Balsavimas

Ar pajutote, kad labai padidėjo žemės mokestis?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Apie darbą, tarnavimą ir kas po mūsų liks Lietuvai

Apie darbą, tarnavimą ir kas po mūsų liks Lietuvai (0)

2018-07-05

Muziejininkas Justinas Stonys neabejoja, kad Lietuvą į priekį varo joje liekantys ir jai dirbantys, todėl nėra reikalo gailėtis išvažiuojančiųjų. D. Karopčikienės nuotr.

Švęsdami savo Valstybės šventę turime progos pamąstyti: kas man yra manoji Lietuva? Ir kas aš jai esu? Nedažnai turbūt užduodame sau tokius klausimus. Neturime laiko. Dirbame. Vieni – iš pašaukimo, kiti – dėl naudos ar kad sudurtų galą su galu, treti – išdūmę ten, kur pieno upės... Yra dar tie, kuriuos rodo per televizorių, kurie žada Lietuvai vis šviesesnį rytojų arba jau jį demonstruoja. Mūsų krašto šviesuolis Justinas Stonys mano, kad svarbiausi valstybei yra tie pirmieji, jie tarnauja Lietuvai ir varo ją į priekį. 

Kolekcionavimas – ne tik azartas

Senovinės technikos muziejaus įkūrėjas niekada nestokojo idėjų ir darbštumo jas įgyvendinti. Sukaupęs per 23 tūkstančius eksponatų, savo sodyboje įrengė bene didžiausią Baltijos šalyse senovinės technikos ekspoziciją. Daugybė eksponatų yra veikintys, jais galima demonstruoti senuosius lietuvių darbus ir amatus. Kitąmet, pavyzdžiui, muziejuje jau veiks jaunųjų audėjų ir bitininkų mokyklos.

J. Stonio įsitikinimu, toks – gyvas – ir turi būti muziejus. „Muziejuose dabar sustatyti terminalai. Bet situaciją valdys tie, kas turi eksponatų. Ir dabar pas mus atvažiavę užsieniečiai džiaugiasi, kad gali pačiupinėti, užuosti senų daiktų kvapą“, – sako muziejininkas.

Šiemet smalininkietis apdovanotas Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“. Jį 2011 m. įsteigė LR Seimo valdyba ir skiria už darbą valstybės labui ir jos gerovei, pozityvių idėjų, brandinančių visuomenės pilietiškumą, tautinę savimonę ir kultūrinį sąmoningumą, sklaidą ir įgyvendinimą. Inžinieriui, filosofijos mokslų daktarui, muziejininkui J. Stoniui įteiktas 126-asis „Tarnaukite Lietuvai“ medalis.

„Bet, sąžiningai kalbant, nesistengiu tarnauti, tik darau savo darbą. Tą, kurį aš moku, kurį suprantu ir kuris man teikia malonumą. Tai sutampa su mūsų visuomenei būtinais darbais, kurių rezultatą turi matyti jaunimas ir kiti žmonės. Gal tai ir yra tarnavimas?“ – klausimu į klausimą atsako J. Stonys.

Jo manymu, tarnystė turi turėti išliekamąją reikšmę. „Gabrielei Petkevičaitei-Bitei skirtoje konferencijoje buvo kalbama, kad dvasinės kultūros paveldas sklido iš jos ir iš kitų jos amžininkų. Dvasinio paveldo pagrindu gyvuoja ir materialusis paveldas. O materialusis yra daiktai. Mes tą ir kolekcionuojame, kaupiame žmonijos pažangos daiktinius įrodymus. Gal dabar jie dar neįdomūs, dar daug kas atsimena tą viską, bet ateity tas bus labai svarbu. Ką mes surenkame, tas jau nepražus“, – neabejoja muziejaus įkūrėjas.

