Ąžuolų alėja – gyventojų ir seniūnijos rūpestis

Ąžuolų alėja – gyventojų ir seniūnijos rūpestis (0)

2020-02-12

Smalininkai didžiuojasi ąžuolų alėja. Tačiau stiprybės simboliu vadinamų medžių pavėsis kelia ne tik gerus jausmus. Gyventojai baiminasi, kad stiprių vėjų neatlaikę ilgaamžiai virsdami gali sugadinti turtą ar, neduokdie, sužaloti žmones. Nerimauja ir dėl ąžuolų – juk druska, kuria žiemą barstomas kelias, kenkia valstybės saugomam gamtos paminklui.

Saugomi valstybės

Medžiai, ypač seni ir augantys prie judraus kelio, reikalauja nuolatinio žmogaus dėmesio. O kai kurie – net ir valstybės apsaugos. Naujausiame, 2018 m. balandžio 16 d. LR aplinkos ministro patvirtintame valstybės saugomų botaninių gamtos paveldo objektų sąraše įrašyta ir Smalininkuose esanti ąžuolų alėja, tik pavadinta Vidkiemio, nes iš tiesų ir yra šiame kaime.

Norėdami pasiaiškinti, kas saugo ir rūpinasi šiuo valstybinio gamtos paveldo objektu, kreipėmės į Smalininkų seniūną Ramūną Alminą. Sutikome jį ąžuolų alėjoje, prie ką tik nupjauto drūto šimtamečio. Kartu buvo ir namo, kurį užgriūti kėsinosi ąžuolas, bendrasavininkė Laimutė Šauklienė. Moteris pasakojo, kad keli ąžuolai ties jos tėvų namu nupjauti jau prieš keletą metų.

„Kreipiausi į savivaldybę, penkeri metai tęsėsi, kol anuos nupjovė. Bet, matyt, neužteko lėšų, todėl visų nenupjovė. Praeitą vasarą vėl kreipiausi į seniūną. Jis naujas žmogus ir sureagavo. Sureagavo ir padarė. Tik dabar, bet padarė. Tas ąžuolas buvo jau dukart trenktas perkūno. Mama, kai būdavo vėjai, skambindavo bijodama, kad užgrius. Per griuvėsius, sakydavo, gal išlipsiu, bet elektros laidai bus atviri ir mane nutrenks. Dabar grėsmės jau nebeliko“, – sakė moteris.

R. Alminas tvirtino, kad ąžuolų alėja – Smalininkų pasididžiavimas, būtina ją išsaugoti. Tačiau dar svarbiau – apsaugoti žmones ir jų turtą.

„Yra nemaža problema, nes ąžuolai kelia pavojų, nes yra pažeisti druskos, kuri barstoma ant kelio, trenkti žaibų, pažeisti mechaniškai. Liūdniausia būtų, kad ąžuolas virsdamas sužeistų žmogų ar turtą sugadintų. Prie šito ąžuolo buvau atvažiavęs, kai buvo vėjuota – lingavo, toks įspūdis, kad tuoj nulūš. Šių ąžuolų šakos, kaip visų medžių, eina į pietų pusę ir svorio centras – į kairę pusę, ir papūtus stipriam vėjui jie griūtų ant namo. Dabar, kai jau nupjautas, matome, kad kamienas stipriai pažeistas. Aišku, tą įvertinti iš anksto yra sudėtinga“, – sakė seniūnas.

O įvertinti būtina, nes ąžuolų, kaip, pasak seniūno, ir kitų, ir kitur augančių medžių, negalima pašalinti be savivaldybėje sudarytos Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisijos leidimo.

„Turime leidimą pjauti dar vieną ąžuolą. O dar vieną nulaužė jau šiais metais siautęs vėjas. Pasisekė, nes nulūžęs nukrito šalia namo. Tas gyventojas jau pateikė prašymą dėl ažuolo nupjovimo. Kviesiu komisiją – gal viso dar nereikės pjauti, tik apgenėti, gal dar jis žaliuos“, – R. Alminas pabrėžė, kad būtina saugoti kiekvieną ąžuolą.

Tą patį tvirtino ir Jurbarke dirbantis Raseinių r. aplinkos apsaugos inspekcijos vyriausiasis specialistas Andrius Šašys, irgi įeinantis į minėtą želdinių priežiūros komisiją: jei medis dar gyvybingas, kirsti negalima. O gyventojams dėl turto apsaugos patarė apsidrausti, juk, pasak aplinkosaugininko, gali ir žaibas įtrenkti, ir meteoritas nukristi.

Kelininkai nepadeda

Kabinete Smalininkų seniūnas pakartojo, ką buvo jau sakęs: ąžuolai – gražu, bet kelia ir rūpesčių. „Realiai pjauname tik avarinės būklės medžius. Kitų – ne. Kitus tik genime, ir sunaudojame tam nemažai lėšų. Dabar svarbiausia yra iškelti gandralizdį iš vieno ąžuolo. Gandralizdis sveria apie 600 kg, gal ir daugiau, o šaka nudžiūvusi“, – rūpesčiu dalijasi R. Alminas.

Šio darbo vien seniūnijos darbuotojų pajėgomis neįveikti – teks samdyti specialią techniką ir mokėti pinigus. Kokių nors specialių lėšų prižiūrėti valstybės saugomą objektą, pasak R. Almino, neskiriama. Seniūnija tiktai kreipiasi į savivaldybę ir gali gauti lėšų avariniams medžiams šalinti iš aplinkos apsaugos rėmimo specialiosios programos.

„Per metus išleidžiame tam apie 1000 Eur. Pjauname medžius metų gale, nes būna aišku, kiek turime pinigų, – sakė seniūnas. – Turim ir ne alėjoje pavojų keliančių medžių: Sodų gatvėje prie garažų nupjautas labai pavojingas medis, prie keliuko į parkelį, dar vieną turime ten nupjauti. Taip pat yra prašymas kapinėse nupjauti 7 egles, kurios kadaise buvo pasodintos formuoti gyvatvorę, bet išaugo dideli medžiai ir dabar jų šaknys kilnoja antkapius. Žmonės kreipiasi į mus, mes į Želdynų ir želdinių apsaugos ir priežiūros komisiją. Dėl tų eglių buvom susirinkę tris kartus, kai kuriems komisijos nariams pasirodė, kad jos gražios ir nieko blogo, kad kilnoja antkapius. Bet dabar jau turim leidimą jas kirsti, laukiam, kol pašals. Pjausime egles savo jėgomis, jei bus tinkamos, iš jų išpjausim medienos – suoliukams, pavėsinėms, tilteliui per Šventąją remontuoti“, – planais dalijosi Smalininkų seniūnas.

Ant šaligatvio ir kelio krentančios sausos medžių šakos – irgi seniūnijos galvos skausmas. Juolab kad Smalininkai turi ne tik ąžuolų, bet ir ne ką trumpesnę senų liepų alėją. „Mes ruošiamės sausas šakas pašalinti, ir tą padarysime. Seniūnija nusipirko įrenginį šakoms genėti, kuriuo galima pasiekti 4 m aukštį, o pasilypėjus, pavyzdžiui, į priekabą, ir aukščiau. Tai taupumo sumetimais, nes atliekant darbus savo jėgomis dažniausiai kainuoja pigiau, – pasakoja seniūnas ir prisipažįsta pasigendantis valstybės rūpesčio šiuo paveldu. – Jei valstybė įtraukė tą ąžuolų alėją į paveldą, turėtų skirti lėšų jam prižiūrėti.“

Pasigenda seniūnas ir Lietuvos automobilių kelių direkcijos rūpesčio. „Keliu per miestelį važiuoja autobusai, jie yra aukštesni, ąžuolų šakos jiems trukdo. O tas kelias net nepriklauso savivaldybei, todėl seniūnija tuo rūpesčiu turėtų dalintis su Kelių direkcija, kadangi kelias yra jų“, – teigia R. Alminas.

Seniūno bandymas dalytis ąžuolų alėjos, kuri auga abipus valstybinės reikšmės kelio Jurbarkas–Šilutė, priežiūros darbais su Automobilių kelių direkcija apsiribojo laišku. „Mums atsiuntė tokį pranešimą prieš šešis mėnesius ir išaiškino, kas yra kelias, ir, pasirodo, kad yra kelių, kurie priklauso ir savivaldybei, ir Kelių direkcijai. Arba – šaligatviai, kaip dabar yra Smalininkuose, priklauso savivaldybei, o kelias – direkcijai. Tačiau direkcija norėtų perimti ir šaligatvius, nes taip neturėtų būti“, – pasakoja R. Alminas. Šaligatvių perėmimu seniūnas būtų apsidžiaugęs, tačiau džiaugsmą nuslopino kitų miestelių seniūnai, pasidaliję patirtimi, kad šaligatvius valyti vis tiek teks seniūnijai.

Barsto druska

Žiemą kelią per Smalininkus prižiūri Automobilių kelių direkcija. „Druską barsto direkcija, – patvirtino seniūnas, išgirdęs, kad smalininkietė kreipėsi į „Šviesos“ redakciją norėdama išsiaiškinti, kas ir kodėl nuodija ąžuolus druska. – Tai yra jų kelias, jie rūpinasi, kad būtų saugu, neslidu, ir barsto druskos ir smėlio mišiniu.“ Ar šią žiemą jau barstė? „Gal ir barstė, vieną kartą“, – sako seniūnas.

Visi žinome, kad druska augalus žudo, tik ąžuolus ne taip greitai, kaip pakelės žolę. Tą patvirtino ir aplinkosaugininkas A. Šašys, tačiau prisipažino neturįs teisės druskos uždrausti: „Natrio chloridas nėra labai gerai, jis daro neigiamą įtaką augalams. Tačiau prioritetas yra žmonių saugumas. Mes negalime teisiškai uždrausti barstyti kelius smėlio ir druskos mišiniu, nes kažin ar yra kokia alternatyva. Skandinavai barsto skaldos mišiniu. Bet mums per brangu, kas už tai mokėtų? Būtų gerai, kad nebarstytų druskos, bet jei kas atsitinka, žmonės priekaištauja, kodėl slidu, kodėl kelias nepabarstytas.“

Alternatyvų, be abejo, yra, ir ne tik skandinavų naudojama skalda. Brangu? Bet argi ąžuolai verti tik pigiausio barstalo – druskos?

Juolab kad senojoje alėjoje, kurioje dar priskaičiuojama apie 170 šimtamečių, auga ir jaunų ąžuoliukų. Jau prastypę 2016 m. smalininkiečių šeimų sodinti medeliai. O 2018-aisiais, minint Lietuvos nepriklausomybės 100-metį, seniūno R. Almino iniciatyva alėjoje pasodinta dar 100 ąžuoliukų. „Norėjosi ne kokių nors invazinių, įvežtinių, bet tradicinių lietuviškų. Padėjo tuometis Jurbarko miškų urėdas. Tad kartu su urėdija, su pasieniečiais, su Smalininkų mokyklų mokiniais, kitais talkininkais pasodinome. Pastarosios vasaros buvo labai sausos, bet nemažai ąžuoliukų prigijo. Labai dėkoju Jurbarko priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai – jie pasisiūlė atvežti vandens ir kelis kartus sodinukus palaistė. Pavasarį reikės atsodinti neprigijusius.“

Smalininkų seniūnas R. Alminas pažadėjo raštu kreiptis į Lietuvos automobilių kelių direkciją dėl alternatyvių, ąžuolams nepavojingų, kelio barstomųjų medžiagų.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook