Suskaičiuoti vilkus – sunkiai įvykdoma užduotis (0)

Šių metų vilkų medžioklė Lietuvoje baigta. Nuo 60 iki 40 vilkų sumažinta medžioklės kvota įvykdyta – iki kito sezono medžiotojai šautuvų prieš vilkus nekels. Medžioklės sezonas truko nuo Naujųjų metų iki balandžio 1 d., o ateinantis turėtų būti ilgesnis – nuo spalio 15 iki balandžio 1 d.
Kadangi nesutariama, kiek iš tikrųjų Lietuvoje yra vilkų, kovo 4 d. visuose šalies miškuose buvo rengiama ne tik vilkų, bet ir lūšių, o profesionalios medžioklės plotuose dar ir kanopinių žvėrių apskaita. Dalyvauti apskaitoje pakviesti ir nevyriausybinių aplinkosaugos organizacijų atstovai, kuriuos į pasirinktus miškus delegavo Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Dirbant kartu su miškininkais tikėtasi išblaškyti abejones dėl neobjektyvumo ir apskaitos netikslumų. Siekiant nustatyti kuo tikslesnius duomenis, vilkų pėdsakai miškuose buvo dar kartą tyrinėjami ir kovo 9 d.
Vilkų ir lūšių apskaitą privačiuose miškuose Aplinkos ministerija pavedė Valstybinei miškų tarnybai, o miškų urėdijoms nepriskirtuose saugomų teritorijų miškuose – Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai.
Gamtos apsaugos asociacija „Baltasis vilkas“ Jurbarko miškų urėdijos miškininkams atsiuntė keletą savanorių – Jogilę Rutkauskaitę, Vytautę ir Algimantą Stankevičius, kartu su miškininkais apėjusius Globių, Kalvelių, Jūravos, Mantvilių girininkijų plotus. 
Kiek iš tikrųjų vilkų yra Jurbarko urėdijos miškuose, apskaitoje dalyvavusiems miškininkams ir savanoriams talkininkams tiksliai pasakyti nelengva, nes skaičiuotojai matė daug senų pėdsakų, o naujus patikimai įvertinti padeda tik šviežias sniegas. O tokio dabar kaip tik nėra, tad skaičiavimas gali būti netikslus.
Pagal apskaitos metodiką, specialiose anketose pažymimi vilkų ir lūšių buvimo įrodymai – švieži, iki vienos paros senumo, pėdsakai bei jų radimo vietos. Jeigu įmanoma, nurodomas gyvūnų skaičius. Tą galima sužinoti tik sekant pėdsakais. Mat vilkai eina vorele tomis pačiomis pėdomis, o išsiskleidžia tik ruošdamiesi medžioklei ar išgąsdinti.
Radus pėdsakus nurodomas miško masyvo pavadinimas ir kvartalo numeris. Jeigu matyti, kad švieži pėdsakai veda iš kaimyninės girininkijos arba į ją išeina, apskaitą reikia tęsti. Rekomenduojami tikrinimo maršrutai turi būti uždari, apskritimo ar stačiakampio formos, nebūtinai sutampantys su miškų masyvo ar eiguvos ribomis. Maršruto ilgis – 9–12 km, tad ėjimas pėdsakais nėra lengvas. Tai ne paprastas pasivaikščiojimas mišku, nes reikia klampoti per gilų sniegą ar beveik neužšalusią pelkę. Šio darbo gali imtis tik patyrę miškininkai, medžiotojai ar, kaip šį kartą, dar ir savanoriai, kuriems toks darbas – ne naujiena. Neradus šviežių pėdsakų, pateikiama informacija apie senus. O tokių šįkart pasitaikė žymiai daugiau.
