Tanzanijos dienoraštis: svečiuose pas masajus (antra dalis, nuotraukos) (0)

 Pirmąją dalį rasite čia.

Krokodilai. Netoli Bagamoyo yra krokodilų ferma. Pirmas įspūdis keistas: kam valgyti tokius įspūdingus gyvūnus? Vokiečiai juokaudami sakė, kad mes fermose auginam kiaules, o jie – krokodilus. Tarp kitko, kiauliena Tanzanijoje labai brangi ir itin retai valgoma.  Krokodilai betoniniuose baseinuose suskirstyti pagal amžių. Jei jiems pritrūksta maisto, suėda vienas kitą. Mums besisvečiuojant, prižiūrėtojas atnešė krokodilams pietus – labai dvokiančios ožkienos, kuri baisiai atrodė ne tik mums, bet ir krokodilams. Na, gal buvo sotūs...  Jausmas, žiūrint į didžiulį plėšrūną iš 2-3m atstumo, nebuvo pats smagiausias, nes kelios eilės aštrių dantų mūsų drąsą gerokai sumažino.

Masajai. Viena iš įdomiausių kelionės išvykų. Rugpjūčio 4d. teko keltis 5:45val. Ankstoka. Bet laukė visa diena su masajais.  Parakuiyo kaimelis 60km nuo Morogoro. Vežamės savo elektros generatorių, elektrinį pianiną. Lydintis žmogus įspėjo, kad elektra yra tik bažnyčioje. Bet jei nebus kunigo, tai niekas jos ir neįjungs. Vykstame puikiai žvyruotu keliu per savaną. Molio spalvos upelyje madosi pulkas masajų jaunuolių, už keleto kilometrų jau išstumdyti pamatai būsimai ligoninei. Kaimelis išnyra tiesiog prieš akis. Pirmiausia – mūrinė, pilkos spalvos, grotuotais langais bažnyčia. Mus pasitinka kunigas, vadinasi, elektra bus. Pasisveikiname su visu būriu vietinių: su kaimo vyriausiuoju (jam 58m.), bažnyčios padėjėjais, choristais.  Susitikimo  metu  dėmesį patraukė vyresnio amžiaus masajas, kuris  visąlaik rankoje laikė ilgą juodų plaukų uodegą su dailiu, karoliukais puoštu kotu. Pradžioje mes nusprendėme, jog „uodega“ skirta musėms baidyti, bet paskui paaiškėjo, kad tai – valdžios ir garbaus amžiaus simbolis. Štai kaip apsigavome.

Į bažnyčios vidų buvo kviečiami tik suaugusieji ir su mamomis atėjęs mažyliai. Mokinukai viską stebėjo pro bažnyčios langus. Taip ir nesupratome, kodėl vaikų niekas neįleido į vidų: ar dėl to, kad 500 vaikų netilptų, ar tiesiog tokia tvarka. Koncertavome mes, masajų choras, Lutheran Junior Seminary choras. Klausinėjome apie masajų gyvenimą: aprangą, mitybą, mokslus. Iš visų masajai išsiskiria savo raudonos spalvos skaromis, kurios atstoja sijonus, palaidines, vyrams – marškinius, kelnes. Vyrai gano karvių bandas ir nuolat keliauja. Todėl prie diržo visada kabo didžiulis peilis gyvuliui papjauti, maistui ruošti, medinė lazda su bumbulu – nuo žvėries ir nuo žmogaus apsiginti, džiovinto moliūgo gertuvė KALEBASA, kurioje jie laiko vandenį, melžia pieną ar nuleidžia galvijų kraują. Ir ... mobilus telefonas. Kaip ir Lietuvoje, taip ir Tanzanijoje visi turi mobiliuosius. Tanzanijoje populiariausias išankstinis apmokėjimas ir telefonų pakrovėjai parduotuvėse arba kavinėse.

Masajų moterys pasipuošusios mėlynomis skaromis. Sakė, kad tai jų kaimelio skiriamoji spalva. Turtingesnės moterys kojas pasipuošusios metalinėmis rinkėmis, ausyse – didžiuliai auskarai ir didžiulės skylės. Plaukai arba visai nuskusti, arba labai trumpučiai. Mus stebino nuo masajų sklindantis rauginto pieno kvapas. Klausti negražu. Bet kalbantis viskas paaiškėjo. Jūs, baltieji „mzungu“, sako, kūną tepatės visokiais kremais, o mes – nuo pieno nugriebiame grietinėlę ir ja išsitepame kūną, nes saulė vienodai kaitri ir jums, ir mums. Keisto kvapo paslaptis buvo išaiškinta.

Masajams rūpėjo, kiek vokiečiai vyrai gali turėti žmonų, kiek paprastai jie turi vaikų ir kiek laiko baltosios moterys žindo savo vaikus.

Aptarę visus  klausimus, nužygiavome į už 100m esančią pradinę kaimelio mokyklą. Ji įkurta 1997m. Iš pradžių ją lankė tik berniukai, o mergaitės teisę į mokslą gavo kiek vėliau. Mokykloje mokose 508 vaikai ir dirba 11 mokytojų. Keturioms klasėms yra pastatyti berods penki atskiri pastatai su 10 klasių. Vaizdas?.... Nuotraukose. Skurdas ir netvarka. Vokiečių moterys kraipydamos galvas sakė, kad apsišluoti ir apsitvarkyti galima juk...

Mokyklos mokytojai pasakojo, kad labai trūksta vadovėlių ir vaizdinių mokymo priemonių. Bet neįsivaizduoju, kur jie jas laikytų, nes ir mokytojų kambario tvarka atrodė ganėtinai baisiai.

Palikę pradinukus, vieni pėsčiomis, kiti – autobusu, vykome į už 5km esančią Parakuiyo Secondary School. Ši mokykla pastatyta kiek vėliau – 2007m. Mokykloje yra bendrabutis moksleiviams. Ir gyvenimo sąlygos geros. Kiekviena klasė turi savo atskirą pastatą. Kadangi moksleiviai vyresni, tvarka visai nebloga. Vaikinai miega dviaukštėse lovose, merginos – pasitiesusios čiužinius ant grindų. Bet taip yra įprasta. Net tinkleliai nuo duodų – moskitos – visur pakabinti, kad naktį kraujasiurbiai nesukandžiotų.

Mokiniai visur vaikšto su uniformomis: baltais marškinukais ir tamsios spalvos kelnėmis arba sijonais. Juos lengva atskirti iš minios.

Maistas.  Maistas visada ir visur buvo labai gardus.  Vaisiai ir daržovės šviežutėliai. Žuvis – tieisiai iš žvejo valties, vištiena – ką tik iš turgaus. Būdami Bagamoyo viešbutyje, pagalvojome, kad tik čia taip puikiai gamina. Bet ir nukeliavus 300km gilyn į žemyną, pasikeitė tik maisto racionas, bet ne kokybė. Skaniai triauškėme ką  tik pakepintus žemės riešutus, sorų košę, žemės riešutų sviestą, bulves, jautienos guliašą ir kitokius skanumynus. KARANGA – saldumynas, panašus į mūsų „tinginį“, bet gaminamas iš  žemės riešutų, sviesto ir kakavos. Labai skanu. Paplūdimyje vyrukai nešiojo šį skanėstą, nors ten prekiauti jiems draudžiama. UGALI – skani, balta kukurūzų miltų košė, paprastai valgoma pirštais su daržovėmis, rečiau su mėsa. Verdami bananai  - net namo parsivežiau septynis,  labai skanūs, tikriausių bulvių skonio, tik su taškeliais viduryje, kaip tikri bananai.

Žuvų turguje neatsispyrėme pagundai paragauti šviežutėlės keptos žuvies. Bendras turgaus vaizdas buvo baisokas, bet žuvis su naminiu paprikų padažu ir dar įvyniota į laikraštį – tirpo burnoje.

Ir šašlykų paragavome. Afrikiečiai praktiški žmonės. Iešmus pasidaro iš dviračio „špykių“. Šašlykų porcijos nedidelės, o vaizdas – įspūdingas.

Žmonės. Nuoširdūs, nuolat besišypsantys. Užkalbinti jų kalba Habari (kaip sekasi?), visuomet mielai leisdavosi į pokalbį anglų-svahili kalbos mišiniu.

