Panemunės pilis – atgimsta (nuotraukos)
Panemunės pilis – atgimsta (nuotraukos) (0)
A. Petraitytės nuotr.
Šalia Jurbarko – Kauno kelio, apie 15 km nuo Jurbarko, stovi Panemunės pilis, kaip manoma, pavadinimą gavusi nuo Panemunės dvaro, kurį 1597 m. vengrų didikas Janušas Eperješas įsigijo iš žemaičių pakamario S. Stankevičiaus–Belevičiaus. 1604–1610 m. J. Eperješas ten pastatė rezidenciją.
Šiandien, po daugybės metų apleisto stūksojimo be pokyčių, pilis atgimsta. “Šviesa” siūlo pasidairyti, kokiais potėpiais restauratoriai tapo šiandieninį pilies paveikslą.
Išaugusi iš minėto Panemunės dvaro, ji atspindėjo renesanso epochos bruožus, kai kur dar atkartodama jau praeitin nutolstančius gotikos elementus. Spėjama, kad pilies projekto autorius ir pirmasis statybų prižiūrėtojas buvo Janušo Eperješo šeimos draugas, Vilniaus pilies architektas Petras Nonhartas.
XVII a. viduryje Janušo Eperješo sūnus Kristupas rekonstravo tėvo statytą pilies ansamblį.
Antroje XVIII a. pusėje pilį nusipirko baronas Leonas Igelštromas. Po 6 metų pilies savininkais tapo Gelgaudų šeima. Naujieji šeimininkai įvykdė klasicistinę pilies rekonstrukciją. 1831 m. numalšinus sukilimą Antanas Gelgaudas žuvo mūšyje, Jonas Gelgaudas pasitraukė į Vakarus, todėl pilis buvo apleista, jos vertinga biblioteka ir paveikslų galerija išvežtos į Peterburgą.
1831 m. visi Gelgaudų turtai atiteko carinės Rusijos iždui. Pasikeitus savininkams, keitėsi ir pilies pavadinimas, Panemunės pilį imta vadinti rusišku Zamkaus vardu. 1925 m. kun. Antanas Petraitis nupirko Gelgaudų dvarą, tuomet vadintą Zamkumi. Grįžęs į tėvynę, rengėsi čia įkurdinti vienuolių saleziečių centrą, kad jie steigtų mokyklas, plėtotų katalikišką švietėjišką veiklą. Taip pat norėjo pilies bokšte įrengti observatoriją, tačiau šio tikslo nepavyko įgyvendinti. Kun. A.Petraitis, jausdamas širdies sutrikimus, sumanė skubiai perduoti visą savo turtą saleziečiams. Gavęs pritarimą iš Kauno arkivyskupo Juozapo Jono Skvirecko, surašė testamentą. Kun. A. Petraitis mirė 1933 m. ir buvo palaidotas Skirsnemunės bažnyčios šventoriuje. Įsikūrę saleziečiai netoli pilies ant kalnelio pastatė koplytėlę, kurioje perlaidojo savo globėjo palaikus. Per karą koplytėlė buvo išniekinta. Kun. A.Petraičio palaikai perkelti į Skirsnemunės bažnyčios požemį.
Panemunės parkas – sudėtinė Panemunės pilies komplekso dalis. Jis įkurtas XVII a. I pusėje ir buvo keletą kartų rekonstruotas.
Panemunės pilies parkas – puikus peizažinio parko pavyzdys. Penki parko kaskadiniai tvenkiniai, prie kurių seniau stovėjo vandens malūnai, kalvotas reljefas ir pilis, palieka neišdildomą įspūdį. Parke nuo seno daugiausia auga vietiniai medžiai ir krūmai: ąžuolai, uosiai, skroblai, guobos, mažalapės liepos, paprastieji šermukšniai, beržai, paprastosios ievos, paprastosios eglės. Iš svetimžemių medžių išsiskiria tik viena rūšis – prie tvenkinių augančios įspūdingų matmenų pilkosios tuopos.
Šiuo metu iš dalies restauruota ir konservuota Panemunės pilis parengta lankymui. Turistinio sezono metu Panemunės pilyje eksponuojami Vilniaus dailės akademijos studentų darbai, galima pavaikštinėti po pilies vidų, pasigėrėti nuostabiais, iš pilies bokšto atsiveriančiais panemunės vaizdais.
“Šviesos” ir travel.lt inf.