Pasak Smalininkų girininkijos girininko pavaduotojo Mindaugo Grybausko, girininkijos teritorijoje vilkų pėdsakų pasitaiko, tačiau nežinia, ar yra čia nuolat gyvenančių šių grobuonių. Iškritus sniegui, daugumos gerai pažįstami pėdsakai veda per mišką įvairiomis kryptimis į kitas girininkijas, Viešvilės rezervato link. O vilkų sumedžiotų žvėrių liekanų miškininkai aptinka ne taip retai. Tai dažniausiai stirnų, elnių likučiai. Ypač stirnoms žiema buvo labai sunki. Nusilpusios ir ligotos jos tapo lengvu vilkų grobiu. Plėšrūnams dėl jo nereikia net stengtis. „Stirnų pastebimai sumažėjo, – tvirtina girininkas M. Grybauskas, – bet tai šią žiemą atsitiko nebūtinai dėl vilkų. Laikas apskaitai nustatytas labai nepalankus, nors ir sename sniege galima aptikti naujų pėdsakų, tik tam reikia atidaus žvilgsnio ir didelės patirties.“
Mantvilių girininkas Robertas Išganantis taip pat abejojo apskaitai pasirinktu laiku – miškas seniai išmargintas sumintais žvėrių takais, pėdsakų – kiek tik nori ir įvairiausių, tad pastebėti naujus reikia itin profesionalaus žvilgsnio ir ne vienų metų patirties. „Reikia šviežio sniego, bet jo neužsisakysi. Vilkų mūsų girininkijoje yra. Matome pėdsakų, vilkų puotų likučių, nujaučiame, kur gali būti nuolatinės jų vietos. Miškininkai nenusistatę prieš vilkus. Tam tikra prasme jie yra mūsų talkininkai, padedantys reguliuoti kanopinių žvėrių, darančių žalą jaunam miškui skaičių“, – tvirtina R. Išganantis. Pasak girininko, gamtoje turi būti pusiausvyra, kol ji neišardyta, viskas gerai. Natūralu, kad tokiame dideliame masyve – Karšuvos girioje – gyvena vilkų, o ginčus dėl jų skaičiaus reikia paneigti kuo tikslesne apskaita, kuriai poros dienų tikrai neužtenka. Bet tai vis vien geras bandymas sujungti vilkų gyvenimu ir išlikimu besidominčių žmonių pastangas.
Bendros nuostatos dėl vilkų išsaugojimo suprantamos, tačiau rajono ūkininkai dėl plėšrūnų siautėjimo patiria nemažų nuostolių. Medžiotojų ir žvejų draugijos Jurbarko skyriaus medžioklės žinovas ir žuvininkas Arūnas Bakšys nuo pernai liepos iki spalio 15 d. sudarė gan ilgoką nuostolių sąrašą. Jurbarkų seniūnijos Vertimų kaime „Pašvenčio“ medžiotojų būrelio plotuose ūkininkui Vytautui Giedraičiui vilkai papjovė 12 avių. Žala apie 3600 Lt. Eržvilko seniūnijos Paberžių kaime „Mituvos“ medžiotojų būrelio plotuose ūkininkui Antanui Jackui vilkai papjovė 3 ir apdraskė 2 veršelius. Žala apie 2000 Lt. Raudonės seniūnijos Balandžių kaime „Girių“ medžiotojų klubo ribose vilkai prie Felikso Jaso sodybos papjovė 2 veršelius – žala apie 1000 Lt. Girdžių seniūnijos Balandžių ir Jerubiškių kaimuose „Balandinės“ medžiotojų būrelio plotuose vilkai ūkininkui Kęstučiui Remeikiui papjovė 4 avis. Žala apie 1200 Lt.
Šį sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau kita vertus, vilkų gynėjai tvirtina, kad nuostolių būtų  mažiau, jeigu ūkininkai pasirūpintų geriau apsaugoti savo gyvulius. Draudimas, jų požiūriu, pernelyg brangus, tad telieka imtis kitokių atsargumo priemonių: įrengti patikimesnius aptvarus, į kuriuos būtų galima suginti gyvulius, naktį šūviu ar raketa retkarčiais pabaidyti galbūt kažkur netoliese prie gyvulių sėlinančius vilkus. Tokia Lenkijos, Vengrijos, Rumunijos ūkininkų patirtis.
Lenkijoje vilkų medžioklė uždrausta nuo 1998 m., kai šioje didelėje šalyje teliko apie 700 vilkų. Tačiau jų populiacija natūraliomis sąlygomis nedaug keičiasi. Lenkijos ūkininkai gyvulių apsaugai veisia Podhalės vilkšunius, kurie vilkus ne tik atbaido, bet ir su jais grumiasi. Ko gero, stambesniems rajono ūkininkams tokia lenkų patirtis būtų naudinga.
Pasak Jurbarko miškų urėdo Fausto Bakio, mūsų rajone mažiausiai gali būti apie 22 vilkus. Anksčiau rytinėje rajono dalyje vilkai retai gyveno, o dabar, pagal medžiotojų pastebėjimus, Veliuonos girininkijos Armenos miškuose gyvena 2 vilkai, Panemunės girininkijos miškuose yra 4 vilkų šeima, Stakių miškuose nuolat laikosi 3 vilkai. O daugiausia vilkų ne tik nušaunama, bet ir pastebima Karšuvos girioje netoli Laukėsos durpyno ir pelkių. Mat greta yra Viešvilės valstybinis rezervatas, kuriame vyrauja ramybė ir gyvena daug miško žvėrių. Todėl ten ramiai laikosi ir sumanumu pasižymintys vilkai.
Medžiotojų pastebėjimu, vilkų atklysta iš Raseinių rajono miškų, o mūsiškė Karšuvos giria pernelyg didelė, kad būtų galima patikimai nustatyti, kiek vilkų joje gali gyvena. Juk į medžioklę išsiruošusiems vilkams nieko nereiškia per naktį nukeliauti 60–70 km, tad apie jų apskaitą, kad ir kokia gera metodika būtų, kalbėti verta labai atsargiai.
F. Bakio tvirtinimu, vilkų medžioklės ribojimas sudarė palankias sąlygas jiems išlikti. Užtat rajono miškuose vilkų atsirado daugiau. Atsižvelgus į jų daromą žalą medžioklės ūkiui ir ūkininkams, be  žalos populiacijos išlikimui ir dėl protingos pusiausvyros palaikymo rajone būtų galima sumedžioti 10 vilkų. „Būdami miške matome į būrius susispietusias šernes. Tai ženklas, kad jos saugosi. Mat būryje joms lengviau apsiginti nuo vilkų, – patikino F. Bakys. – Pastebimai sumažėjo jaunų šernų – šerniukus išpjovė vilkai. Elniai turi labai stiprias kojas, tad kanopos smūgio vilkai privengia. Tik nusilpęs gyvūnas gali tapti grobiu. O šią žiemą nusilpusios stirnos jiems lyg valgykloje patiektos. Artėja pavasaris, bet jo sulauks žymiai sumenkusi stirnų populiacija. Miške turi būti gyvybės, taip pat ir vilkų, bet privalu išlaikyti pusiausvyrą. Užtat reikia labai atsakingai viską įvertinti.“
Pasak urėdo F. Bakio, vilkų apskaita ir apskaitos metodika verti diskusijos. Ne tik dėl to, kad nesutariama dėl kasmet nustatomo vilkų skaičiaus. Juk geriausiai apie vilkų paplitimą gali pasakyti miškininkai, nuolat būnantys miške ir visus metus turintys galimybę juos stebėti. O vienkartinės akcijos, nors ir kokios plačios būtų, statistikai gal ir patikimos, tačiau neatspindi tikrosios padėties jau vien dėl to, kad vilkai nėra sėslūs. Kur jie gyvena, į kokias naujas vietas ateina, labai gerai matyti liepos ir rugpjūčio mėnesiais, kai prasideda jaunos vados išgyvenimo „mokslai“. Bent jau Jurbarko rajone aiškiai matyti, kad  vilkų daugėja, tad jų medžioklės limitai turėtų būti skirstomi kiekvienam regionui atskirai.
Ši mintis nėra nauja, visiems suprantama, tačiau niekaip neįgyvendinama. Vilkų populiacijos išlikimu Lietuvoje besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos, pateikdamos argumentus dėl netikslaus vilkų skaičiaus, jau pasiekė, kad šį sezoną būtų sumedžiota 20 vilkų mažiau nei buvo leista. Galima sakyti ir kitaip – išgelbėta 20 vilkų, nes 2004 m. ekspertai pagal pėdsakus buvo nustatę, kad Lietuvoje yra tik 106 vilkai. Tad jų populiacija – neva kritinės būklės. Tuo tarpu Aplinkos ministerijos žiniomis 2006 m. Lietuvoje buvo 300 vilkų, o miškininkų  duomenimis – 193. 2008 m. duomenys taip pat skirtingi. Ministerija tvirtino, kad yra 409 vilkai, o miškininkai suskaičiavo 270.
Todėl šiemet vykstanti apskaita, kai joje dalyvauja už vilkų populiacijos išlikimą kovojančių nevyriausybinių organizacijų savanoriai, gal bus objektyvesnė ir leis pagalvoti apie realesnius sprendimus ir sumažins ginčus dėl vilkų skaičiaus. Tačiau kad ji bus tiksli, sunku patikėti, nes  pasirinktas ne pats geriausia laikas tyrinėti vilkų pėdsakus. 

Vincas Kriščiūnas