Tanzanijos dienoraštis: būgnų gamyba ir vandenyno išdaigos (nu...
Tanzanijos dienoraštis: būgnų gamyba ir vandenyno išdaigos (nuotraukos, video) (0)
Tanzanija – egzotiškosios Afrikos šalis, apsupta Kenijos, Ugandos, Zambijos, dar keleto mažesnių valstybių ir atsirėmusi savo pakrantes į Indijos vandenyną. Šioje valstybėje porą savaičių svečiavosi grupės „Kreizas“ ir Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio vadovė Lina Lukošienė. „Šviesos“ skaitytojams – trečioji ir paskutinė dalis kelionės pasakojimo iš tolimosios Tanzanijos.
Mikumio nacionalinis parkas. Niekaip neįsivaizdavau, ką 7 valandas galima veikti parke, kai tave veža autobusu ar džipu. Bet vos spėjome viską fotografuoti: už 10m stovinčios žirafos (twiga), kiek tolėliau – drambliai (tembo), antilopių pulkai, ant kranto drybsantis krokodilas (mamba), tvenkinyje besivėsinantys begemotai, grifai, buivolai, paukščiai ir nuostabiai susukti jų lizdai, nenusakomo storio baobabai, beždžionių pulkai (nyani), zebrai ir, aišku, liūtai (simba).
Kaip vairuotojas žinojo, kur jie yra, taip ir nesupratau. Jis tik kalbėjo ir kalbėjo telefonu ir sukinėjo vairą – atsidūrėme tiesiai prieš besiilsinčius plėšrūnus. Džiaugsmui nebuvo galo.
Uluguru kalnai. Netoli Morogoro miesto kopėme į kalnus. Statūs. Gražūs. O diena – labai karšta. Raudonžemis. Ir žaidžiantys vaikai. Dar kalnuose besiganančios karvės. Buvo baisoka, kad jos ant mūsų neužvirstų. Ne ožkos vis tik. Kalno viršuje – nedidelė bažnytėlė. Pusiaukelėje į viršūnę, jėgos baigėsi ne vienam. Susitikę autobuse, vieni kitiems pasakojome, iki kokios vietos pavyko užkopti.
Morogoras ir gimnazija. Morogore mus priėmė ir beveik visą savaitę kartu buvo Lutheran Junior Seminary kunigas ir jaunimo choras. Seminarijos teritorijoje yra bažnyčia, didžiulis stadionas, atskiri pastatai skirtingoms klasėms, viešbutis turistams bei misijonieriams, valgykla. Koncertavome didžiulėje salėje (telpa berods, 1000 žmonių), kurioje vyksta seminarijos renginiai, susirinkimai. Dainavome ne tik mes, bet ir du seminarijos chorai bei žiūrėjome specialiai mūsų atvykimui teatro grupės pastatytą pjesę anglų kalba. Anglų kalbos mokėjimas Tanzanijoje labai akcentuojamas.
Klasėse ant durų dažnai galima pamatyti užrašą: „ No english, no service“. Šioje seminarijoje sutikome vokietaitę Tiną, kuri gyvena su čia dirbančiais tėvais. Ji pasakojo, kad mokykloje vaikams taikomos fizinės bausmės už nepaklusnumą, o mokymo sistema grindžiama išmokimu mintinai. Pvz. Matematikos uždavinio sprendimą reikia išmokti mintinai. Nemokoma mąstant pritaikyti reikiamas taisykles.
Sizalio plantacija. Sizalis yra agavinių šeimos augalų rūšis, iš kurios lapų daromas stiprus, lankstus pluoštas. Naudojamas virvėms ir šiurkštiems audiniams gaminti. Maždaug metro ilgumo sizalio agavos lapų pluoštas labai atsparus drėgmei. Sizalio virvės naudojamos jachtose.
Prieš 100 metų pastatytas fabrikas su vokiška įranga, tebeveikia ir šiandien, kas mano bičiulius vokiečius labai nudžiugino. Kirsti sizalio lapus – labai sunkus darbas. Fabriko darbuotojas sakė, kad darbininkų rasti labai sunku. Paprastai plantacijoje dirba apie 80 darbininkų, bet esant dideliam užsakymui, įdarbinama apie 130.
Būgnas. Grįždami namo, lėktuvo rankinio bagažo vietose vežėmės 16 būgnų, kuriuos pasidarėme patys. Sutartą dieną į mūsų viešbutį atvyko mūsų draugas Benignus su meistru, gaminančiu tanzaniškus būgnus. Iš mašinos meistras traukė džiovintas karvių odas, įvairaus dydžio metalinius cilindrus, didžiulius ir aštrius peilius bei bačką vandeniui.
Iš odos kiekvienas išsipjovėme po du apskritimus, užsirašėme ant jų savo vardą ir sumerkėme į bačką. Rytojaus dieną išsitraukėmė gerokai pakvipusius odos „blynus“, juos nuplovėme su skalbimo milteliais, pakraščiuose įpjovėme apie 50 skylučių ir, gavę tokios pat šlapios odos virveles, pradėjome varstyti būgnus. Jausmas ir kvapas – tiesiog nepakartojami. Mano bičiulė Sabine, dirbanti medicinos seserimi, išsitraukė gumines vienkartines pirštines ir pareiškė: arba su pirštinėmis, arba kapituliuoju.
Darbą sėkmingai įveikėme visi. Prieš saulę padžiovėme 16 šlaputėlių būgnų, kuriais po trijų dienų jau galėjome truputį pagroti. Pilnai būgnas išdžiūvo tik namuose, padėtas šiltai ir sausai netoli pečiaus. Ir kvapas nemalonus pradingo. Ir skambesys geras.
Vandenyno išdaigos. Vieną savaitę – iš ryto, o antrąją – po pietų vanduo nuo kranto „nukeliaudavo“ apie kilometrą. Ateini maudytis užsimiršęs, o vandens vandenyne nėra. Labai keistas jausmas ir vaizdas. Iš arti galėjome nufotografuoti žvejus, remontuojančius valtis, inkarus, pakrypusias, ant smėlio pūpsančias valtis.
Įdomu buvo stebėti kaip vanduo po truputį grįžta: bangos link kranto vis ilgesnės ir ilgesnės. Žiū po kiek laiko, vanduo savo vietoje. Gaila, kad nuotraukos to įdomaus reginio pilnai neperteikia.
Tokia mano prisiminimuose išliks Tanzanija, Bagamoyo miestas ir Indijos vandenynas, masajai ir visi ten sutikti žmonės. Buvo įdomu, smagu ir nauja. Jei tik pasitaikys galimybė, važiuokite pasižiūrėti patys.
Pirmąją dienoraščio dalį skaitykite čia.
Antrąją dienoraščio dalį skaitykite čia.
Lina Lukošienė/„Šviesos“ inf.
