Gerus kaimynų santykius užtemdė ambicijos (0)

Prieš trejus metus į Liudvinavos kaimą iš Šakių rajono gyventi atvykusi Marija sako net nepagalvojusi, kad į jos nusipirktą sodybą nėra kelio. Ilgokai suko į savo kiemą pro kaimyno tvartą. Kai šis savo sklypą apsitvėrė tvora, greta gyvenanti Ala Uljanova leido Marijai važiuoti per savo sklypą.
„Pasikalbėjome su Ala ir ji mums leido pasidaryti kelią. Ten žema vieta, todėl visada telkšo bala, per kurią į laukus važiuodavo traktoriai. Mes atsivežėme žvyro, pasidarėme keliuką, jos tėvas dar padėjo mums žvyrą išsklaidyti", - pasakojo M. Urbaitienė.
Marija tvirtino, kad be leidimo kaimynės sklypo gale žvyro nebūtų pylusi ir kelio savavališkai nebūtų dariusi. Bet prieš porą mėnesių atėjusi sklypo savininkė pareikalavo, kad Marija tuo keliu nevažinėtų, o kad įrodytų, jog jos žodžiai nėra tuščias pliauškimas liežuviu, ant kelio pastatė nevažiuojančią mašiną ir privertė šakų.
Lengva pareikalauti nevažiuoti, bet kelias, pasak Marijos, ne degtukų dėžutė, į kitą vietą jo neperneši. M. Urbaitienė su kaimyne nesipyko - paskambino seniūnui ir paprašė padėti. Girdžių seniūnas Darius Juodaitis įspėjo A. Uljanovą, kad kelio negadintų ir važiuoti juo netrukdytų, tačiau per savo ambicijas jauna moteris peržengti neįstengė. Vieną šeštadienį atvažiavo traktorius ir kelią suarė.
„Stovėjom tarpuvarty ir žiūrėjom - ką galėjome padaryti? Esu patyrusi ne vieną infarktą, vyras dar didesnis ligonis. Baisiausia, kad jei kas atsitiktų, nė greitoji iki mūsų neprivažiuotų", - skundėsi Marija.
Moteris tikino nelabai įsivaizduojanti, kodėl kaimynė ant jų supyko. Atsikėlę gyventi į Liudvinavą jie kaip įmanydami stengėsi susitvarkyti aplinką - tvėrė tvoras, sodino gėles, kad tik nebūtų prasčiau nei pas kaimynus.
Kai Ala paprašė leisti jos mamai vaikščioti per M. Urbaitienės sklypą, ši išrovė visą lysvę braškių. Bet juoda katė vis tiek perbėgo jų kelią. Greičiausiai tuomet, kai Ala pradėjo gyventi su buvusiu Marijos žentu, o jos duktė pareikalavo iš buvusio vyro alimentų.
Tada, pasak Marijos, Ala ir pareikalavo pinigų už kelią. Iš pradžių 1000 Lt, o kai pasikalbėjo su seniūnu, nusileido iki 400 Lt.
„Skolinčiaus ir mokėčiau, kad tik leistų mums tuo keliu važiuoti. Bet iš kur galiu žinoti, kad Ala po mėnesio vėl nepareikalaus mokėti?", - sakė redakcijon paskambinusi M. Urbaitienė.
Apie suartą kelią seniūnas pranešė policijai, atvykę pareigūnai surašė administracinės teisės pažeidimo aktą. Padėti nuo pasaulio atskirtai šeimai sukruto ir žemėtvarkininkai. Tauragės apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Jurbarko rajono žemėtvarkos skyriaus vedėja Dalė Štuikienė į Liudvinavą vežėsi visą savo komandą - vyriausiasias specialistes Živilę Remeikienę ir Rimą Tolpežnikienę bei Valstybinio žemėtvarkos instituto Jurbarko skyriaus grupės vadovą Liną Dapkų.
Ilgokai vartė žemėtvarkininkai savo planus ir skaitė dokumentus, tačiau nė vienas dokumentas nerodė, kad sklypas, per kurį A. Uljanova leido važiuoti savo kaimynei, yra jos šventa nuosavybė. Tiksliau, pasak D. Štuikienės, A. Uljanova yra įsiteisinusi tik dalį šio preliminariai pamatuoto sklypo, o visa kita kol kas priklauso valstybei.
„Žemėtvarkos planuose yra numatytas įvažiavimo kelias į M. Urbaitienės sodybą, bet tas kelias nenaudojamas - seniūnija jo neprižiūri ir niekada, greičiausiai, neturės tam lėšų. Į savo namus žmonės turi turėti įvažiavimą, todėl kai A. Uljanova ir tame pačiame name gyvenanti jos kaimynė įsiteisins namų valdą, suformuosime tikslias jos sklypo ribas ir įteisinsime jau faktiškai esantį kelią į M. Urbaitienės sodybą", - tikino D. Štuikienė.
Atvykę žemėtvarkininkai sugėdijo jauną moterį, kad ji už pusę aro žemės nori gauti 1000 Lt, ir ji nusileido: „Tegul važiuoja, bet to kelio aš netaisysiu."
Marija naudojasi keliu, bet nemaloni, kaimyniškus santykius ambicijomis aptemdžiusi istorija tuo nesibaigė. Ketvirtadienį Jurbarko rajono savivaldybės Administracinė komisija, svarsčiusi pareigūnų surašytą administracinės teisės pažeidimo protokolą, davė naujo peno A. Uljanovos ambicijoms - komisijos pirmininkas Gvidas Byčius pasiūlė M. Urbaitienei sumokėti už galimybę važiuoti per kaimynės sklypą einančiu keliu.
Į kampą įvaryta moteris sutiko, nors kažin ar kada nors galės būti tikra, jog A. Uljanova ir vėl nepareikalaus pinigų. Išgirdusi, kokį sprendimą priėmė savivaldybės Administracinė komisija, Žemėtvarkos skyriaus vedėja tik traukė pečiais.
„Keista, kad už pusę aro niekam nenaudingos balos žmogus turi mokėti 400 Lt, kai žemės mokestis už ha kaimo vietovėse yra tik apie 20 Lt per metus, o pensininkai ir visai nuo jo atleisti", - stebėjosi D. Štuikienė.
Administracinė komisija rado būdą „įteisinti" M. Urbaitienės keliuką, bet su teisingumu jis neturi nieko bendro. Apmaudu, tačiau savivaldybės komisija akivaizdžiai parodė, kad vienintelė valdžia yra pinigai.

Daiva BARTKIENĖ