Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Atminties keliu grįžta žydų bendruomenės istorija

Atminties keliu grįžta žydų bendruomenės istorija (1)

2018-09-24

Kranto gatvėje dabar viskas kitaip, tačiau šis šulinys, pasak gidės Nijolės Paulikienės, mena laikus, kai Jurbarke prie Nemuno gyveno žydai – stovėjo jų namai, parduotuvėlės, mokykla, skambėjo jidiš. D. Karopčikienės nuotr.

Jurbarke iki Antrojo pasaulinio karo kone pusė gyventojų buvo žydai, panašiai ir kituose miesteliuose. O dabar rugsėjo 23-iąją minime Lietuvos žydų genocido dieną, po kurios viskas pasikeitė – 1943 m. tą dieną buvo likviduotas Vilniaus žydų getas. Gerai, kad nors nebebijome atsiminimų apie buvusius savo kaimynus, o istorijos audrose išlikę žydai sugrįžta į savo gyventas vietas ir stato atminties ženklus žuvusiems savo tautiečiams.

Atminties akmenys

Vakar Vytauto Didžiojo progimnazijos mokiniai lankė Jurbarko žydų kapus ir nešėsi po akmenėlį su nužudytųjų pavardėmis. Taip Lietuvos mokyklose vyksta akcija „Atminties kelias“. „Dėti akmenėlį ant kapo – žydų paprotys. Nors žydai savo kapų taip dažnai nelankydavo, bet mes mirusiuosius pagerbiame pagal savo tradicijas“, – sako gidė Nijolė Paulikienė.

N. Paulikienė primena, kad holokausto aukų palaidojimo vietos nederėtų vadinti žydkapiu, bet žydų kapinėmis, nors gal taip sakantieji blogos prasmės į tą žodį ir nesudeda.

Rugpjūčio pradžioje Jurbarke atsirado dar nebūtas žydų atminimo ženklas Kauno gatvės grindinyje. „Tai atminimo akmenys, arba stolperšteinai. Jurbarkiečiai, kurie kažką girdėjo, bet neranda, gal įsivaizduoja didelius akmenis, o tai yra tik varinės plokštelės ant šaligatvio su išraižytomis pavardėmis žmonių, kurie čia gyveno“, – sako N. Paulikienė.

Norint tuos atminimo akmenis pamatyti, reikia eiti iš Kauno gatvės link „Maximos“ ir – nuleidus galvą, tuo pačiu pagerbiant ir plokštelėje įrašytų žmonių atminimą.

Pirmoji atminimo lentelė (vok. Stolpersteine) buvo įrengta 1992 m. Kiolne, Vokietijoje. Idėjos autorius menininkas Gunteris Demnigas joje išgraviravo vadinamojo Aušvico nutarimo eilutes, kuriomis SS reichsfiureris Heinrichas Himmleris įsakė pradėti Vokietijos teritorijoje gyvenusių romų deportaciją į Aušvico koncentracijos stovyklą. Paskui plokštelėse pradėti įamžinti konkretūs žmonės, užrašant vardus ir pavardes, gimimo ir mirties metus, žūties vietą.

Jurbarke atminimo akmenys atsirado po rugpjūčio 5 d. čia vykusio Berkoverių šeimos susitikimo.

„Stolperšteinų atidengimo ceremonijoje buvo minėta, kad pasaulyje jau yra apie 70 tūkst. tokių atminimo ženklų 28 šalyse. Lietuvoje iki šiol jų buvo tik didžiuosiuose miestuose. Tačiau dabar, be tų 11 Jurbarke, šį savaitgalį dar ketinama įrengti ir kituose mažesniuose miestuose“, – pasakojo N. Paulikienė.

