Šiemet stirnas medžiosime be licencijų (0)

Pernai rajono medžiotojai turėjo 505 licencijas stirnoms, tačiau panaudojo tik šiek tiek daugiau kaip pusę šios kvotos.
Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos Jurbarko skyriaus vyriausiojo medžioklės žinovo ir žuvininko Arūno Bakšio tvirtinimu, medžiotojai įvairiai vertina naują tvarką. Vieni mano, kad panaikinus medžioklės licencijas stirnų gali labai sumažėti, kiti tvirtina priešingai: įsitikinę, kad patys savo medžioklės plotuose tvarkysis geriau.
Pernai rajone buvo sumedžiotos 252 stirnos ir 48 stirninai. Tai mažiau nei per ankstesnį medžioklės sezoną. Praėjusi šalta žiema privertė ne medžioti šiuos gyvūnus, o globoti ir pasirūpinti jų išlikimu. Gilus sniegas, jame sluoksniais susidaręs ledas daugeliui stirnų, sunkiai susirandančių maisto, buvo pražūtingas. Nusilpusios tapo lengvu vilkų, valkataujančių šunų grobiu, o dalis nugaišo dėl ligų.
Gali būti, kad visai miško gyvūnijai sunki praėjusi žiema ir medžiotojų savivalda paskatino keisti požiūrį ir į stirnų medžioklės licencijas, daugiau savarankiškumo paliekant medžiotojų būreliams.
Šernų medžioklė anksčiau taip pat buvo ribojama licencijomis, vadovaujantis šernų apskaitos duomenimis ir komandomis iš „aukščiau“. Nors šernus ne kartą yra išguldžiusios ligos, bet jų populiacija greitai atsigauna, o medžiotojai, juos žiemos sunkmečiu šeriantys, padeda sėkmingai išlikti.
Ne paslaptis, kad turėdami vieną licenciją kai kurie medžiotojai įsigudrindavo nušauti po kelis šernus. Tokia apgaudinėjimo sistema pati save pasmerkė, tačiau nepaisant tokios medžioklės ir iš viršaus nustatomos tvarkos, šernų populiacija žymiai pagausėjo. Mat medžiotojų būreliai nusistatė savo tvarką, kuri gal net griežtesnė už buvusias kvotas.
Panaikinus licencijas šernams ir gerėjant medžiotojų kvalifikacijai (dauguma turi selekcininko kvalifikaciją), pradėjo aiškėti ir nevykusio šūvio kaina. Mat medžiotojai patys būreliuose nusistatę įkainius, kai dėl neapdairumo nušaunama vyresnė šernė ar stambus šernas, selekciškai vertingi kaip reproduktoriai. Paleidęs neapdairų šūvį medžiotojas į būrelio sąskaitą sumoka nuo 100 iki 200 Lt, o kai kuriuose būreliuose ir daugiau. Todėl šernų miškuose nesumažėjo, nors Lietuvoje kasmet jų sumedžiojama maždaug 35–40 tūkstančių.
Pasak A. Bakšio, kai medžiotojai sutartinai su miškininkais rūpinasi medžiojamosios faunos išlikimu žiemą, kaupia ir veža pašarų, medžioklės taisyklių pakeitimai visiškai pagrįsti. Pasitvirtina sena taisyklė: ten, kur aktyvūs medžiotojų būreliai, žvėrių netrūksta – medžiotojai nenukreipia ginklo į 2–4 metų šernus patinus. Mat jie vėliau pakeis stambius senus patinus, užsiaugins iltis, vertinamas kaip medžioklės trofėjai. „Dabar šernų netrūksta. Nors licencijų nėra, tvarkos padaugėjo, – tvirtina A. Bakšys. – Manau, kad tas pats atsitiks ir su stirnomis. Žymiai geriau, kai medžiotojai patys jaučia didesnę atsakomybę, kai niekas iš viršaus nenustatinėja, kiek ir koks būrelis gali sumedžioti šernų ir stirnų.“
Jurbarko rajono miškuose nemažai ir tauriųjų elnių, kurie jau net daro žalą miškui. Miškininkai jaunuolynus saugo repelentais – elnius atbaidantį kvapą skleidžiančiomis medžiagomis arba įrengia aptvarus. Iš dalies elnių skaičių sureguliuoja ir vilkai, tačiau reikšmingiausias vaidmuo tenka medžiotojams. Pernai Jurbarko rajonui buvo skirta 118 licencijų elniams sumedžioti: 88 patelėms ir 30 patinų.
Nors rajono miškuose yra ir briedžių, tačiau jau kelinti metai jie nemedžiojami. Šiuos stambius gyvūnus leidžiama medžioti, kai 1000 ha miško jų yra ne mažiau kaip trys, o miško masyvas, įeinantis į medžioklės ploto vienetą, ne mažesnis kaip 2500 hektarų. Būtent tai mūsų rajone ir riboja briedžių medžioklę. Tuo tarpu Raseinių ir Šilutės rajonų medžiotojai tokių licencijų gauna.
Briedžiai paprastai traukia į tankmes, aukštapelkes, o sėslesni tik žiemą. Tuo trapu vasarą maisto ieškančiam briedžiui nieko nereiškia apsukti ir 100 km. Tad medžiotojai tvirtina, kad briedžiai – tikri valkatos, juos suskaičiuoti nėra taip paprasta.
Pasak A. Bakšio, medžiojamų gyvūnų rajone nemažai. Anksčiau dėl kailių ir geros kainos buvo paklausios lapės, ypač su žieminiu kailiu, o dabar jos menkai vertinamos. Joms medžioti licencijų nereikėjo. Dėl kailio buvo vertinami ir mangutai, kanadinės audinės, atvežtos ir pritapusios Lietuvoje. Jų medžioklė nelicencijuojama.
Medžiotojai nelabai domisi ir bebrais, nors jų dabar užtektinai ir jie daro žalą ne tik miškams, bet ir melioracijos sistemoms. Netrūksta ir smulkesnių gyvūnų – miškinių ir akmeninių, arba sodybų, kiaunių, šeškų, ondatrų. Šie žvėreliai gamtoje turi savo nišą. Anksčiau dėl kailių jie buvo labiau vertinami, o dabar medžiotojai jais beveik nesidomi. Pasak A Bakšio, buvo laikas, kai ir šių gyvūnų medžioklė buvo ribojama. Pasirodo, kad žymiai geriau, kai patys medžiotojų būreliai tampa savo medžioklės plotų šeimininkais.
Vincas Kriščiūnas