Švęsdama šimtmetį (0)

Visas močiutės Juzės gyvenimas praėjo tame pačiame Kuturių kaimo vienkiemyje - čia ji gimė, užaugo, ištekėjo, augino savo vaikus, iš čia į smėlio kalnelį palydėjo savo artimiausius žmones. Šiandien į šiuos namus susirinks visi, kas myli močiutę Juzę - abi dukros, šeši anūkai ir šeši proanūkiai. Tačiau labiausiai J. Gecevičienė laukia savo kaimynų iš Kuturių ir Geišių kaimų.
Svečiai močiutei Juzei - dabar pats didžiausias džiaugsmas. Ketvirtadienio popietę sulaukusi viso būrio sveikintojų - rajono mero Ričardo Juškos, „Sodros" Jurbarko skyriaus direktoriaus Alvydo Šimaičio, Jurbarkų seniūno Audronio Kačiušio ir Socialinės paramos skyriaus vedėjos Angelės Zabalujevos - šimtametė iš džiaugsmo pravirko.
Kaip brangiausią dovaną prie krūtinės ji spaudė didžiules puokštes, nes tokios gausybės žydinčių gėlių per gyvenimą iš nieko nėra gavusi.
„Gėles mūsų mama visą gyvenimą labai mylėjo, sodyboje ne vieną darželį turėjo. Dar praėjusią vasarą į lauką išėjusi žoleles iš gėlynų rankiodavo", - pasakojo J. Gecevičieės duktė Kristina ir žentas Zenonas Lukošius.
Močiutė Juzė dar ir pati apie save gali nemažai papasakoti. Jaunystę prisiminusi, ašarą braukia. Sunkiai gyveno, tėvelį į pirmąjį karą pašaukė - mama viena namuose su būriu vaikų liko. „Džiaugėmės, kad raugintų burokų iš kubilo galėdavom pasisemti", - prisiminė močiutė jaunystę.
Karas baigėsi, tėvelis grįžo be sveikatos, greit pasimirė. Broliai sėdo ant dviračių, vienas - į vieną pusę, kitas - į kitą, ir liko Juzė viena namuose šeimininkauti. Juzė džiaugėsi, kad gerą vyrą turėjo. „Geras buvo, nes negėrė. O daugiau ar mažiau dirbo, ne taip svarbu", - tikino šimtametė. Jos Vincentas buvo „pašauktas" siuvėjas - siūdavo kelnes ir švarkus visiems kaimo vyrams. Juzė irgi siuvo, bet tik savo šeimai. Bet ausdavo visiems, kas paprašydavo - taip pinigėlių mokesčiams sumokėti užsidirbdavo. Audimo staklės dar ir dabar tebėra palėpėje, o Juzės audiniai tebepuošia namus.
Nebuvo dideli ūkininkai - 12 ha teturėjo, tačiau tvarte visada daug gyvulių augindavo.
„Dar ir dabar močiutė mane bara, kad kiaulės neauginu", - pasakojo Zenonas. Tačiau karvutės iki šiol neatsisakė - ji ganosi žydinčioje pievoje. Močiutė įsitikinusi - jei karvė yra, bado nebus. Nuo jaunystės pats skaniausias Juzės valgis buvo ir tebėra juoda duona su pienu. Prieš keletą metų ji dar paprašydavo ir virtų lašinių gabaliuko.
Viską valgo ir dabar, tik po labai nedaug. Dėl to smulkutė, niekada daugiau kaip 50 kg nesvėrusi moteris iki šiol nežino, kas yra dusulys ir sąnarių skausmai. Nebent kada galva susvaigdavo. Priguldavo kelioms minutėms, o atsikėlusi ir vėl eidavo daržų ravėti.
„Močiutė ir dabar dar labai stiprios sveikatos. Akys jos geros, dar maldaknygę paskaito, akinius užsidėjusi, net siūlą į adatą įverti galėtų. Jei vasario mėnesį kojos nebūtų nulūžusi, tikrai išeitų į kiemą pavasariu pasidžiaugti", - tikino žentas.
Močiutės Juzės jokie rūpesčiai dabar nebekamuoja, dėl to ji gerai miega. „O jei prasibundu kada naktį - imu rožančių kalbėti. Bekalbėdama kaipmat ir vėl užmiegu", - apie savo „vaistus" pasakojo šimtametė.
Sekmadieniais ji vis dar prašo žento nuvežti į bažnyčią, todėl ir pats ryškiausias močiutės gyvenimo prisiminimas - bažnyčios choras, kuriame ilgus metus giedojo. Oho, kiek Kuturiuose buvo gerų giesmininkų, bet ir Juzė tarp jų nebuvo prasčiausia. „Visą laiką laiminga buvau. Chore giedojau, dainas dainavau - ir dabar padainuoti galėčiau", - sakė J. Gecevičienė ir pakvietė svečius kartu padainuoti.
Dainuos ji su savo artimaisiais, tikriausiai, ir šiandien. O rytoj Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už J. Gecevičienės sveikatą. Tai vienintelė dovana, kurios savo šimtojo jubiliejaus proga artimųjų paprašė močiutė Juzė.

Daiva BARTKIENĖ