Iš saulėtų kraštų į Lietuvą parsivežta Andriaus Pojavio šeima...

Iš saulėtų kraštų į Lietuvą parsivežta Andriaus Pojavio šeima jaučiasi lyg oloje (nuotraukos) (0)

2020-01-19

Iš Ispanijos grįžęs A.Pojavis su žmona Isabella, dukromis Alisa ir Amelie jau spėjo pasidžiaugti lietuviškos žiemos pramogomis.

Jurbarkiečio Andriaus Pojavio (36 m.) gyvenime – permainos. Ispanijoje su itale žmona Isabella (37 m.) ir dukromis Alisa (8 m.) bei Amelie (6 m.) gyvenęs dainininkas grįžo į Lietuvą, tačiau antrąkart nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje neketina dalyvauti. Tai prisiminęs atlikėjas tik nusipurtė, bet dainininko karjeros nėra išsižadėjęs ir jau rengiasi koncertams tėvynėje.

Praėjusias Kūčias ir Kalėdas su šeima tėvų namuose Jurbarke atšventęs A.Pojavis sausį įsikūrė nuomojame bute Vilniaus senamiestyje. 2020-ųjų pradžia tapo permainų atskaitos tašku.

Dėl noro grįžti į tėvynę dainininkui teko ilgokai įkalbinėti žmoną ir dukras, pamėgusias Viduržemio jūros klimatą. Pastaruosius ketverius metus Valensijoje gyvenusi šeima mėgavosi šiluma, gardžiu maistu, draugišku bendravimu su ispanais.

Įsikūrę Vilniuje sutuoktiniai ir vaikai viso to neturi.

Įpratę daug laiko praleisti lauke jie dabar daugiausia būna namuose ir jaučiasi lyg oloje, iš kurios nejauku išeiti, nes vėsu, niūru ir žmonių daug nesutiksi.

Bet A.Pojavis atkakliai laikosi įsitikinimo, kad po ilgų klajonių atėjo laikas gyventi Lietuvoje.

Popdainininkas sudėjo nemažai vilčių, kad jam, žmonai ir dukroms pavyks čia pritapti.

Vyras viliasi gyventi iš dainavimo, žmona – iš knygų rašymo.

O dukroms tėvas bando ieškoti mokyklų, kur jos galėtų mokytis lietuviškai ir žiniomis pasivytų bendraamžius.

Suvedė Šv.Jokūbo kelias

A.Pojavis tiki, kad jis su žmona Isabella – dvi vieno obuolio pusės. Nors ne visiems pavyksta rasti antrąją pusę, Andriui ir Isabellai pasisekė, tad vargu ar kokie nors išbandymai galėtų išklibinti santykius.

Kur tos obuolio puselės ieškoti, kad būtum laimingas?

Dainininkas pateikė savo atsakymą: „Su Isabella susipažinome eidami Šv.Jokūbo keliu Ispanijoje. Matėmės dvi ar tris dienas ir paskui nebesusitikome. Mano draugas paprašė jos kontaktų. Nėjau tuo keliu turėdamas tikslą susirasti gyvenimo partnerę, bet likimas mus dar kartą suvedė.“

Pasirodo, ir Andrius, ir Isabella į Šv.Jokūbo kelią 2010 metais susiruošė atsitiktinai.

Nors dažnas piligrimas į šią kelionę leidžiasi norėdamas labiau pažinti save ar apsvarstyti, kaip pakeisti gyvenimą, lietuvis ir italė neturėjo tikslų.

Dainininkas keliavo dėl to, kad mėgsta keliones ir apie Šv.Jokūbo kelią buvo skaitęs knygą, todėl susigundė pėsčiomis įveikti 800 kilometrų, nes iššūkiai jam patinka.

„Skirsnemunės mokykloje dirbau istorijos mokytoju, man patiko bendrauti su vaikais. Prabėgus metams nusprendžiau eiti piligrimų keliu. Kadangi baigiau istorijos studijas, turėjau pabandyti darbą mokykloje, bet po tų metų nusprendžiau, kad mokykla nėra mano kelias. Tad Šv.Jokūbo kelias apvertė mano gyvenimą aukštyn kojomis“, – šypsojosi pažintį su itale prisiminęs A. Pojavis.

O Neapolyje gyvenusi Isabella tuo metu ketino keliauti į Pietų Ameriką, bet tėvai ją atkalbėjo, nes vienai merginai vykti taip toli atrodė nesaugu.

Tačiau draugė Isabellai buvo pasakojusi apie Ispanijoje besidriekianti žinomą piligrimų kelią, kurį neseniai buvo įveikusi, ir ši kaipmat apsisprendė pakeisti kelionės maršrutą.

Meilė pakeitė gyvenimą

Ši kelionė netikėtai apvertė lietuvio ir italės gyvenimą. Jųdviejų draugystei padėjo tai, kad abu nebuvo nusistatę prieš kitataučius. Juk meilė neturi sienų.

„Prieš tai buvau vedęs lietuvę, ji buvo mokyklos meilė. Baigėme mokyklą, atvykome į Vilniaus universitetą studijuoti. Baigėme universitetą ir susituokėme. Iš tikrųjų nelabai norėjau vesti, bet tarsi taip jau reikėjo elgtis.

Nieko nepavyko, pagyvenome labai trumpai, gal pusę metų. Standartų neturėjau, kokia turėtų būti šeima, nes tikiu tikra meile.

Aš turbūt to ieškojau ir galvojau, kad kiekvienam žmogui yra skirta ta antra pusė, na, gal ir ne kiekvienam, bet nuo vaikystės tuo tikiu. Aš tikiu tuo, kad Isabella – mano žmogus“, – pasakojo A.Pojavis, su mylimąja Isabella ketverius metus gyvenęs Milane.

Meilė pakeitė dainininko gyvenimą – veterinarijos studijas baigusi Isabella Milane dirbo mokslinį darbą, Andrius kalbų mokykloje krimto italų kalbos mokslus, rašė dainas.

„Iš dainininko karjeros galima bandyti pragyventi ir galą su galu sudurti“, – nusijuokė 2013-aisiais Malmėje vykusioje „Eurovizijoje“ su savo kūrybos daina „Something“ 22-ąją vietą pelnęs Lietuvos atstovas A. Pojavis.

Nuolat lydėjo muzika

Nuo 2012 metų muzikos rašymas ir dainavimas – pagrindinė A.Pojavio veikla.

Kadangi Milane lietuvis įrašė pirmą kompaktinį diską su aštuoniomis savo dainomis, nutarė išmėginti jėgas nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir ją sėkmingai įveikė.

Tai A.Pojaviui buvo didelis akstinas ir patikinimas, kad jis eina teisingu keliu.

„Dainuoju nuo penkerių metų, Jurbarke lankiau vaikų chorą „Lakštutė“, vėliau berniukų chorą, o atšventęs šešioliktąjį gimtadienį mokykloje sukūriau muzikos grupę. Tad nuo vaikystės žinojau, kuo noriu būti, – pamačiau vaikus, dainuojančius chore, ir man atrodė, kad tai – pati geriausia veikla, juk būni su vaikais ir dar dainuoji!“ – su šypsena dainininko karjeros pradžią dar vaikystėje prisiminė pašnekovas.

Baigęs mokyklą Andrius pasirinko ne muzikos, o istorijos studijas, mat taip patarė tėvai. Jie neabejojo, kad istoriko darbas konkretesnis ir patikimesnis nei muzikanto.

Andriui istorija neblogai sekėsi, jis dalyvavo istorijos konkursuose, nesigailėjo paklausęs tėvų.

Bet muzika jį lydėjo nuolat, tai – jo pagrindinis noras.

„Aš iki šiol siekiu to tikslo, nors kyla daug iššūkių, reikia išlaikyti šeimą. Juk tai nėra nuolatinės pajamos ir nemažai kartų teko groti už ačiū“, – neslėpė duobėtu dainininko keliu einantis A. Pojavis.

Nors vyras nebaigė muzikos studijų, užsienyje lankė dainavimo meistriškumo kursus, sėmėsi prodiusavimo ir kompozicijos paslapčių.

„Turiu grupelę žmonių, kurie stebi mano pasirodymus, bet visada norėtųsi, kad gerbėjų būtų daugiau“, – tikino lietuvis, kurio repertuare skamba itališkos, angliškos, ispaniškos dainos.

Kadangi A.Pojavis gerai moka italų kalbą, 2017-aisiais ryžosi dar vienam muzikiniam nuotykiui – dalyvavo San Remo dainų festivalyje.

Jame dalyvauti gali tik italai, bet lietuvis parašė muziką, o jo žmona italė – žodžius, ir jis tą dainą užregistravo jos vardu.

Taip A.Pojaviui pavyko įveikti tris atrankas ir padainuoti San Remo festivalio scenoje.

„Man didžiausias laimėjimas buvo tai, kad galėjau nuvykti į San Remą. O kitas prizas įveikus tris atrankas – asmeninė tenoro Andreos Bocelli pamoka“, – pasidžiaugė A.Pojavis.

Lietuvis nėra buvęs A.Bocelli koncerte, tad pažintis su žinomiausiu pasaulio operos atlikėju jam paliko įsimintiną įspūdį: „Turiu jo įrašų, klausausi jo balso, bet nesu didžiulis klasikinio dainavimo gerbėjas.“

Su dukromis kalba angliškai

Italų kalba atlikėjui pravertė ne tik kopiant į San Remo sceną, bet ir kasdienybėje.

Per praėjusius metus A.Pojavis iš italų kalbos į lietuvių išvertė dvi žmonos parašytas psichologines knygas. Tik šių knygų dar nepavyko išleisti Lietuvoje.

„Gal kas nors susidomės išleisti?“ – svarstė vyras.

Italės ir lietuvio šeimoje įprastai skamba anglų kalba, nes toks buvo poros sprendimas. Tėvai nenorėjo spausti dukterų kalbėti itališkai ar lietuviškai, nes keičiantis gyvenamajai vietai joms teko mokytis ir naujų kalbų.

Iš Milano šeimą keliai nuvedė į Linkolną – miestą Vidurio Rytų Anglijoje. Be to, šiame mieste Andrius ir Isabella sumainė aukso žiedus.

Tokį maršrutą padiktavo Isabellos darbo pasiūlymas – ji sulaukė kvietimo atlikti mokslinį tyrimą Linkolno universitete.

„Nors žmona turėjo ketverių metų sutartį, mums Anglijoje nesisekė, jautėme, kad tai – ne mūsų vieta ir ne mūsų kelias. Todėl Isabella po pusantrų metų darbo sutartį nutraukė“, – pasakojo A. Pojavis, su šeima iš Linkolno persikėlęs gyventi į Valensiją Ispanijoje.

 Naujoje vietoje šeima džiaugėsi geromis gyvenimo sąlygomis, šiltu klimatu ištisus metus, nuoširdžiu bendravimu su vietos žmonėmis.

Valensijoje Andrius vėl nėrė į naujos kalbos mokymąsi – 4 metus studijavo ispanų kalbą. Isabella jautėsi laiminga dėl naujo projekto – italė įkūrė asociaciją „Valensija skaito“.

Moteris įrengė per trisdešimt vietų, kur būtų galima atnešti perskaitytas knygas.

Nors tas projektas nedavė finansinės naudos, dainininko žmoną džiugino, kad švietėjiška idėja sėkmingai prigijo.

„Mano pagrindinis pajamų šaltinis – dainos, skambančios per radiją, televiziją. Jeigu mano kūriniai naudojami, už tai gaunu atlygį“, – tvirtino A.Pojavis, kurio dainos skambėjo keliose Italijos ir Didžiosios Britanijos radijo stotyse bei lietuviškame „Lietuje“.

Tačiau tos pajamos nėra didelės, ir dainininkui buvo kilusios mintys mesti kūrybą ir susirasti nuolatinį gerai mokamą darbą.

Bet A. Pojavis vis susimąsto, kad nenorėtų išduoti savo pašaukimo, juk dainininko keliu eina nuo vaikystės.

Nors jis nesigailėjo dalyvavęs nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir laimėjęs bilietą į šį konkursą Švedijoje, antrąkart tam nesiryžtų.

„Patirtis buvo gera, bet įtampos pakako. Konkurse pasijutau kaip vaikas. Esu naivus, man rodos, tas naivumas tikrai nepadeda. Neturėjau šalia žmogaus, kuris padėtų, paaiškintų, nors buvo daug patarėjų“, – prisiminė A. Pojavis.

Jam „Eurovizija“ pasirodė lyg didelė mašina, kurioje jautėsi kaip menkas sraigtelis arba kaip į barščius įmesta musė.

A.Pojavis į Lietuvą grįžo tuo metu, kai jau prasidėjo nacionalinė „Eurovizijos“ atranka. Bet dainininkui tai jau nerūpi.

„Pirmiausia noriu pagroti Lietuvoje, pasidalyti tuo, ko išmokau.

Manau, kad tėvynėje tarp dainininkų turiu išskirtinę patirtį.

Tose vietose, kur gyvenau, ne tik kalbų mokiausi. Italijoje lankiau gitaros, solfedžio pamokas.

Ispanijoje pas Valensijos katedros vyskupą, tenorą Miguelį Bou Pinoną pusantrų metų mokiausi „Bel canto“ (XVIII a. ir XIX a. pirmosios pusės itališko dainavimo stiliaus)“, – pasakojo pašnekovas.

Suprato, kad myli Lietuvą

Popdainininkas po ilgų klajonių suprato esąs Lietuvos mylėtojas, todėl labai norėjo grįžti į tėvynę. Tam pasiryžti nebuvo lengva.

Vaikai turėjo draugų, jau trejus metus Valensijoje lankė darželį, mokyklą.

Žmonai taip pat buvo lengviau gyventi Italijoje, Ispanijoje, nes ji pripratusi prie šilto klimato, mąstymo, tradicijų.

„Ten man buvo sunkiau, nes viskas kitaip nei Lietuvoje. Bet Isabella pajuto, kad esu pajėgus rasti veiklos tėvynėje.

Per tą laiką, kol gyvenome Italijoje, Anglijoje, Ispanijoje, žmonai įrodžiau, jog ją palaikau, dabar ji pasiruošusi palaikyti mane Lietuvoje.

Todėl Isabella pajuto, kad dabar laikas mums įsikurti čia“, – įsitikinęs vyras.

 A. Pojavis neabejojo, kad gyvendamas svetur dukrų nebūtų išmokęs kalbėti lietuviškai, nes jas supo kitakalbiai.

Tėvas buvo pripirkęs lietuviškų knygelių, bet atžalos iš darželio ir mokyklos grįždavo pavargusios, nebenorėdavo mokytis naujos kalbos.

Dukterys šneka anglų, ispanų, italų kalbomis. O dar į šį sąrašą įtraukus tėvo gimtąją kalbą joms svetur būtų buvę per daug sunku, nes būtų painiojęsi visų kalbų žodžiai.

Tikėtina, kad Vilniuje dainininko atžaloms bus nesudėtinga išmokti jo gimtosios kalbos, nes joms reikės pradėti lankyti mokyklą ir susirasti draugų.

Bet iš pradžių Alisa ir Amelie mokysis namuose, kol įgis pakankamai lietuvių kalbos žinių.

„Nežinau, nuo ko pradėti jų mokymosi etapą, spėjau apsilankyti tik vienoje mokykloje“, – tėviškais rūpesčiais pasidalijo A.Pojavis.

Ligita Valonytė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook