Tanzanijos dienoraštis: valgį vietiniai verda ant automobilių...
Tanzanijos dienoraštis: valgį vietiniai verda ant automobilių ratlankių (nuotraukos) (2)
Afrika - pilna egzotiškų gyvių. L. Lukošienės nuotr.
Tanzanija – egzotiškosios Afrikos šalis, apsupta Kenijos, Ugandos, Zambijos, dar keleto mažesnių valstybių ir atsirėmusi savo pakrantes į Indijos vandenyną. Šioje valstybėje porą savaičių svečiavosi grupės „Kreizas“ ir Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblio vadovė Lina Lukošienė. „Šviesos“ skaitytojams – vadžgirietės įspūdžiai ir nuotraukos iš tolimosios Tanzanijos.
Amžinai vėluojantys
Nuo lapkričio mėnesio planuota ilga ir tolima kelionė pagaliau priartėjo. Skiepai, sveikatos draudimas, dokumentai, lagaminai - viskas suruošta ir laukia liepos 20 d., kada iškeliausiu į Vokietiją į Grossenhainą pas bičiulius Annegret ir jos vyrą choro vadovą Stefaną. Laukia repeticija su minėto miesto gimnazijos choru, su kuriuo ir keliausiu į tolimąją Tanzaniją.
Liepos 25 d. rytą išvykstame į Berlyno Tegelio oro uostą, iš kurio skrendame į Stambulą, o iš jo – laukia devynių valandų skrydis į Dar Es Salaamą, su nusileidimu Kenijos sostinėje Nairobyje. Nairobyje išlipa beveik visi keleiviai – liekame mes – 48 asmenų grupė ir dar keletas.
Dar Es Salaamo oro uosto darbuotojas, linksmas ir trečią valandą ryto vis dar žvalus vyrukas, atidžiai apžiūri mano pasą ir pasiteirauja, iš kokios šalies atvykau. Lietuvos vardas jam lyg pasirodė žinomas.... 50 dolerių ir mano pase įklijuota Tanzanijos viza, leidžianti šalyje būti 16 dienų.
Išėjusius iš oro uosto, pasitiko baisi dūmų, deginamų šiukšlių smarvė, kuri lindo gilyn į gerkles ir nervino labiau, nei pusantros valandos vėluojantys autobusai (prie vėlavimo per dvi savaites beveik priprasime).
Egzotiškų gyvių draugija
Pinigų keitykla kiek pataisė nuotaiką: už 100 eurų gavome 209 000 Tanzanijos šilingų. Pagaliau pasirodė ir autobusai, paslaugūs vairuotojai per langus sukėlė mūsų išsipūtusius lagaminus, nes nedidukai „Toyota“ autobusiukai, su kuriais važinėjomės visos kelionės metu, neturi bagažinės, tad lagaminus dėjome ant sėdynių. Kol dar akys šiek tiek rodė, matėme ankstyvą didmiesčio gyventojų judėjimą... ir pabudome po dviejų valandų kelio esančiame Bagamoyo mieste „Travelers Lodges“ viešbutyje. Išgirdau, kad mano namelio nr.12 ir kad pusryčiai pratęsti iki 12 val. – vadinasi, dar galima pamiegoti kokias keturias valandas.
Dvivietis namelis vietine kalba vadinamas „Bungalo“: su nedidukais, tinkleliu dengtais langeliais, dušu ir WC, dengtas palmių lapais, apsodintas įvairiaspalviais krūmais, su terasa, skruzdėlėmis, driežu. O po gretimu nameliu, pasirodo, apsigyvenusi mangustų šeimyna. Žodžiu, vienas čia niekuomet nebūsi.
Pirmieji pusryčiai. Mūsų viešbučio restoranas – didžiulė palmių lapais dengta terasa su raudonomis staltiesėmis ant įvairaus dydžio staliukų. Nieko sau pusryčių stalas. Jūsų pasirinkimui: miltiniai blynai, arbūzas, bananai, papajos ir šviežiai spaustos papajų sultys, pieniška avižinių dribsnių sriuba, keptos bulvės, pupelių troškinys, virti kiaušiniai, omletas, kava, arbata. Oho, o paragauti tai reikia visko. Skanumėlis.
Viešbutis ant Indijos vandenyno kranto: nuo manojo namelio iki paplūdimio 50 m. Palmės, kokoso riešutai, šiltutėlis 28 laipsnių vanduo ir jokios spūsties pliaže. Fantastika.
Valgį verda ant ratlankių
Po pietų laukia trumpa ekskursija į patį miestą. Mūsų vertėjas vokietis Hansas penkerius metus gyveno ir dirbo Tanzanijoje, išmoko svahilių kalbą, tad vos spėjo atsakinėti į mūsų klausimus.
Bagamoyo mieste gyvena 32 tūkst. gyventojų. Vandenyno pakrantėje - viešbučių kompleksai ir žuvų turgus. Miesto centre – turgus, gyvenamieji namai, katalikų bažnyčia, ligoninė. Vaizdai nenusakomi. Kad žmonės vaikšto basi, nieko baisiaus, nes karšta, o žemė – smulkus ir smagus smėliukas. Valgį verda tiesiog kieme palei namą, indus plauna irgi ten pat. Ir skalbia.
Ugniakurui dažnai naudoja automobilių ratlankius. Visur daug gražių mažų vaikų. Eismas labai judrus ir dar kaire puse – vos spėjame dairytis. Daug motociklininkų, kurie pypsi ir pypsi. Nesuprasi, ar čia mums, ar ne. O kelionės pabaigoje mes tiesiog nusprendėme, kad tas pypsėjimas – kaip pasilabinimas dažniausiai.
Vištų turguje mačiau kaip žmogus išsirinko norimą paukštį, kurį pardavėjas čia pat nugalabijo, kraują nuleido į puodą. Tuoj pat iš kito šalimais verdančio puodo pasėmė vandens, nuplikino vištą, nupešė, suvyniojo į laikraštį ir įteikė pirkėjui.
Makaronai. Eidama į miesto turgų, pamačiau daugybę dėžių ant žemės su siūlų ritiniais. Nusistebėjau, kad vietiniams reikia šiltų rūbų. Bet priėjus arčiau supratau, kad ten visai ne siūlai, o saulėje džiovinami makaronai. Pardavėjas meistriškai makaronų siūlus susuka ant rankos ir padžiauna prieš saulę. Išdžiūvusius krauna į maišus ir veža kažin kur.
Daugiau nuotraukų fotogalerijoje.
Laukite tęsinio.
Lina Lukošienė/„Šviesos“ inf.