Pasak gidės, kilo šurmulys, nes plokštelėse parašyta, kad tie žmonės žuvo gete. Juk Jurbarke geto nebuvo! Tačiau gidė turi paaiškinimą. „Getas – tai uždara vieta, ir moterys prieš sušaudant buvo uždarytos žydų pradinės mokyklos kieme – tai ir buvo tas getas, kad ir trumpai jas ten palaikė. Pradinė mokykla dabartinėje Dariaus ir Girėno gatvėje buvo ilgai, tiktai karo pradžioje sudeginta“, – pasakoja N. Paulikienė. Iš savo buto balkono gidė mato tą buvusios žydų mokyklos kiemą ir jame vis įsmunkančias duobes. „Užmūrija, ir vėl įsmunka. Gal jos irgi atvertų kokią nors istoriją...“ – svarsto žydiškuoju palikimu Jurbarke besidominti moteris.

Liko šulinys

Pasak gidės, renginio tikslas buvo susitikti giminei ir pagerbti čia, Jurbarke, gyvenusius ir mirusius savo šeimų atstovus. „Kelis mėnesius buvo rengiamasi, ieškoma įvairių dokumentų ir kitos archyvinės medžiagos apie šios šeimos pėdsakus Jurbarke. Sunku buvo nustatyti, kur buvo jų namas“, – sako paieškose dalyvavusi N. Paulikienė.

Gidės manymu, ieškantiesiems savo šaknų būtų patogu, kad senas Jurbarko žemėlapis būtų patalpintas kad ir Turizmo ir verslo informacijos centro internetiniame puslapyje.

Daug ką prisimena ir N. Paulikienei papasakojo Kaune gyvenanti Dobė Mostaitė-Rozenbergienė, iki 12 metų gyvenusi Jurbarke, pabėgusi nuo holokausto, išvengusi mirties, nors teko kalėti ir Aušvice. Nors ji gidei nurodė visai kitą Berkoverių gyvenamąją vietą, arčiau mažosios „Maximos“, atvykusieji į šeimos susitikimą savo giminės namų ieškojo arčiau Nemuno.

„Kvartale prie Nemuno daug kas pasikeitę, namai sudegė per 1940 m. gaisrą. Tačiau atvažiavusieji ieškojo šulinio, nes, pagal tetos pasakojimus, esą ten, kur buvo jų namas, išlikęs tik šulinys. Kai atrado tą šulinį, bėgo fotografuotis, nešė saldainių jį parodžiusiai mergaitei“, – pasakoja gidė.

Šulinį rado Kranto g. skersgatvėlyje. Aplink gyvena jau kiti žmonės, bet žinantys to šulinio keistoką istoriją. Toje vietoje, kur žiemą nutirpdavo sniegas, vienas vyriškis, jau prieš kelis dešimtmečius, kai vandentiekio dar nebuvo, pakasęs metrą, gal mažiau, atrado šulinį. Buvo uždengtas dangčiu, gilus, o prie rentinio tebebuvo įtaisytas varikliukas.

„Tame kvartale buvo Mėsinių gatvė (bet ne ta, kurią tebevadiname Mėsgatviu), ir vanduo – dar prieš karą! – buvo pumpuojamas į mėsos parduotuves, kurių buvo daug. Šalia buvęs rūsys mėsai laikyti, – pasakoja gidė, ką girdėjusi iš senų jurbarkiečių. – Gatvių pavadinimai labai keitėsi – buvo ir Ožkų, ir Garlaivių, o Muitinės gatvė buvo kitur. 1921 m. gimusi jurbarkietė Ona Biliūnienė, buvusi kirpėja, pasakojo, kad prieš karą laiškus jai adresuodavo: ciriulninkei Onutei į Kiaulių gatvę. Taip vadinosi dabartinė M. Valančiaus gatvė.“

Pagal senųjų jurbarkiečių pasakojimus, žydų biednuomenė gyvenusi prie Nemuno, nes ten buvusi pigesnė žemė, ir dirbę dauguma prie laivų. Čia buvo ir jidiš mokykla.

O turtingieji kūręsi toliau nuo upės. Statėsi ir sau namus, ir visuomeninės paskirties bei verslo statinius. Prie bažnyčios stovėjo medinis kino teatras „Triumf“ – jis sudegė, o kitoje gatvės pusėje – limonadinė, priklausę vienam savininkui. Advokatas Naividelis turėjo knygrišyklą ir spaudos draudimo laikais įrišdavo knygnešių iš Prūsijos parneštas be viršelių knygas. O Vytauto Didžiojo gatvėje ir dabar tebestovi Rabinovičiaus bankas, su ypatingomis suveriamomis langinėmis, kurias gidė, įvedusi į dabar ten veikiančią parduotuvę, parodo turistams, ir ornamentuotomis masyviomis medinėmis dyrimis. Deja, ne fasadinė pastato pusė apleista, griūvanti, nors dar matyti buvusio puošnumo ženklų.

Berkoverių šeimos susitikimas Jurbarke buvo uždaras visuomenei. Nereikėtų tuo stebėtis – juk ir mes į šeimos šventes nekviečiame viso miesto.

Tai šeimai priklauso ir turtuolis verslininkas Romanas Abramovičius – jo močiutė buvo gimusi Jurbarke, o jos šeimoje buvo 12 vaikų ir 7 jų prieš karą spėjo pasitraukti į Palestiną, taip išliko gyvi.

„Daug kas klausia, ar buvo Jurbarke ir Romanas Abramovičius. Bet aš neturėjau tikslo matyti, ieškoti ir žiūrėti. Žmonių susitikime buvo trys autobusai, buvo daug ir Abramovičių“, – sako N. Paulikienė, suprasdama žmonių norą šeimos renginyje likti nematomiems.

Tik gidė pastebi, kad ir šitame, ir kituose panašiuose renginiuose kalbėti apie holokaustą žydams sunku: „Jie nori kalbėti ne apie tai, kas supriešina žmones, o prisiminti žuvusiuosius ir leisti pažinti savo tautos gyvenimą. Nes žydų tema ir taip ilgai buvo uždara, ir ne tik dėl uždaro jų gyvenimo būdo.“

Sinagogų vietoje

2016 m. birželį mieste viešint Izraelio valstybės ambasadoriui Lietuvoje Amirui Maimonui kilo idėja įamžinti mieste gyvenusios gausios žydų bendruomenės atminimą bei čia stovėjusią vieną prašmatniausių sinagogų Europoje. Ambasadoriui drauge su Jurbarko r. savivaldybės meru Skirmantu Mockevičiumi apžiūrint Kauno ir Kranto g. esančią aikštę, šalia kurios stovėjo medinė ir mūrinė sinagogos, kilo mintis jai suteikti Sinagogų aikštės pavadinimą.

Šiai idėjai pritarė miesto gyventojai ir savivaldybės taryba, rugsėjį aikštei suteiktas pavadinimas. Nuspręsta Sinagogų aikštėje pastatyti memorialą žydų bendruomenei atminti. Ambasadoriaus A. Maimono prašymu, memorialą kurti ėmė Jurbarke giminystės šaknų turintis skulptorius Dovydas Zundelovičius kartu su savo vaikais, „New Artists Collegium“ (CAN) nariais – dukra architekte Anna Zundelovič ir sūnumi dizaineriu projekto prodiuseriu Gregorijumi Zundelovičiumi.

Projektas ir memorialo maketas pristatyti Izraelio dienos renginyje 2016 m. spalį. Vėliau projekto autoriai nuolat informuodavo Jurbarko r. savivaldybės vadovus apie jo eigą, buvo surengtas projekto pristatymas Vilniuje.

Trūksta finansavimo

Pernai vasarą D. Zundelovičius lankėsi Ukrainoje, Kostopolio bazalto skaldyklose. Čia išsirinko ir užsisakė paminklui tinkamą akmenį. Jurbarkiškiams akmens meistrams nesutikus padėti, monumento detalių gamyba perkelta į Širvintų rajone įsikūrusią bendrovę „Baltoji Savingė“. Nors planuota, kad darbai galėtų būti baigti šių metų vasarą, viskas užtruko dėl sunkiai renkamų lėšų.

Prie projekto įgyvendinimo prisideda Jurbarko r. savivaldybė, Izraelio valstybės ambasada Lietuvoje, Lietuvos žydų bendruomenė ir pats autorius D. Zundelovičius, ėmęsis iniciatyvos rinkti lėšas iš Izraelyje gyvenančių žydų išeivių iš Lietuvos, kurių protėviai kažkada gyveno Jurbarke. Šių metų pavasarį Jurbarke įkurta asociacija „Kuriame Jurbarkui“, kuriai vadovauja mero žmona Ramutė Mockevičienė.

Asociacija „Kuriame Jurbarkui“, padedanti įgyvendinti šį projektą, prašo prisidėti ir Jus. Atsiskaitomoji sąskaita Luminor banke LT044010051004132330, juridinio asm. kodas 304721919.

Pervesti paramos lėšų buvo raginami visi geros valios žmonės. Pasak S. Mockevičiaus, šiuo metu asociacijos sąskaitoje yra per 14 tūkst. Eur, dar šiek tiek ji turėtų papilnėti lapkritį Valstybinei mokesčių inspekcijai pervedus gyventojų skirtus 2 proc. nuo pajamų mokesčio. Projekto vertė – apie 180 tūkst. Eur.

Pats paminklo autorius bei jo šeima projektą parengė ir dirba nemokamai. Be to, Zundelovičiai Izraelyje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose rado partnerius, kurie rūpinasi lėšų projektui rinkimu, taip pat surengė keletą projekto pristatymų Tel Avive. Tačiau suma gana didelė, ir lėšų rinkimas nevyksta taip sparčiai, kaip norėtųsi. Šiuo metu surinkta apie 70 proc. projekto įgyvendinimui reikalingų lėšų.

D. Zundelovičius ir meras S. Mockevičius kviečia visus tapti projekto rėmėjais, kad ir nedidele suma paremti memorialo kūrimą. „Tai bus paminklas bendruomenei, į ją grįžtantiems žydų tautybės žmonėms, jidiš kalbai ir tolerancijai. Kiekvienas galim tapti šio projekto dalimi ir sukurti unikalią vietą tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje“, – sako S. Mockevičius. Informaciją apie galimybę paremti projektą galima rasti „Sinagogue Square Memorial“ feisbuko paskyroje ir internetiniame puslapyje.

Neturi analogų

Ketvirtadienį bendrovėje „Baltoji Savingė“ surengtas projekto pristatymas, nes didieji akmens šlifavimo darbai jau baigiami. Darbus apžiūrėjo meras S. Mockevičius ir savivaldybės vyr. architektė Gražina Gadliauskienė, projekto eigą pristatė pats autorius D. Zundelovičius ir jo sūnus Grigorijus, su „Baltosios Savingės“ direktoriumi Augenijumi Baravyku ir inžinieriumi Gintautu Šmaukšta aptarti likę darbai bei memorialo detalių sandėliavimo galimybės.

D. Zundelovičiaus sukurtas projektas – unikalus, neturintis analogų. Šiame memoriale juodo granito juosta išsilies Nemuno upė, rodysianti kelią į Jaruzalę. Ant 30 plokščių iškils 22 bazalto – akmens, kilusio kaip ir žydai iš kitos šalies, stulpai, ant kurių bus įspausti hebrajų rašmenys ir juos atitinkančios lotyniškos raidės. Tai bus savotiška rodyklė ant plokščių surašytoms Jurbarke gyvenusių žydų pavardėms. Pavardės bus surašytos anglų ir jidiš kalbomis. Ant grindinio šalia plokščių lietuviškai bus surašytos šių žmonių profesijos ir užsiėmimai. „Tai lyg paminklas jidiš kalbai. Nuo šio memorialo lankymo bus galima pradėti susipažinimą su žydų tautos palikimu Jurbarke“, – mano meras S. Mockevičius.

Pasak D. Zundelovičiaus, iš įvairių šaltinių buvo surinkta apie 13 tūkst. pavardžių, kurios dažnai kartojosi ir reikėjo jas atrinkti. Šiuo metu liko apie 2 tūkst. žydų pavardžių, kurios bus iškaltos plokštėse. Memorialo autoriai informacijos ieškojo Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų muziejuje, įvairiose organizacijose, užsiimančiose archyvinių duomenų kaupimu, paieška, turinčiose priėjimus prie duomenų bazių. Zundelovičiai prašė informacijos ir jurbarkiečių apie čia gyvenusius žydų tautybės žmones.

Memoriale ant upės bangos iškils bazalto plaustas su nugriautos sinagogos formos vizija. Sinagogos languose neges šviesos, o ant jos sienų hebrajų kalba bus iškalti maldos „Tėve mūsų“ žodžiai, pilna lietuviška malda bus iškalta ant plausto paviršiaus. Granito juostoje, simbolizuojančioje upę, bus iškaltos ir vietos žydus gelbėjusių lietuvių pavardės. Kol kas jų surinkta 42.

 Šalia memorialo bus pasodinti trys medžiai – projekto rėmėjams, miesto gyventojams ir Zundelovičių šeimai. Memorialo apšvietimas dar projektuojamas, tačiau Sinagogų aikštė Kauno ir Kranto g. sankirtoje turėtų tapti jaukia vieta ir sutemus.

Ne tik Jurbarkui

„Memorialas skulptūrine prasme yra baigtas. Šio projekto apimtis – milžiniška, ir pačiam nesitiki, kas jau padaryta“, – sakė skulptorius D. Zundelovičius.

Bendrovės „Baltoji Savingė“, gaminančios paminklus, vadovas A. Baravykas sakė, kad išgirdęs apie projektą nelabai patikėjo, kad toks darbas gali būti atliktas, tačiau sutiko padėti. „Kai man parodė, kokias detales reikės išpjauti, šlifuoti, supratau, koks milžiniškas darbas laukia. Bet autorius surinko komandą ir viską padarė“, – stebisi A. Baravykas.

Didžiulį darbą per dvi savaites atliko Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto studentai. Jie pjaustė ir šlifavo granito plokštes. Už darbą D. Zundelovičius, Izraelyje įkūręs skulptūros mokyklą, jiems atsilygino paskaitomis. Dar dvi savaites prie paminklo dirbo pats autorius ir ilgametis jo draugas iš Izraelio, akmens skulptūros meistras Vasilijus Raz.

„Dabar liko raidžių kalimas, žemės darbai, apšvietimas, aplinkos tvarkymas ir memorialo montavimas. Kitais metais tikrai viską pabaigsime“, – sakė memorialo autorius. Jis planuoja kalant raides pakviesti į talką didelį būrį kultūros atstovų, nacionalinės premijos laureatų, kad jie prisiliestų prie paminklo ir taptų jo kūrybos dalimi.

„Žmonėms gal bus sunku suvokti, kokios meninės reikšmės memorialas bus pastatytas Jurbarke. Tačiau tai, kas padaryta, yra stebuklas“, – mano architektė G. Gadliauskienė.

„Šį memorialą kuriame ne tik Jurbarkui, bandydami sudėti šio miesto istorijos gabalėlius, bet ir Lietuvai, nes tai yra bendra mūsų visų istorija. Mes turime ką atminti ir ką saugoti, ko gėdytis ir kuo didžiuotis. Mes darome tai ir išeivių iš Jurbarko vaikams, anūkams, kurie atvažiavę prie memorialo galės surasti savo protėvių pavardes“, – pristatydamas projektą yra sakęs D. Zundelovičius.

Dabar projektas jau baigiamas. Reikia tik dar šiek tiek visų bendrystės ir indėlio, kad Jurbarke atsirastų unikalus objektas. Memorialo atidengimo data bus paskelbta jau kitą savaitę.

Danutė KAROPČIKIENĖ,

Jūratė STANAITIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook