Balsavimas

Ar pritartumėte Vidos Rekešienės ir Dariaus Juodaičio grįžimui į rajono politiką?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Tėvynės laisvė svarbesnė už gyvybę

Tėvynės laisvė svarbesnė už gyvybę (0)

2014-06-25

Birželio 14-ąją, Gedulo ir vilties dieną, prisiminti prieš 73 metus tautą ištikusios tragedijos, paminėti kritusiųjų už tėvynės laisvę ir ištremtųjų į Sibiro lagerius, Jurbarko kapinėse susirinko būrelis žmonių. Kasmet jis vis mažesnis – laikas retina tragedijos liudytojų gretas, bet nenumalšina okupacijos sukelto skausmo.

Gedulo ir vilties dieną prisimename žuvusiuosius tremtyje. 1941-ųjų birželio 14-osios naktį prasidėjusios represijos palietė kas trečią lietuvių šeimą: į Sibiro lagerius katorgiškiems darbams buvo išvežta daugiau nei 130 tūkst. darbščiausių mūsų šalies žmonių – ūkininkų, mokytojų, menininkų, mokslininkų, kariškių. Daugelis jų žuvo gyvuliniais vagonais taip ir nepasiekę „paskirties“ vietos ir tik stipriausiems, apdovanotiems išskirtine valia ir tikėjimu, nusišypsojo laimė po daugelio metų grįžti tėvynėn.
Tremtinių memorialas ir partizanų obeliskas – vietos, kuriose tolstanti istorija visada išliks gyva. „Norėčiau, kad tos dienos Lietuvos istorijoje niekada nebūtų buvę“, – sakė Gedulo ir vilties dieną pagerbti žuvusiųjų Sibiro lageriuose į Jurbarko kapines atėjęs rajono meras Ričardas Juška.
Į tremtinius, susirinkusius paminėti savo artimųjų ir likimo draugų, kreipėsi Seimo narys Bronius Pauža: „Jūs esate gyva istorija, neleidžianti jaunimui pamiršti, per kokius vargus mūsų šalis vėl tapo laisva – ir tai didžiausias jūsų indėlis. Gyvenkite ilgai, laimingai ir gražiai“.
To paties laikotarpio skaudulys – kovos už laisvę, kuriose vien Tauragės ir Raseinių apskrityse žuvo daugiau kaip 3 tūkst. partizanų. Buvęs šių kovų dalyvis, Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Jurbarko skyriaus garbės pirmininkas Petras Gervylius tikino, kad kova su okupacija gal ir nebūtų tapusi tokia nuožmi, jei ne masiniai trėmimai ir represijos. Bet baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 metų rudenį, kovoti su miškuose prisiglaudusiais partizanais okupantai įsteigė 22 NKVD įgulas – kiekvienoje jų buvo po 100–200 ginkluotų rusų kareivių, valsčiuose surinko 10–20 anuomet stribais vadintų naikintojų būrių.
Laisvę apgint pasiryžę lietuviai nepabijojo tokios didžiulės okupantų jėgos – 1946 m. Jurbarko, Tauragės, Raseinių, Šiaulių, Kauno ir aplinkiniuose rajonuose veikę partizanų junginiai susivienijo į Kęstučio apygardą. Ją organizuojant didelį darbą atliko Jurbarko gimnazijos mokytojas Petras Paulaitis–Aidas, kuriam apygardos štabe teko agitacijos–propagandos skyriaus viršininko pareigos.
P. Paulaitis–Aidas, kurio 110-ąsias gimimo metines birželio 14-ąją paminėti Jurbarko krašto muziejuje susirinko didelis būrys jurbarkiečių, buvo neeilinė asmenybė. Kalnėnų kaime gimęs P. Paulaitis Italijoje studijavo teologiją ir filosofiją, mokėjo lotynų, vokiečių, ispanų ir portugalų kalbas, mokytojavo Italijoje, Ispanijoje, Austrijoje, Portugalijoje, dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Portugalijoje. Grįžęs į Lietuvą dėstė lotynų kalbą Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 m. pasitraukė į Vokietiją, įstojo į Lietuvių aktyvistų frontą, baigė žvalgybos mokyklą. 1941 m. rudenį grįžo į tėviškę, mokytojavo Jurbarko gimnazijoje. Čia įsteigė aukštesniųjų klasių mokinių klubą, kurio nariai platino gyventojams savo mokytojo spausdintus atsišaukimus, raginančius nestoti į Reicho darbo tarnybą, netalkininkauti vokiečiams jų rengiamose akcijose prieš žydus. Jau tuomet savo parengtus dauginti tekstus P. Paulaitis pasirašinėjo Aido slapyvardžiu. 1942 m. vasario 16 d. P. Paulaitis įsteigė Lietuvos laisvės gynėjų sąjungą, leido laikraštį „Lietuviški atgarsiai“, kuriame ragino jaunimą nedalyvauti žydų represijose, nevažiuoti į darbo tarnybą Vokietijoje.
