriškių iniciatyvos – jei atsirastų bendruomenę sutelkiantis ir koplyčios atstatymo rūpesčius ant savo pečių galintis priimti vietinis gyventojas, pinigų būtų galima rasti.
Birutė prašo Dievo leisti jai sulaukti to laiko, kai kapinėse vėl švies koplyčia. Naktimis ji tebegirdi skambant sudegusios šventovės varpą – kartais pakilusi iš miegų eina ten, kur jis nuo vaikystės kviečia. Į šventą vietą, pas artimuosius, kurių atmintis jos širdyje visada bus gyva.

Daiva BARTKIENĖ



« Back

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook