Vyndarystė – gamtos alsavimas ir sielos džiaugsmas

Vyndarystė – gamtos alsavimas ir sielos džiaugsmas (1)

2015-11-21

Lietingą lapkričio popietę Kiduliuose pro šviesos užlietus kavinės-vyninės „Vilkenta“ langus sklido smagus šurmulys, lydimas akardeono garsų. Sklandantis aromatas svaigino labiau negu ragaujamas vynas. Tądien paragauti net 19 rūšių vyno pakvietė vyndarys Juozas Vilkenis.

Kaltas senelis Povilas

J. Vilkenis pasakoja, kad vyno pirmą kartą paragavo būdamas trejų. To įvykio kaltininkas, nulėmęs visą tolesnį vyriškio gyvenimą – senelis Povilas, į kurio skverną įsitvėręs Juozukas pažino, kas yra vynas.
Kazlų Rūdos savivaldybės kaime, keistu Kajackaraisčio pavadinimu, gyvenęs senelis Povilas buvo vyndarys, vyną gamindavęs iš visokių sodo ir miško gėrybių.
„Kai matydavau, kaip į senelio kiemą įrieda brikelis, į jį įritinama 100 ar 200 litrų statinaitė vyno, ir tai nutinka vis dažniau, vaiko galva galėjau tik suvokti, kad čia vyksta kažkas gero“, – sako Juozas. Tie vaizdai ir potyriai įtraukė į vyno gamybos pasaulį.
Trimečiui buvo leidžiama kyštelėti pirštą į vyną, pauostyti, pačiupinėti, paragauti. Nuo tada šešiasdešimtmetis vyndarys vyno paragauja kiekvieną dieną, tačiau visiškai nevartoja stiprių alkoholinių gėrimų. Besidarbuodamas per dieną išragauja taurę, o vakarienės be šio gėrimo neįsivaizduoja visa Juozo šeima.
„Vynas negeriamas, jis – ragaujamas. Jei žmogus supranta, kad vyno ragavimas – tai viena 50, 100 ar 150 g taurė per dieną, ir ragaudamas junta džiaugsmą ir priima atvira siela, vynas duoda tik naudą“, – tvirtina J. Vilkenis.
Ragaujamas vynas stiprina širdį, kraujagysles, kraują, padeda išskaidyti riebalus, reguliuoja kraujo spaudimą, vyne gausu antioksidantų. Juozui nereikia mokslinių tyrimų. Jis įsitikinęs, kad saikingai kasdien vyną ragaujantis žmogus prie savo amžiaus gali prisidėti bent 25 proc. Vyndario seneliai sulaukė beveik 100 metų, tėvai devyniasdešimtmečiai, ir pats Juozas sveikata nesiskundžia. Genams to priskirti negalima, nes tos pačios giminės atstovai, neragavę vyno, sulaukdavo vos septyniasdešimties.
Po senelio vyną gaminti ėmėsi Juozo dėdė, o vėliau ir jis pats. Visų paslapčių jis išmoko iš senelio Povilo. Patys pirmieji ir populiariausi Kiduliuose pienių ir šešių uogų vyno receptai – senelio palikimas.

Kelionė į tikslą

Ėjimas į tai, ką turi dabar, nebuvo tiesus ir lengvas. Paauglystėje išsikėlęs iš kaimo į Marijampolę, pas senelį Juozas grįždavo vasaromis. Aštuoniolikos įstojo mokytis, bet, ko gero, ne to, ko reikėjo, ir greit suvokė, kad baigę aukštąjį uždirba 150, o Juozas pamatė galįs ir be mokslų gauti apie 500 rublių.
„Turiu verslininko gyslelę“, – pripažįsta vyndarys, visą laiką dirbęs sau. Todėl valstybinio stažo – tik pora metų. Įvairiausių verslų turėjo J. Vilkenis, tačiau vyno gamyba buvo visada šalia.
Savo šeimai ir artimiesiems vyną Juozas gamino ir Marijampolėje, ir jau persikėlęs į Kidulius. Įsikūręs su šeima šiame miestelyje atidarė stalių dirbtuves. Šio amato taip pat išmoko iš senelio. Šalia medžio gaminių gražiai derėjo ir vyno statinės.
„Visada žinojau, ko noriu“, – šypsosi vyndarys, mažais žingsneliais, kartais sulaukdamas skaudžių pamokų, siekęs tikslo. Teko susidurti ir su teisėtvarka, kuriai pasirodė, kad Juozo laikomas vyno kiekis neatitinka kiekio, skirto savo reikmėms. Tačiau ir tai nesustabdė nuo svajonės įgyvendinimo.
Sudegusių stalių dirbtuvių pamatai tapo pagrindu vyninei, o ieškant galimybių išgyventi nuspręsta imtis vyndarystės.
„Taip nusprendė mano vaikai“, – juokiasi Juozas. Vyras padarė sąmatą verslo pradžiai ir liepė apsispręsti vaikams, ar jie pasiryžę sunkiai ir daug dirbti. Vaikų pasirinkimas J. Vilkenio nenustebino. Verslo pradžiai teko imti paskolas. Sūnus su visa šeima išvažiavo į Švediją uždirbti pinigų.
Nežinia, kiek slenksčių numinta, kiek įtikinėta ir įrodinėta, kiek reikėjo užsispyrimo, sveikatos ir kantrybės, kol buvo gauta licencija natūralaus vyno gamybai.
Nuo 2013 m. gruodžio 15 d. J. Vilkenio vynų galima įsigyti legaliai, o pats vyndarys gali leistis į kūrybinius ieškojimus ir bandyti paneigti biurokratų dažnai naudotą licencijos išdavimo vilkinimo argumentą: „Užtenka tautą girdyti!“

Filosofija statinaitėje

Sovietmečiu Lietuvoje sunaikinta daug gerų dalykų, tarp jų ir vyno gėrimo kultūra. J. Vilkenis pastebi, kad paskutiniuosius trejetą metų atsiranda gerų ženklų ir žmonių, kurie žino, kas yra geras vynas.
Vyno gaminimo technologija nepakito nuo senelio Povilo laikų: gėrimas gimsta fermentacijos būdu iš gamtos kūrinių ir rankų darbo. Žinoma, dar būtinas laikas, tinkama temperatūra ir neribotas kiekis meilės.
Dabar nebenaudojamos medinės statinės, vynas bręsta nerūdijančio plieno talpose kartu su ąžuolu.
„Vynas labai mėgsta bendrauti. Jis ir klauso, ir daug pasako, – lyg apie žmogų apie vyną pasakoja Juozas. – Vynas bus geras, jei jo gamybą nuo uogos iki butelio prižiūri vienas žmogus.“
Žaliavą vynui šeima renka pati, pasitelkusi patikimus talkininkus. Pienių žiedų derlių nuimti užtrunka nuo 5 iki 21 dienos. Pienės užauga pačios tam skirtuose plotuose. Surinkti tenka labai daug saulėtų žiedų, nes „Pienių vynas“ – pats populiariausias.
Uogos bręsta Vilkenių soduose, o miškines surenka atsakingi ir per daug metų patikrinti rinkėjai. Jie žino, kada ir kokias rinkti, kad būtų pačios tinkamiausios vynui.
Vyndarys nenaudoja jokių priedų, išskyrus cukrų ir medų. Nereikalingos nei mielės, nei sulfitai, nei nuskaidrinimas – visi procesai vyksta natūraliai. Neveltui J. Vilkenio vynai turi kulinarinio paveldo, įmonė – kulinarinio paveldo gamybos įmonės, o šeimininkas – kulinarinio paveldo puoselėtojo sertifikatus.
Garsiajam „Pienių vynui“ suteiktas ir Tautinio paveldo sertifikatas. Sertifikavimo komisija vyndarys liko nusivylęs. Jo manymu visi Kiduliuose gaminami vynai yra tautinis paveldas, nes gaminami pagal senąsias tradicijas, tačiau sertifikatas suteikiamas atsižvelgus į žaliavą. Pavyzdžiui šešių uogų vynas tokio sertifikato neturi, nes, komisijos nuomone, seniau žmonės negalėjo sugalvoti sumaišyti tiek uogų į vieną vyną, o ir aronijų tada neauginę.
Titulų, sako J. Vilkenis, daugiau nesieksiąs, tačiau naujų vynų žada.

Vyndario pasididžiavimas

Šiuo metu vyninėje ir internetinėje parduotuvėje galima įsigyti keturių rūšių vyno. 70 proc. parduodamo sudaro baltas pusiau saldus „Pienių vynas“. Nepaprasto sodrumo raudonasis „Šešių uogų“ vynas – nepakeičiamas vakarienės palydovas. Ieškantiems lengvumo ir įdomumo – pusiau saldus „Rožinis su mėta“ vynas, pagamintas kupažuojant pienių ir šešių uogų vynus. Nemėgstantiems saldumo – pusiau sausas „Juodųjų serbentų“ vynas.
Lietuvos vyndarių asociacijoje, kurios narys yra J. Vilkenis, sklando posakis, kad norint būti tikru vyndariu reikia gaminti sausą vyną ir turėti jo pilną rūsį, o norėdamas parduoti – gamink saldų vyną. Juozas ir pats per tiek metų patyrė, kad klientai pageidauja saldesnio vyno.
Visas natūralus vynas gimsta ir 3-6 mėn. bręsta visiškai sausas. Jau vėliau saldinamas cukrumi ir medumi.
Nuo naujųjų metų prekyboje atsiras vyšnių vynas, o dar dėl vieno, kuris turėtų pasiekti klientus, Juozas svarsto.
Degustuoti buvo pateikti vyndario žaidimai ir eksperimentai. Susirinkusieji ragavo ir saldžių, ir pusiau sausų vynų iš įvairiausių uogų. Meistras vertinimui pateikė ir egzotiškų vynų iš burokėlių, morkų ar net kavos. Jis norėjo parodyti, iš ko galima pagaminti vyną.
Gal ir keista, burokėlių vynas buvo įvertintas puikiai, tad kyla pagunda pradėti gaminti didesnį kiekį. Pasak J. Vilkenio, su šiuo vynu jis „žaidė“ apie 14 metų, kol ryžosi pristatyti viešai, tačiau jį sulaiko tai, kad vyną įsivaizduoja gimstantį iš vaisiaus, žiedo, o ne iš daržovės.
Itin gerų atsiliepimų sulaukė ir dilgėlių vynas, kuris gimė ekspromtu, ravint dilgėles iš aviečių ir pabandžius jas panaudoti kaip žaliavą.
Kol pasiekia lentyną vynas išlaikomas bent metus, dar skanesnis jis tampa brandinamas keletą metų. Vyndario kolekcijoje yra ir 14 metų šešių uogų vyno. Tokio vyno vis paragaudamas vyndarys sužino, kaip gėrimą veikia laikas. Dar neteko nusivilti – vynas darosi tik geresnis. Degustacijai pateikta 3, 6 ir net 10 metų vyno.

Džiaugtis gyvenimu

Vyno degustacija – šventė ir džiaugsmas ne tik klientams, bet ir pačiam vyndariui. Pasak Juozo, džiaugtis gyvenimu – toks yra tikslas. O džiaugtis gali, kai kartu dirba visa šeima: žmona Vidutė rūpinasi virtuve, dukra Kristina – įmonės direktorė, sūnus Tadas netrukus grįš iš užsienio ir dirbs drauge, o vienas iš penkių anūkėlių – Matas jau dabar sekioja paskui senelį ir džiaugiasi uogytėmis, iš kurių šis galės pagaminti gardaus vyno.
„Auga septintoji vyndarių karta“, – nepaliauja šypsotis Juozas.
Tomis pačiomis rankomis, kurios kelia vyno taurę, sudėliota kiekviena plyta, pastatytas židinys, pagaminti visi stalai ir kėdės, išpuoselėtas kiekvienas kiemo lopinėlis, įrengtas tvenkinys. Netgi ant kavinės sienos iš akmenų išdėliotas ir ištapytas Vilniaus legendą atspindintis paveikslas – Juozo darbas.
J. Vilkenis prisipažįsta dar 1976 metais liejęs kunigaikščių, Vyčio, Lietuvos žemėlapio, kai teritorija siekė iki Juodosios jūros, paveikslus. Turi juos ir laukia tinkamo laiko pakabinti. O meniška siela dabar išsiliejo į vyno taures.
Vakaro dalyviai išmoko degustuoti vyną – pamoką interneto ryšiu surengė someljė Karolis Valickas. Buvo proga paskanauti Kidulių krašto produktų – Vilijos Tervainienės natūralių varškės sūrių ir Egidijaus Jasevičiaus užaugintų ir paruoštų sraigių. Tačiau karaliavo vynas.
20 t nuostabaus gėrimo bręsta dirbtuvėse – taip vyno gaminimo patalpą vadina J. Vilkenis. Kokio skonio, spalvos ir aromato vyno dar pasiūlys vyndarys, nežinia. Tačiau, pasak Juozo, visos mintys apie vyną – žaidimams, svajonėms, darbui, atradimams ribų nėra.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook