Gerų žodžių Tėvui nebūna per daug (0)

Šimtametis tėtis – direktoriui autoritetas

„Kol tėtis gyvas, tol laimingas ir jaunesnis jautiesi“, – sakė jau seniai ne tik iš vaikystės išaugęs, bet ir savo vaikus užauginęs bei anūkų sulaukęs Kasparas Jurevičius. Tėvas Adolfas Jurevičius, švenčiantis šimtąjį savo gyvenimo pavasarį, buvo ir tebėra sūnui – AB „Dainiai“ direktoriui, rajono tarybos nariui – didelis autoritetas.
„Tėtis buvo griežtas, nelepino, mokė tvarkos – augome neišpaikinti, neišlepinti“, – sako K. Jurevičius ir gręžiasi į savo vaikystę – nelengvą pokario laiką. Jo tėvai vieninteliai iš visos giminės liko neištremti – tik todėl, kad tėtis pačioje karo pabaigoje prievarta, kaip ir kiti, buvo paimtas į rusų armiją ir tuo „nusipelnė“ netremiamųjų statusą. „Bet ne ką lengviau buvo ir Lietuvoje, iki pat 1964-ųjų kolūkiuose reikėjo dirbti be atlyginimo. O buvome keturi vaikai, ir visus reikėjo ir aprengti, ir pavalgydinti. Kai mane, šešiametį, leido į pirmą klasę, senelis padarė medines kurpes, o tėtis iš faneros sukalė kuprinę. Ir važiuodamas studijuoti teturėjau dvejas kelnes – ir nedrįsau prašyti daugiau. Bet mes visuomet jautėme tėvų rūpestį“, – pasakoja K. Jurevičius.
„Mane stebina prieškario kartos žmonių pareigos jausmas. Aš ir dabar paskaitau tėčio užrašus – mano tėtis baigęs tik vieną klasę, bet jo braižas labai dailus – ten surašyti darbadieniai: kolūkyje per metus dirbdavo po 305-307 dienas – už nieką, nežinodami, ar metų gale gaus bent tris maišus šiokių tokių grūdų, – dalijasi pašnekovas pastebėjimais, formavusiais ir jo paties pareigos jausmą. – Be to, dar buvo viltis ir tikėjimas, kad atgaus kolektyvizuotą turtą. Mano seneliai buvo rimti ūkininkai, turėjo švediškų padargų, juos ir kolūkyje tausojo, prižiūrėjo savo arklius – visa, ką savo prakaitu uždirbo, labai brangino.“
Laisvalaikio pokario kaimo žmonės nedaug teturėjo, tėvai su vaikais bendravo ir svarbiausių gyvenimo pamokų juos mokė kartu dirbdami. K. Jurevičius prisimena, kaip dar paauglys nuo šalinės versdamas šieną persismeigė šakėmis koją: „Šaukiu rėkiu – skauda, o tėtis sako: pagalvok, ką dabar turi daryti. Ir sugalvojau, kad pirmiausia turiu ištraukti šakę iš kojos. Paskui su pilnu kaliošu kraujo nubėgau guostis pas mamą.“ Taip mokėsi, kad pats turi ieškoti išeities, pats įveikti skausmą, pats susidoroti su sunkumais.
Jau seniai suvokęs, kokios svarbios tėvo pamokos gyvenime, taip augino ir savo sūnus. „Vaikystėje ribojau žaislus – kad pajustų jų vertę. Mano visi vaikai nuo šešiolikos metų dirbo – skatinau juos suprasti darbo skonį“, – sako trijų sūnų tėvas, neabejojantis, kad tai, ką įdedi, vaikuose lieka. Nė vienas sūnų neišvažiavo į užsienį, nes dirbti ir gyventi galima ir čia. Vyriausiasis – Audrius mokytojauja Jurbarke, Kęstutis gyvena Vilniuje, o jaunėlis Giedrius dirba tėvo vadovaujamoje bendrovėje, tačiau negali tikėtis jokių privilegijų. „Mūsų šeimoje taip neįprasta“, – sako K. Jurevičius.
Nors penkių anūkų ir vienintelės anūkėlės senelis puikiai supranta, kad sąlygos dabar kitokios, dažnai jam atrodo, kad vaikai per daug lepinami nuo pat mažens. Bet širdį glosto kartu gyvenantis anūkas Kasparas – penkiametis, o jau su savo žaisline technika rimtai tvarko kiemą ir žino, kaip, kur ir ką daryti. Užaugs ir nebus iš tų, kurie dejuoja, kad viskas blogai. „Mūsų tėvai ištvėrė karą, pokarį – jiems buvo kur kas sunkiau. Reikia pareigingumo, darbštumo, tikėjimo, kad gali padaryti. Jaunimas turi suprasti, kad ne dejonės gelbėja žmones“, – sako mažojo Kasparo senelis.
Rytoj, kaip ir kiekvieną savaitgalį, Kasparas aplankys savo tėtį. Susės, kalbėsis apie viską. Šimtamečiui tėčiui jau žilsterėjęs sūnus – vis dar tebėra vaikas, dėl kurio rūpintis niekada nenustos. Klausinės apie seną ilgaamžių giminės sodybą, likusią toli, bet brangią. Klausinės apie kaimynus, apie tą lauką, kuriame pasėjo rugius – ar neiššalo, apie tą medį – ar vėtra neišvertė. Ir sūnus turės žinoti visus atsakymus. Kaip vaikystėje, kai į visus klausimus atsakydavo tėtis.

Požiūrį į šeimą perėmė iš tėvo

„Tėvas mano gyvenime – darbštumo ir veržlumo pavyzdys, visada mokęs siekti tikslo ir užbaigti pradėtus darbus”, – sako UAB „Jurbarko komunalininkas” direktorius Darius Dragūnavičius apie savo tėvą, Jurbarko rajono savivaldybės tarybos narį Romansą Dragūnavičių.
Stebėjo jį nuo pat vaikystės. Nebuvo dienos, pasak Dariaus, kad tėvas, dirbdamas „Gegužės 1-sios” kolūkio vyriausiuoju inžinieriumi, nevažiuotų į laukus, prie technikos. Kai savaitgalį į „viliuką” pasišaukdavo ir sūnų, Dariui būdavo didžiausia laimė.
„Visada sprausdavausi važiuoti kartu. Tepalas ir gazolis man kvepėdavo, apčiupinėdavau kiekvieną mašinoje rastą geležėlę, o tėtis parodydavo, kur ir kaip ją įdėti”, – pasakojo D. Dragūnavičius.
Greičių kaimo pievoje prie žolės smulkinimo agregato Romansas Dragūnavičius savo sūnų pirmą kartą pamokė vairuoti automobilį. Ir pagyrė, kad vaikas jaučia variklį. Dariui tai buvo didžiausias, iki šiol širdyje laikomas įvertinimas.
Todėl baigęs vidurinę net nesvarstė, kuo norėtų būti. Tik žemės ūkio technikos inžinierium – kaip tėtis, ir niekuo kitu, nes neįsivaizdavo, kad gali kas nors būti įdomiau už inžineriją.
Ir pareigingumo Darius mokėsi iš savo tėvo. „Tėtės automobilis visada būdavo labai tvarkingas. Kai jaunystėje jį pasiskolindavau, net mintis nekildavo grąžinti nenuplautą”, – prisimena Darius.
Gyvenimas taip surėdė, kad ir Dariaus šeima gyvena netoli jo tėvo namų, todėl bendraujama daug ir dažnai, vyriškai tariamasi dėl kasdienių ūkiškų reikalų. Dažnai tokiuose pokalbiuose jau dalyvauja ir Dariaus sūnus Tautvydas, studijuojantis verslo vadybą.
„Šeima mūsų namuose turi plačią prasmę. Tėtis labai nori, kad susirinktume visi kartu, todėl kiekviena proga iš Kauno atvažiuoja sesuo su šeima, sueiname mes visi. Tokie suėjimai tėvų namuose – didelė šventė”, – džiaugiasi Darius.
Nors R. Dragūnavičius visada daug laiko skirdavo darbui, Darius atsimena, kokias nepakartojamas šventes savo šeimai jis mokėjo surengti. Patys nuostabiausi atsiminimai jam išliko apie kelionę „Volga” Lietuvos, Latvijos, Estijos pajūriu. Išrinkęs pačią gražiausią vietą, tėtis „benzinka” įkurdavo laužą, mama kaisdavo puodą ir virdavo „tušonkę”.
O štai šašlykų ir žiobrių ant laužo kepti jo tėtis moterims nepatikėdavo – sakydavo, kad žuvį ir mėsą sūdyti vyrų darbas. Ir Darius, tarsi nusižiūrėjęs į savo tėtį, prie kepsninės moterų neprileidžia.
„Man patinka šis užsiėmimas, todėl lauko kepsniai – tik mano reikalas. Gal tikrai ir tai – iš tėtės?”, – juokiasi D. Dragūnavičius.
Darius džiaugiasi, kad jo tėtis ypač myli ir globoja anūkus – pasiima autobusiuką ir pakviečia abiejų savo vaikų vaikus nukeliauti pajūrin, iškylauti gamton ar į savo mišką grybauti. 
„Jaučiu, kad ir mano sūnus Tautvydas stebi senelį, diskutuoja su juo apie gyvenimą”, – tikina Darius, mėgstantis kartoti sentencija tapusį posakį, kad išmintingas tas tėvas, kuris pažįsta savo sūnų ir žino, kaip jam padėti. Ir išmintingas tas vaikas, kuris moka šias vertybes perduoti savo sūnums.

Išmokė grožį širdimi pajausti

Jurbarko rajono laikraštį „Šviesa“ kompiuteriu maketuojantis informatikas Laimonas Morlencas savo tėvą dailininką Zigmą Morlencą vadina stipriausia gyvenimo atrama.
„Visada žinojau, kad šalia tėvo esu saugus. Visom prasmėm – kartais jis mane gindavo ir kumščiais“, – juokiasi paauglystę prisiminęs Laimonas.
Dar vaikas būdamas jis suprato, kad tėvas – menininkas, šiek tiek kitaip žiūrintis į pasaulį. Turėti tokį tėvą, pasak Laimono, įdomu vien dėl įgimtos jo vidinės laisvės.
„Tėtis mėgsta sakyti, kad jo gyvenime nėra skambučių. Iki šiol nesuprantu, kaip jis su savo laisve dirba mokytoju, bet faktas, kad dažnai pamiršta laiką – pradėjęs piešti nejaučia, kaip ateina rytas“, – tikina L. Morlencas.
Ankštas daugiabučio butas tėčiui visada buvo tarsi kalėjimas, todėl savaitgaliais jis su sūnumi piešti traukdavo į gamtą. Ieškodami gražių vietų jiedu išvaikščiojo visas Jurbarko apylinkes, išbraidė visų upių pakrantes. Valandų valandas žiūrėdamas į pieštuką laikančią tėvo ranką ir stebėdamas, kaip gimsta paveikslai, Laimonas niekada nenuobodžiavo. Nors piešti taip ir nepradėjo, iš tėvo gavo didžiulę dovaną – išmoko širdimi pajausti grožį. Todėl kuo toliau, tuo dažniau Laimonui kyla noras paimti į rankas fotoaparatą ir įamžinti akimirkos žavesį.
Tačiau dabar beveik visose nuotraukose šypsosi vien Domukas – didžiausias L. Morlenco gyvenimo džiaugsmas ir prasmė. „Dydas“ Zigmas yra vienas iš nedaugelio žmonių, kurį Domas sutinka be nerimo. Kuo šį judrų ir žingeidų vaiką užburia santūrus, niekad į save dėmesio neatkreipiantis Zigmas, sunku suprasti, tačiau „dydo“ namai penkiametį traukia lyg magnetas.
Retą vakarą tėvų namuose nepasirodo ir Laimonas, nuo vaikystės išmokęs su tėvu aptarti visus vyriškus reikalus. Tėvas buvo pirmasis ir pats svarbiausias pagalbininkas Laimonui pradėjus statytis namą, iš tėvo jis perėmė ne tik santūrumą, bet ir sugebėjimą ramiai, bet atkakliai siekti tikslo. O sekiodamas paskui „dydą“, to paties dabar, atrodo, mokosi ir mažasis Domukas.

Daiva Bartkienė
Danutė Karopčikienė