Bagamoyo katalikų bažnyčios kunigas – energijos kupina asmenybė,  pilnai gyvenanti tarp savo parapijiečių. Morogoro gimnazijos jaunimas – siekiantis įvairiausių pažinčių, naujų galimybių. Turgaus prekeiviai – kaip jiems ir dera – daug kalbantys, aktyviai siūlantys savo prekes ir nuolaidas. Audinių parduotuvėlėse viskam pasiruošę siuvėjai – kantriai ir atidžiai besiklausantys užsakymo. Triračių motociklų – tuk tuk vairuotojai – lekiantys greičiau už vėją per visas duobes ir kelkraščiais, nugabens tave ten, kur tik pasakysi. O jei nežinai kur tau reikia, tai tik pasakyk, ką ketini pirkti – ir būsi reikiamoje vietoje. Viešbučio restorano padavėjas patiekalų pavadinimus mums pasakydavo savo kalba – bet ką ten visus atsiminsi. Vieną dieną aš jam atsakiau lietuviškai: grybai, žuvis, makaronai... Ir ką jūs manote – nuo to laiko mudu taip tik ir kalbėjomės: jis man kažką svahili, o aš jam – lietuviškai. Linksma buvo visiems: ir vokiečiams, kurie nieko nesuprato, ir man, ir padavėjui, ir visiems, kas girdėdavo mūsų pasikalbėjimus.

Benignus. Bagamoyo katalikų bažnyčios choro vadovas, būgnų gamybos meistras, meno mokyklos mokytojas, puikus žmogus. Augina 5 vaikus. Žmona dirba mokytoja. Pragyvena per mėnesį iš maždaug 50 eurų. Vienerius metus pagal mainų programą gyveno ir būgnavimo įmantrybių mokė Norvegijos jaunimą. Vieną vakarą 6 mūsų grupės narius jis pasikvietė vakarienės į savo namus. Labai rūpėjo pamatyti kaip gyvena afrikiečiai. Važiuodami tamsoje – septintą valandą vakare visiškai tamsu – matėme, kiek daug žmonių gyvena be elektros: pro mažučius langelius švietė žvakės, kurios degė  ir dažname kieme, kur šeimynos vakarieniavo, ar tiesiog vakarojo.

Nedidelėje ir kuklioje Benignus svetainėje mūsų laukė gardžiai kvepanti vakarienė.  Kadangi vietos buvo mažoka, dukra ir žmona sėdėjo tiesiog ant grindų. Aš visą vakarą galvojau, kad joms buvo daug vėsiau ir smagiau nei mums, sėdintiems ant sofos. Nustebino šeimos apsiskaitymas, žingeidumas.  Morogore mus lydėjęs kunigas apie masajų gyvenimą praktiškai nieko negalėjo papasakoti, nors masajų kaimas buvo maždaug už 60km nuo miesto, o Benignus ir jo sūnus Samuelis, kuriems masajai nutolę apie 300 km, laisvai pasakojo apie jų papročius, tradicijas – ką patys prieš keletą dienų jau buvome tiesiogiai girdėję iš masajų.

Mišios. Bagamoyo katalikų bažnyčioje dalyvavome sekmadienio mišiose. Kaip ir reikėjo tikėtis, giedodami žmonės plojo, šoko, įvairiais judesiais papildė giesmes. Aukojo pieną, kiaušinius, coca colą, daržoves – viską sudėdami šalia altoriaus. Dar es Salaam‘e giedojome liuteronų pamaldose,  kurios truko 2,5val. Pamaldose sutilpo 5 kolektyvai: pučiamųjų grupė, bažnyčios choras, mūsų choras, sacro-pop grupė (vokalas, elektrinės gitaros, mušamieji) ir senųjų giesmių giedotojų grupė. Pamokslą pastorius sakė lygiai vieną valandą: emocingai, išraiškingai. Iš viršaus mums labai gerai matėsi, kaip  žmonės suoluose nusimovę batus, mėgavosi bažnyčios betoninių grindų vėsa.

Bus daugiau.

Lina Lukošienė/„Šviesos“ inf.