Velykos skubina žmones išsivaduoti iš žiemos ir sielos stingulio (0)

Margutyje
užkoduoti ženklai

Visame pasaulyje gyvenimas keičia tradicijas, tačiau iš kartos į kartą perduodami Šv. Velykų papročiai dar gyvi beveik visose lietuvių šeimose. Net ir tie, kurie Prisikėlimo rytą jau nebeskuba į bažnyčią, prieš Velykas tvarko namus, margina kiaušinius, o šventinį sekmadienį susėdę prie stalo išbando margučių drūtgalių tvirtumą. Beje, senovėje sakydavo, kad Velykų dieną galima daužti tik smailųjį kiaušinio galą, o bukąjį reikia palikti antrajai dienai.
Tačiau kad ir kuriuo galu kiaušiniais susidaužiame, jis toks pat svarbus, kaip rankos paspaudimas linkint artimam žmogui sveikatos, santarvės ir sėkmės, nes margindami kiaušinį sušildome jį savo rankomis, užkoduojame ženklais, kurie mums reikšmingi.
Apie ženklus, lydinčius mus per gyvenimą, praėjusį trečiadienį Jurbarko krašto muziejuje pasakojo vilkaviškietė tautodailininkė Vaida Diržiuvienė. Jai svarbūs baltiški ženklai seni kaip pasaulis, o tautodailininkė ne iš karto pastebėjo, kaip jie savaime atsiranda eilėse, skiautiniuose, karpiniuose ir kituose jos kūriniuose.
Labiausiai V. Diržiuvienei patinka apskritimas – sakralinę reikšmę turintis saulės ratas, siejantis mus su erdve, laiku, suvokimu, kad šis pasaulis cikliškai atsinaujina.
„Mėgstu apskritimą – dažnai jį piešiu ir karpau“, – sakė Vaida, šioje parodoje parodžiusi kitokius margučius – iškarpytus popieriuje, įsuptus į švytintį saulės ratą, pabertus prie žydinčių gėlių, lyg varpelius pakabintus po šviestuvais.
Apskritimas „įlūžo“ ir virto svastika – vienu seniausių ženklų. Svastika – saulės judėjimo, šviesos, įsukto pasaulio simbolis, besisukanti saulė, keliaujanti dangumi. Šis simbolis žinomas visiems indoeuropiečiams, o lietuvių kalboje yra nemažai su svastika giminiškų žodžių: švęsti, švaistyti, pašvaistė. „Svasti“ sanskrito kalba reiškia laimę. Baltai ši ornamentą siejo su laime, šviesa ir gėriu.
Apskritimas gali virsti ir šešiakampe žvaigžde, kuri taip pat simbolizuoja saulę, o skaičius šeši, pasak menininkės, simbolizuoja pasaulio sandarą – šiaurė, pietūs, rytai, vakarai, žemė ir dangus. Apskritimas su stipinais yra rato simbolis, padeda kovoti su blogiu ir piktosiomis dvasiomis, tačiau pritraukia Perkūną.
Pasaulio medis, dar vadinamas kosminiu arba gyvybės medžiu, būdingas daugeliui pasaulio tautų. Medis jungia atskiras pasaulio dalis į visumą: viršuje – dangaus šviesuliai, kamienas – žemė, šaknys simbolizuoja požemį. Pasaulio medis gali būti vaizduojamas įvairių augalų motyvais.
Aktyvumo simbolis rombas, o su taškeliu viduje jis simbolizuoja vaisingumą. Taškas yra visa ko pradžia, simbolizuoja kilmę. Dantyti ir taškuoti ratai, supantys saulę, simbolizuoja žemę, suartą, įdirbtą dirvą. Suartos dirvos simbolis – dievaitės Žemynos ženklas. Besisukanti spiralė simbolizuoja vandenį arba teliūskuojančias marias. Dvi persikertančios linijos (pliuso ženklas) simbolizuoja keturis metų laikus arba keturias mėnulio fazes. Mėnulis visada buvo augmenijos globėjas, laiko dievaitis. Raidė S yra žalčio arba gyvatės ženklas – gyvybės, energijos ir nemirtingumo simbolis, tikima, kad šis simbolis suteikia stiprybę. Žaltys puošiamas pėdutėmis ir saulės karūna.
Ženklus, pasak vilkaviškietės, mums duoda gamta,todėl juos taip dažnai naudojame, ženklais užkoduojame savo mintis, jausmus, norus. Apie tai ji siūlo pagalvoti ir marginant kiaušinį, dovanojant jį artimui.

Margutis – dovana iš širdies

Skirsnemunėje gyvenanti Onutė Jasaitienė, gretimoje muziejaus salėje surengusi visų gausios savo šeimos narių rankdarbių parodą, apie ženklų prasmę išgirdo pirmą kartą, nors savo širdies siunčiamais ženklais per gyvenimą numargino tūkstančius kiaušinių.
„Laukiu Velykų kaip didžiausios šventės, nors niekada neturiu laiko joms pasiruošti. Ką bedirbčiau, mintyse sukasi tik margučių raštai“, – pripažįsta skirsnemuniškė, braižyti kiaušinius išmokusi iš savo tėvelio, sugebėjusio ir klumpes išskaptuoti, ir veilokus nuvelti, ir kryžių savo kalvėje padirbdinti. Namuose tik jis vienas skutinėjimu kiaušinius margindavo – Onutės mama juos, žolelėmis apraišiotus, į svogūnų lukštus merkdavo, taip dažyti ir vaikus mokė.
„O mane peiliukas traukte traukdavo“, – pripažįsta Onutė, dabar valandų valandas prasėdinti prie vieno margučio. Būtinai – žąsinio arba antinio, nes vištų kiaušinių lukštai ploni, skutinėjant dažniausiai įtrūksta. Antiniai kiaušiniai dabar brangūs – perinimui už vieną, pasak moters, net po 8 Lt moka, o ir gauti jų nelengva, todėl anties kiaušinių moteris iš anksto užsiprašo šiuos paukščius auginančios dukters, o žąsų ilgą laiką ir pati namuose turėdavo.
Anksčiau kasmet Onutė numargindavo po 50–60 kiaušinių, dabar kiek mažiau – rankas paskausta, nugara sustingsta. Bet Velykoms ruoštis ji pradeda ne vėliau kaip prieš dvi–tris savaites.
„Braižyti kiaušinį jėgos reikia, bet kol rankos klauso, tol brėžiu“,– sakė skirsnemuniškė, iš kurios šio meno jau pradeda mokytis ir anūkai. Tačiau ir dukras, ir jų vaikus, savo mamos tradicijų laikydamasi, Onutė pirmiausia išmokė ne skutinėti, o žolelėmis svogūnų lukštuose kiaušinius marginti. Margučiai per Velykas reikalingi ne tik stalui papuošti – reikia kiaušiniais su šeimos nariais susidaužti ir būtinai bent vieną suvalgyti, o vaikai dar nori ir kieme paridenti, ir į mokyklą nusinešti.
Valgyti kiaušinį, kurį 3–4 val. šildė savo rankose ir gražiausiais raštais papuošė, Onutei gaila. Savo margučių ji neparduoda, tik dovanoja. Iš visos širdies, gražiausiais linkėjimais palydėdama. Moteris žino: taip įteiktas kiaušinis bus padėtas garbingiausioje vietoje, o dovaną gavęs žmogus jį saugos keletą metų. Po kelis gražiausius ir pati kasmet atminimui pasilieka, todėl lėkštėje jau yra kiaušinių, numargintų ir prieš aštuonerius, ir prieš penkerius metus. „Jei jie neįtrūkę, gali ilgai būti, praėjusias šventes priminti“, – tvirtina Onutė.
Nors seniai marginti velykaičiai jai sukelia smagių prisiminimų, imdama marginti baltą kiaušinį, jokių pavyzdžių neieško ir į paveikslėlius nesidairo. Atvirutėse, pasak Onutės, visi margučiai gražūs, bet kopijuoti ji nemėgsta ir nemoka. Palaikiusi rankose dažytą kiaušinį, nubrėžusi ant jo keletą linijų ji mintyse pamato ir raštą, kuriuo norėtų papuošti velykaitį – pirmiausia išskutinėja stambiausius motyvus, tada imasi skutinėti smulkiuosius. Kuo daugiau piešinėlių ant kiaušinio, tuo jis gražesnis. „Dėl to man žąsiniai kiaušiniai ir patinka – jie dideli, gali viską, ką nori, išbraižyti“, – sakė moteris.
Nors anūkai jau ir patys bando dažytus kiaušinius skutinėti, Onutė įsitikinusi, kad tokio dalyko nė vieno neišmokyti. „Kitam savo minčių neperduosi, kad ir kaip norėtum. O jei kantrybės užtenka, tai ir pasižiūrėdamas gali skutinėti“, – sakė moteris.
Į Jurbarko krašto muziejuje surengtą savo rankdarbių parodą darbus suvežė visa Onutės šeima – vyras, duktė Laimutė ir visi anūkai, kaip ir močiutė degantys išbandyti ką nors nauja. Stasio Jasaičio mediniai šaukštai, šaukšteliai, lentelės, kiaurasamčiai gražiai dera su moterų numegztais takeliais, servetėlėmis, pagalvėlėmis, išsiuvinėtais paveikslėliais bei daugybe kitų rankdarbių, ant kurių išdėlioti margučiai – tartum ženklas, kad visa, kuo save ir kitus džiugina Jasaičiai, sukaupta iš senų senovės ir perduodama būsimoms kartoms.

Vašką keičia dekupažas

Jurbarko viešosios bibliotekos Žindaičių filialo bibliotekininkė Silvija Pužeckaitė įsitikinusi, kad Velykų laukimas turi būti jaučiamas visur, kur užsuka žmogus.
Pakvietusi kaimo moteris ir merginas atnešti į biblioteką bent po margutį, Silvija nesitikėjo, kad sulauks jų daugybės, dėl to antradienio vakare pati užkaitė vašką ir susirado kiaušiniams marginti skirtus įrankius.
Tokius įrankius, pasak Silvijos, gali pasidaryti kiekvienas – tereikia susirasti keletą medinių pagaliukų ir į juos įsmeigti didesnių ir mažesnių smeigtukų.
Silvija sako, kad toks marginimo būdas labai nesudėtingas – svarbiausia turėti parafino arba vaško ir krosnelę, ant kurios galima būtų padėti skardinę dėželę. Merki smeigtukus į įkaitintą vašką ir nieko nelaukdamas tepi sugalvotą ornamentą ant kiaušinio. Tik dairytis nėra kada – bežioplinėjant vaškas ataušta ir prie kiaušinio lukšto neprilimpa. Yra ir dar keletas taisyklių, kurias reikėtų žinoti. Prieš marginant kiaušinius reikia nuvalyti juos su spiritu arba nuplauti su soda ir labai švariai nusiplauti rankas. Jei ant kiaušinio lukšto bus bet kokia riebalų dėmelė, vaškas nekibs, o dažai pasidengs netolygiai.
Silvija savo margučius papuošė liaudiškais raštais – lietuviams taip įprastomis saulutėmis, rūtų šakelėmis, žalčiukais, paukščių pėdutėmis, taškelių ir brūkšnelių eilutėmis, o paskui merkė į dažus, palaukusi valandėlę dėjo į kitus, peiliuku nuskutinėjo vašką, nublizgino margutį lašinių odele. Taip kiaušinius marginti Silviją išmokė močiutė Bronė Bastienė, gyvenanti Mikutaičių kaime.
Bet margučiai Silvijai – ne vienintelė Velykų puošmena, todėl kėlėsi anksti rytą, brido per patvinusią Antvardę žibučių rinkti. Mėlynas visas šlaitas, regis, dangus nusileido ant žemės – akys neaprėpia, širdis, anot Silvijos, tokia mėlyne neatsidžiaugia.
Žibučių puokštę ir lėkštę kiaušinių atsinešusi į biblioteką, tądien Silvija sulaukė daug svečių – moterys viena po kitos nešė į parodą velykines puokštes ir margučius, merginos džiaugėsi, kad dekupažas – visai nebloga priemonė originaliems raštams kurti. Specialiais dažais nuteptą kiaušinį galima apklijuoti smulkiomis kruopomis, obuolių sėklelėmis, papuošti džiovintais žiedeliais, numarginti ryškiausių spalvų raštais.

Igarkoje nebūdavo tik dovanų

Suėjusioms būrin moterims buvo smagu pasikalbėti, prisiminti, kaip Šv. Velykoms ruošdavosi jų mamos, kokias dovanas vaikams nešdavo Velykų bobutė.
Eleonoros Petraitienės vaikystę aptemdė tremtis, todėl pačias gražiausias Velykų tradicijas ji pamatė tik sugrįžusi į Lietuvą. „Teta vesdavosi į rekolekcijas, papuošdavo baltomis suknelėmis, nuometais – taip gražu buvo, kad širdis iš laimės tirpdavo“, – prisiminė moteris.
Bet ir Igarkoje, anot Eleonoros, lietuviai laikydavosi Velykų tradicijų: margindavo kiaušinius, siuntinyje radę lašinukų, taupydavo juos kugeliui, kurį Velykų rytą kepdavo skardinėje nuo silkių.
Prieš šventę tėtis su vyresnėmis seserimis balindavo barako sienas, šveisdavo visus kambarėlio kampus, plaudavo langus. O mums, jauniausiems, labai rūpėjo Velykų bobutės dovanos, bet sesuo aiškindavo, kad labai jau toli bobutė pasiliko, greičiausiai nebeateis. Neatsimenu, ar tada dovanų gaudavom – nebent kokį numargintą kiaušinėlį padovanodavo“, – pasakojo Eleonora.
Per kiekvienas Velykas ji sulaukia daug svečių – į namus suvažiuoja vaikai ir anūkai. E. Petraitienė negaili jiems dovanų – ir dešimtmečius moksleivius, ir suaugusias studentes apdalija Velykų bobutės lauknešėliais. „Negaliu išskirti nė vieno anūko, nes jie pildo mano vaikystės svajones – šoka, dainuoja, o vyriausioji Airijoje studijuoja mediciną“, – džiaugėsi moteris.
Vertimų krašte ne tik vaikai eina pas savo krikšto mamas velykauti – lanko juos ir krikštamotės, iš anksto pasirūpinančios, kad Velykų bobutė dosni būtų.
„Mama mane visada įspėdavo, kad šile jau matė pripėduota – bobutė vaikšto, stebi, ar vaikai gražiai elgiasi, ar vyresniuosius gerbia. Labai laukdavau Velykų bobutės, žinojau, kad kasmet po naują suknelę man atneša, todėl vienais metais naktį atsikėlusi ėjau bobutės žiūrėti. Ir kaip nusivyliau, radusi ant stalo tik sausainių“, – juokėsi Silvija, savo krikštasūniui dovanas dabar teikianti tik pinigais. Praktiška, bet neįdomu.

Velykų valgiai – iš savo ūkio

Pasiruošti Velykoms, pasak E. Petraitienės, nelengva – reikia ne tik daug kiaušinių numarginti, bet ir pasistengti, kad suvažiavusi šeimyna būtų apgaubta dėmesiu, šiluma, nudžiuginta vaišėmis. Joms pagaminti reikia nemažai laiko ir dar daugiau jėgų.
Kažin, svarstė Žindaičių moterys, ar mieste gyvenantys žino, nuo ko pradedama velykinė ruoša ir kokie patiekalai turi būti ant velykinio stalo?
Irena Pužeckienė sako, kad velykinė ruoša prasideda nuo skerstuvių, o visos vaišės ruošiamos tik iš tų produktų, kurie pagaminami savo ūkyje. „Ir dabar prieš Velykas kaime pjaunamos kiaulės, verdama šaltiena, einama į laukus kasti krienų. Be šių patiekalų Velykų vaišės neįsivaizduojamos“,– tikino moteris, kasmet svečių laukianti su smagiai įrūgusio naminio alaus statinaite, gražiai iškilusia „bulka” (naminiu pyragu) ir per mėsmalę leistais sausainiais.
„Anksčiau lenktyniaudavom, kas pirmas nuvažiuos į bažnyčią – sakydavo, kad tam seksis ir visus darbus pirmam nudirbti. Dabar Prisikėlimo Šv. Mišios būna tik priešpiet, neiškenčiam dar iki jų prie stalo nesusėdę – labai jau kvepia visi namai kugeliu, kurį į duonkepį pašauname iš vakaro“,– juokėsi moteris.
Su tokiomis vaišėmis ne gėda laukti kiaušiniautojų, į svečius pasikviesti kaimyną ar per Atvelykį pavaišinti draugus. Nuodėmė būtų atgimstančia gamta džiaugtis vieniems, nes ir švęsti, ir darbus dirbti kur kas smagiau dideliame būryje.

Daiva BARTKIENĖ