Tokia mokytojo veikla nepatiko gestapininkams – 1943 m. spalį jis buvo suimtas, tačiau vežamas į kalėjimą pabėgo.
Praėjus frontui P. Paulaičio nurodymu iš nenorinčių tarnauti rusų armijoje vyrų buvo suburta Jurbarko partizanų grupė. Saugumo informatoriaus „Boroda“ duomenimis, joje veikė trys partizanų būriai, kuriuose už laisvę kovojo 55 vyrai.
P. Paulaičio–Aido kovų ir kančių kelią išsamiai nušvietusi Jurbarko Naujamiesčio pagrindinės mokyklos mokytoja Danguolė Juščienė sakė, kad P. Paulaitis–Aidas dar 1946 m. rudenį suprato, jog negalima pasitikėti užsienio propaganda – anglai ir amerikiečiai nepradės karo su Sovietų Sąjunga ir neišvaduos Lietuvos, todėl ragino savo būrio vyrus keisti kovos taktiką. Iki 1947 m. pradžios Jurbarko partizanų grupė veikė kaip atskiras Lietuvos laisvės gynėjų vienetas, o įkūrus Kęstučio partizanų apygardą tapo „Trijų lelijų“ rinktine. Saugumas ypač atkakliai siekė nutraukti P. Paulaičio partizaninę veiklą, ragino jį legalizuotis, žadėdamas laisvę, gyvybę ir laimingą gyvenimą, tačiau mokytojas sovietų kilniadvasiškumu netikėjo.
Į saugumiečių rankas jis pateko 1947 m. balandžio 12 d. ir dar tais pačiais metais buvo nuteistas ketvirtį amžiaus kalėti. Po Stalino mirties rusai jam sutrumpino bausmę iki 10 metų, tačiau sugrįžęs į Lietuvą netrukus vėl buvo suimtas – KGB generolai manė, kad už sunkius kontrrevoliucinius nusikaltimus P. Paulaitis kalėjo per trumpai, todėl praėjus vos daugiau nei metams ir vėl buvo areštuotas.
Ypatingojo režimo lageryje Mordovijoje, vadinamame akmeniniu maišu, P. Paulaitis išbuvo daugiau kaip 13 metų. 1980 m., likus nedaug laiko iki kalinimo pabaigos, jis buvo pervežtas į Permės spec. kalėjimą, kur gyvenimo sąlygos buvo dar blogesnės, nes po darbo kaliniai buvo užrakinami kamerose. Tikėtasi, kad P. Paulaitis, būdamas vienas tarp kriminalinių nusikaltėlių, greitai palūš fiziškai ir dvasiškai, tačiau ir spec. kalėjime jis pašiepė „laimingiausią pasaulio valstybę“.
Tremtinių ir politinių kalinių sąjungos Jurbarko skyriaus garbės pirmininkas P. Gervylius savo vyresnįjį pusbrolį, kuris buvo ir jo lotynų kalbos mokytojas, ir ginklo brolis, prisimena kaip ypač drąsų, sumanų ir atsargų vadą.
Tauragės ir Raseinių apylinkių partizanų vadų biografijų knygą rengiantis lituanistas Antanas Pocius tikino, kad tokių krištolinio tyrumo žmonių reta: netekę visuomeninio gyvenimo, net ir sunkiausiomis sąlygomis jie savo širdyje susikuria dvasinį gyvenimą ir tai jiems padeda iškęsti visus sunkumus, patyčias ir neprarasti vilties būti laisvam. 1967 m., kalėdamas Mordovijoje, P. Paulaitis parašė laišką Sovietų Sąjungos aukščiausiajai tarybai – prašydamas leisti jam išvykti į užsienį, kur baigė mokslus ir gyveno iki Lietuvos okupacijos. Jis nusižemino prieš okupantus, bet surašė visus jų nusikaltimus žmogiškumui. Atsakymas, pasak A. Pociaus, buvo toks, kokio ir reikėjo tikėtis: prokuratūra pranešė P. Paulaičiui, kad pavojingam recidyvistui jokios nuolaidos negali būti taikomos.
Jurbarkiečiai plojimais sutiko žinią, kad leidinyje greta P. Paulaičio–Aido biografijos bus ir daugybė Ypatingajame archyve rastų dokumentų kopijų, liudijančių neapsakomą šio žmogaus tikėjimą Lietuvos laisve. Tie dokumentai – akivaizdus įrodymas, kad ne veltui Sacharovo vardo tribunole Kopenhagoje P. Paulaitis buvo charakterizuojamas kaip moralinio tyrumo pavyzdys.

Daiva BARTKIENĖ



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook