Draugystės kelias kilometrais nematuojamas (0)

Bendradarbiauti su vokiečiais, gyvenančiais už tūkstančių kilometrų nuo Jurbarko, dar 1991-aisiais pasiūlė Klemėje gyvenantis jurbarkiškis Antanas Račas. Jurbarke jo bendramintė buvo vokiečių kalbos mokytoja Kristina Vančienė. Užmezgusi ryšius su pirmuoju Lietuvoje Vokietijos ambasadoriumi, ji netrukus sulaukė pasiūlymo nuvykti į Vokietiją ir savo akimis įsitikinti, kuo skiriasi buvusi Rytų Vokietija nuo šalies vakarinės dalies, niekada nekūrusios socializmo.
„Tuomet pamačiau, kaip Baden Viurtembergo žemėje gyvena vokiečių ūkininkai ir kokių galimybių suteikia laisvė. Man atsivėrė akys, o tuo pačiu pastebėjau, kad Jurbarkas ir Krailsheimas yra panašūs, nes tai žemdirbiški kraštai ir abiejų šalių žmonėms svarbios tos pačios vertybės", - pasakojo Kristina.
A. Račo susitikimai su Bundestago deputatu dr. Volfgangu von Štettenu, Aukščiausiosios tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio tarpininkavimas ir didžiulis noras pažinti vieniems kitus pramynė pasitikėjimo takelį.
Pirmiausia buvo nutarta bendradarbiauti žemės ūkio srityje - Krailsheime įkurta Vokietijos ir Baltijos jaunimo mainų programos organizacija sudarė galimybę Vokietijoje atlikti praktiką 24 jauniems žmonėms, daugiausia mūsų ūkininkų vaikams. K. Vančienė, tuo metu dirbusi Mokytojų švietimo centre, rengė jiems vokiečių kalbos pagrindų kursus. Kalbos mokėsi ne tik Jurbarko, bet ir Kelmės, Tauragės, Šilalės rajono jaunimas.
„Tie vaikai, kurie išvykdavo dirbti pas Krailsheimo apylinkių ūkininkus, tapo pažangaus, tvarkingo ūkininkavimo bei savarankiško verslo pradininkais Lietuvoje. Mačiau, kaip nuoširdžiai juos priimdavo vokiečiai. V. von Štettenas visus sutikdavo savo pilyje, ten susirinkdavo ir ūkininkai - dauguma jaunų žmonių, dirbusių jų šeimose, susidraugavo ir iki šiol su jais bendrauja", - pasakojo K. Vančienė.
Neilgai trukus Jurbarke apsilankė ir pirmoji Krailsheimo savivaldybės delegacija, vadovaujama vyriausiojo burmistro Georgė Šlenvoigto. Šio vizito metu Jurbarko meno mėgėjų kolektyvai buvo pakviesti į frankų liaudies šventę ir galėjo akivaizdžiai įsitikinti, kaip gyvena Vakarų Europos žmonės.
Pirmoji oficiali Jurbarko rajono savivaldybės delegacija, kurioje buvo ir dabartinis savivaldybės administracijos direktorius Jonas Bučinskas, į Krailsheimą vyko kartu su Telšių bei Kelmės rajonų atstovais. Vėliau į Krailsheimą buvo pakviesti verslininkai, seniūnai, ūkininkai, šilumos tiekėjai ir komunalininkai.
„Vokiečiai mums labai norėjo parodyti, kokį gyvenimą turime kurti. Krailsheime mes matėme savo ateitį - turtingus ūkininkus, didžiules, per penkis dešimtmečius rinkoje įsitvirtinusias firmas, kooperatyvus, „Mašinų žiedus", kuriuose sukaupta technika naudojasi aplinkiniai ūkininkai, mažas gamyklėles, kepyklėles, mažą privatų verslą, iš kurio galima išgyventi. Visa tai mums buvo netikėta, nauja. Iš vienos ekskursijos lėkdavome į kitą, kartais atsisakydami net pietų, kad suspėtume viską pamatyti, su visais pasikalbėti. Patikėkite, tūkstančius kilometrų važiuodavome ne linksmintis, o dirbti", - sakė K. Vančienė.
Pasak jos, vokiečiai mus bandė dešimt metų ir tik įsitikinę, kad esame patikimi partneriai, 2000 m. pasiūlė pasirašyti Susigiminiavimo sutartį. Iki šios sutarties pasirašymo į Krailsheimo profesinę technikos mokyklą išvyko mokytis ir praktiką pas ūkininkus atliko maždaug 800 mūsų krašto jaunuolių.
Svarbiausios datos Jurbarkui ir Krailsheimui yra liepos 16-oji ir rugsėjo 22-oji. 2000 m. liepos 16 d. Krailsheime Susigiminiavimo sutarį pasirašė vyriausiasis burmistras A. Raabas ir Jurbarko rajono meras Aloyzas Zairys. Po poros mėnesių vokiečiai atvyko į Jurbarką, nes buvo ir iki šiol yra įsitikinę, kad apie dviejų miestų draugystę abiejose šalyse turi žinoti kuo daugiau žmonių.
Pasirašius Susigiminiavimo sutartį, prasidėjo ne tik dar platesnis bendradarbiavimas - Krailsheimo savivaldybė atsiuntė paramą Jurbarko šilumos tinklams, susigiminiavo moksleivių chorai, vieni pas kitus važiavo menininkai.
„Bendravimas tarp savivaldybių peraugo į šeimų bendravimą - atšoktos ne vienos vestuvės, nemažai jurbarkiečių ir dabar gyvena Krailsheime, o draugų ten turi tikrai labai daug mūsų rajono žmonių", - įsitikinusi K. Vančienė.
Bene daugiausia apie Jurbarko ir Krailsheimo bendradarbiavimą žinanti K. Vančienė tvirtina, kad draugystės kelią, kurio kilometrai neskaičiuojami, nutiesė abiejų šalių žmonės. Viename pirmųjų susitikimų su mūsų rajono vadovais būtent taip ir pareiškė Krailsheimo savivaldybės vyriausiasis burmistras Georgė Šlenvoigtas, vėliau tai pakartojo svarbiausiame valdžios poste jį pakeitęs Andreas Raabas. Krailsheime lietuvių visuomet nuoširdžiai laukia Vokietijos ir Baltijos šalių mainų programos atstovas Friedrichas Ludvigas ir savivaldybėje už ryšius su užsienio šalimis atsakingas Franzas Kasimiras, Jurbarke - Rimantas Plevokas, Antanas Navickas, Danutė Lapienė ir daugybė kitų vokiečių nuoširdumu susižavėjusių žmonių.
Kalbant apie draugystę nedera skaičiuoti kokią nors naudą, nors mums ji yra akivaizdi - nuo pat pirmųjų kelionių į Krailsheimą stebėjome vakarietišką gyvenimo būdą, vežėmės į Lietuvą ne tik uždarbį, bet ir vokiečių dovanotą paramą, sužinojome, kas yra laisva rinka, ir mokėmės iš jų kurti savo verslą.
Krailsheimo savivaldybė draugystę grindžia ne nauda, o altruizmu, kurio mes iki šiol nelabai spėjome pažinti. Kai Antrojo pasaulinio karo metu Krailsheimas buvo sugriautas, o žmonės badavo, maisto ir būtiniausių daiktų vokiečiams atvežė Jungtinių Amerikos Valstijų Vortingtono miesto gyventojai. Tada užsimezgusi draugystė gyva iki šiol. Padėdami Jurbarkui, vokiečiai tarytum atiduoda moralinę skolą, o tuo pačiu ir mus įpareigoja padėti kitiems, kai patys tapsime turtingesni. Tai Krailsheimo savivaldybės atsotvai nuolat pabrėžia visuose oficialiuose renginiuose.
Į frankų liaudies šventes nuvykę jurbarkiečiai sutinka ne tik svečius iš Vortingtono, bet ir Prancūzijos Pamier, Lenkijos Bilgorajaus savivaldybių atstovus. „Vokiečiai neieško naujų draugų - jie brangina tuos, kuriuos turi, ir džiaugiasi, kad mes esame tame būryje. Mūsų vaikų piešiniai buvo eksponuojami ne tik Krailsheime, bet ir Prancūzijoje bei Lenkijoje, mūsų jaunimo kolektyvai susidraugavo su Bilgorajaus ir kitų miestų jaunaisiais meno mėgėjais. Tačiau labiausiai vokiečiai džiaugiasi, kai mūsų šokėjai ir dainininkai koncertuoja Kraislheimo Turgaus aikštėje - susirenka šimtai žmonių pažiūrėti išsaugotų lietuviškų tradicijų, pasigėrėti mūsų nepaparastai puošniais tautiniais rūbais", - sakė K. Vančienė.
Paminėti Susigiminiavimo sutarties dešimtmečio į Jurbarką atvyko aukščiausio lygio Krailsheimo savivaldybės delegacija. Galime tik džiaugtis, kad ir vyriausiasis burmistras Rudolfas Michlas, ir visų svarbiausių savivaldybės tarybos frakcijų atstovai, ir nuoširdūs mūsų bičiuliai F. Kasimiras bei F. Ludvigas Jurbarką ras smarkiai pasikeitusį. Nors daugelis vis dar sunkiai suduriame galą su galu, per dešimtmetį mūsų gyvenime įvyko akivaizdžių permainų. Kai kurios - ir nuoširdžiai mus globojusių vokiečių iš Krailsheimo dėka.

Daiva BARTKIENĖ