Nors kolekcionavimas, pasak jo, yra didžiulis darbas ir siaubingas neturtas. Mažus daiktus jis dažniausiai perka ir taip kai kuriems žmonėms padeda laikinai išspręsti jų ekonomines problemas. O didelius daiktus muziejus dažniausiai gauna dovanų. Dovanoja tie, kurie mato kolekcionavimo prasmę. Kolekcionavimo, kuris nėra tik azartas.

Nesiekusi dėmesio

„Kas mane žavi Bitėje? „Kiekvieno savo šalies piliečio svarbiausioji priedermė – tai tarnavimas savo visuomenei.“ Ji pačioj pradžioj savo veiklos suformulavo tokį sakinį ir su tuo šūkiu ėjo per visą gyvenimą. Ji tą pasakė ne dėl to, kad atkreiptų dėmesį į save – čia buvo jos credo. Ji buvo labai darbšti. Jos nelaimė – ji buvo neįgali, bet tas neįgalumas gal tik laimė – ji labai daug nuveikė. Ji buvo dvarininkaitė, bet visus sodindavo prie bendro stalo. Paskui ji suprato, kad tinka mokymui. Našlaičius glaudė. Talentus iškėlė – Žemaitė jos padedama išsitiesė. Ji net kandidatavo į Lietuvos prezidentes! Tiesa, gavo tik vieną balsą. Bet ji padarė pradžią – tais laikais parodė, kad ir moteris gali būti prezidentė.

Lietuvos pietuose gimė inteligentija, pradedant Kudirka, Basanavičiumi, o šiaurėje, apie Panevėžį, Bitė švytėjo. Asmenybės! Ir jie bendravo. Ir tarnavo Lietuvai.“

Viena asmenybė gyvenimo nepakeis

Ar matote dabarties Lietuvoje asmenybių, kurios galėtų būti tarnystės pavyzdžiu? Kaip Bitė?

Galiu pakartoti vienos močiutės žemaitės paskytus žodžius, kai per televiziją rodė Sąjūdžio žmones, Landsbergį: įsižiūrėkit, vaikai, jam statys paminklus.

O kitų, iš tų, kur prezidentūroje? (J. Stonys šiemet buvo pakviestas į prezidentūrą, kur šimtmečio proga buvo kuriamas filmas apie iškilius mūsų laikmečio žmones – red. past.) Galbūt... Bet yra daug momento žvaigždžių, jas užmirš.

Kai augote, brendote, ar matėte savo aplinkoje asmenybių, pavyzdžių, idealų?

Viena asmenybė viso gyvenimo nepakeis. Pas mus buvo kolūkio kontora ir biblioteka išvežtųjų namuose. Pamiršau tos bibliotekininkės pavardę, bet ji man, vaikui, pasakė: kad tu žinotum, kiek daug žino inžinieriai, visos mašinos jų sukonstruotos. Na, galvoju, velnias rautų, čia – gerai, reiks pagalvoti. Ji mane nukreipė į tą pusę. Ji nebuvo asmenybė, bet ji kažką iš manęs darė. Mokytojai to nepadarė. Mėgau sportuoti, mėgau motociklu važinėtis. Mane užspausdavo. Prieš matematikos kontrolinį mes, susėdę ant motociklo, duodam per miestą, kad langai skamba! Mokytojai pyksta. Parašom kontrolinį – nė vienos klaidos! Specialiai mes vaidinom, kad nesimokom. Bet mes mokėmės.

Buvo toks mokytojas Giedraitis, ir jis man inžineriją įteigė, aš atsimenu jį kaip reikiant. Daukantas... Nuvažiuoju į Tauragę pabūti prie jo kapo. Ir daugiau buvo tokių mokytojų – jie man pagelbėjo.

Na, aš šiek tiek žiūriu į senelius. Mano seneliai buvo neblogi! Aš juos atsimenu, pas juos būdamas mokyklą lankiau. Jie buvo audėjai. Dabar juos vadintų tautodailininkais. Mano seneliai turėjo 12 vaikų, senelis buvo vedęs 3 kartus, nes – keturi vaikai, ir mama numiršta, keturi vaikai – mama numiršta... Reikia visus vaikus išleisti. Dieną naktį buvo audžiama. Kai užėjo tarybų valdžia, jie pirmieji išvažiavo į turistinį žygį Irkutsko srityje. Kai važiavo į Sibirą, krovėsi ne lašinius, bet audinius – kiek tik eina panešti. Paskui pabėgo. Bet prieš tai siuntė namo audinius. Tie audiniai yra muziejuje, mes juos turim.

Kad vienu žmogum sekčiau... Kad vienu – taip nėra. Tėvas buvo kolūkio pirmininkas. O pas mus – du bunkeriai partizanų. Vakare išeina keliolika vyrų, apsivilkę karine uniforma, ir traukia dainas. Lietuviškas. Patriotines. Tėvas buvo geras smuikininkas. Jie grojo su tais partizanais... Aš klausausi. Mama verda puodus maisto, tėvas užlipęs ant stogo vaidina, kad kažką taiso. Aš tą atsimenu, aš dalyvavau tame.

Tarnauti nebemadinga?

Gal Bitės laikais žmonės buvo labiau linkę tarnauti Lietuvai? Apskritai tarnauti? Dabar nemadinga. Dabar dažnas sako: o ką man ta Lietuva davė? Ir išvažiuoja...

Tas yra skaudu šiek tiek. Bet emigrantų nereikia gailėtis, nereikia stengtis jų sulaikyti. Iš tikrųjų jie nepritampa. Jie yra svetimkūniai mūsų aplinkoje. Aš tų išvažiuojančiųjų nepateisinu ir nesigailiu. Jie neturi jokio tikslo, susijusio su Lietuva. Jie ten vargsta, užuot dirbę čia.

Emigrantų buvo visada. Bitės laikais Lietuva nebuvo pabudusi, ji buvo letarge. Inteligentai buvo užsienyje, Rusijoje dauguma buvo. Bet kai pajuto, kad Lietuva gali atsistoti ant kojų, iš visų kraštų pradėjo plūsti namo, surėmė pečius, ir tikslas buvo vienas – nepriklausoma Lietuva.

Nereikia gailėtis tų, kurie išvažiuoja. Liksim mes, ir mes varysim Lietuvą į priekį.

Kai renkame muziejui eksponatus, būna tokių labai liūdnų atvejų. Radome Šilalės rajone garo katilą – retas atvejis. Pastatytume čia – būtų stebuklas. Pajuto kiti šilališkiai, pajuto vienas vietinis, pažadėjo patarpininkauti. Patarpininkavo – supjaustė katilą į metalo laužą. Geriau į metalo laužą, kad tik ne Lietuvai. Kodėl yra taip mąstančių žmonių? Jie vargšai yra. Jų reikia gailėtis.

Ateitį kuria jauni, todėl ypač skatintina jaunų žmonių saviraiška ir jos rėmimas. Kaip vertinate jaunus žmones?

Dabar visuomenė labai sluoksniuojasi pagal turtą, bet tie, kurie neturtingi, jie ir nori būti neturtingi. Toks jų gyvenimo būdas. Bet sluoksniuojasi ir pagal išmanymą. Kai aš muziejuje trečiokams pasakojau apie Gutenbergo mašiną, vienas pyplys pažėrė informacijos ne pagal amžių. Viskas, ką jūs pasakojat, parašyta trečiame enciklopedijos tome – sako man. Įsivaizduojat, jis skaito tuos tomus! Jis nesugadintas vaikas. Neužguitas, žingeidus – iš tokių išaugs žmonės. Arba atvažiuoja pas mane japonai, o juos lydi ir verčia jaunuolis – mokinys iš Kauno. Japoniškai jis išmoko per internetą!

Tai toks pokalbis su muziejininku Justinu apie gyvenimą ir tarnavimą, ir apie tai, kad kažkas po mūsų turi likti. Pokalbis su žmogumi, kuriam rūpi, kad neprapultų, ką tikrai verta palikti Lietuvai.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook