Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Gyvenimo vaisiai – plati šeima ir santarvė

Gyvenimo vaisiai – plati šeima ir santarvė (0)

2019-05-05

Vakar Prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalį įteikė septynių vaikų mamai Bronislavai Skrodenienei. Prezidentė dėkojo už rūpestį, tarnavimą savo šeimai ir vaikams, o kartu ir Lietuvai. R. Dačkaus nuotr.

Vakar, artėjant Motinos dienai, Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu tradiciškai apdovanojo daugiavaikes mamas iš visos Lietuvos. Prezidentės sveikinimo sulaukė ir septynis vaikus užauginusi Bronislava Skrodenienė iš Eržvilko seniūnijos Lenkčių kaimo.

Vargo užteko

Į Vilnių 79-erių B. Skrodenienė vyko lydima sūnaus Dariaus, dukros Laimutės ir anūkės Ramunės. Penkeriais metais vyresnis vyras Juozas liko namuose – į keliones vykti nebeleidžia sveikata, bet žmonai linkėjo pasidžiaugti Prezidentės dėmesiu.

Bronislava ir Juozas Skrodeniai drauge jau 60 metų. Abu – vietiniai, niekur nuo savo tėviškių nenutolo. Bronelės gimtinė – jau beveik išnykusiame Smaidrių kaime, o Juozas kilęs iš Lenkčių II kaimo.

Pastarajame, drauge su Juozo jau anapilin iškeliavusio brolio Stasio šeima, Skrodeniai ilgai gyveno ir augino vaikus.

Į dabartinę sodybą Lenkčių I kaime jie atsikraustė prieš 16 metų. „Kaimynai stebėjosi, kaip dvi šeimos po vienu stogu sutelpa ir gerai sugyvena. Mes su Bronele auginom septynis vaikus, o brolio ir jo žmonos Onos šeimoje augo šeši“, – gražų gyvenimą būryje prisimena Juozas.

Į Juozo tėvoniją Bronelė atitekėjo labai jauna. Anksti netekusi abiejų tėvų vyriausia duktė augo pas svetimus žmones, rūpėjo dar dvi jaunesnės sesės. Mergina dirbo ūkyje, laukininkystėje. Ten ją ir nusižiūrėjo brigadininku dirbęs Juozas. „Nebuvo mados kelti vestuves. Pavakarieniavome ir tiek. Net vestuvių nuotraukų neturime“, – apgailestauja Bronislava.

Ilgai dirbti B. Skrodenienei neteko – šeima susilaukė pirmagimių – dvynių mergaičių. Nuo tada bene kasmet Skrodenių šeima pagausėdavo – po 12 metų jaunam tėvui duoną teko uždirbti jau septynioms atžaloms.

Darbas – be poilsio

Dirbdamas ūkyje, fermose, laukininkystėje J. Skrodenis sukaupė 42 metų darbo stažą. B. Skrodenienės darbo namuose auginant vaikus, deja, niekas rimtu darbu nelaikė, todėl sulaukus pensinio amžiaus jos pajamos buvo labai mažos. „Augini vaikus, dirbi sunkiai, bet nieko senatvei neuždirbi“, – stebisi moteris.

Bronelė neslepia, kad auginti vaikus buvo labai sunku – pametinukai reikalavo dėmesio, nebuvo vyresniųjų, kurie galėtų prižiūrėti mažesnius, kai kurie buvo ligoti – teko nemažai po ligonines pavažinėti, Juozas – dirbdavo iki vakaro, o namuose dar ir ūkį, daržus apžiūrėti reikėjo. Vakarais, kai rasdavo laisvesnio laiko, daugiavaikė mama palinkdavo prie verpimo ratelio arba mezginio – megzdavo megztinius, pirštines, kojines vaikams.

„Vaikais labai rūpinausi. Keldavausi ketvirtą ryto, kad spėčiau išvirti pusryčius, mergaitėms kasas supindavau, išruošdavau į mokyklą, po pamokų laukdavau su pietumis, o po to dar vakarienę virdavau“, – apie kasdienybę auginant vaikus pasakoja B. Skrodenienė. Kol vaikai būdavo mokykloje, moteris skubėjo į daržus, prie gyvulių.

Metęs darbą ūkyje J. Skrodenis ėmė ūkininkauti – šeima laikė karvių, arklių, užsiaugindavo kiaulių, paukščių. „Tais laikais valdžia leisdavo tik vieną karvę turėti, net veršį reikėjo atiduoti, bet mums, kaip daugiavaikei šeimai, leido dvi karves turėti. Slapčia, pamiškėse auginome ir trečią“, – juokiasi Bronelė. Vėliau gyvulių daugėjo, bet ūkis niekada nebuvo labai didelis, nors darbo įdėti teko vis tiek nemažai.

Augino meilėje

Skrodenių vaikai augo darnioje, rūpestingoje šeimoje. „Aš buvau ramesnė, o Juozas – smarkesnis, bet niekada nuo vyro lupti negavau, o ir patys vaikų niekada rykšte neauklėjome. Užaugo negavę lupti. Būdavo, neklauso, tai aš geriau pati paverkiu, o jiems gaila pasidaro, kad mama verkia, ir ima gražiai elgtis“, – Bronislava neslepia, kad ašarų išliejo nemažai.

Šeima visada gyveno paprastai, turtų nesukaupė. Kol vaikai mažiukai buvo, Bronelė pati jiems puoštus vystyklus siūdavo, vėliau rengė tuo, ką pavykdavo nupirkti. Paaugusios dukros prašydavo medžiagos ir siūdindavosi rūbus pagal savo skonį. „Mano vaikai visada buvo gražūs ir tvarkingi. Mokykloje net gera būdavo, kai mokytojai juos pavyzdžiu rodydavo, kai kiti po du šeimoje auginami murzini ir utėlėti į mokyklą būdavo išleidžiami“, – prisimena Bronislava.

Vaikams augant didėjo ir puodai ant viryklės. „Visko prigalvodavau. Ir cepelinus virdavau, ir kugelį kepdavau. Vaikai labai barščius, kopūstienę mėgdavo. O, jei dar mėsos būdavo, tai visai gerai. Visi kirsdavo, net ausys linko“, – juokiasi Bronelė. Juozas pritariamai linksi – gera šeimininkė žmona, o kartu gyvenantis sūnus Darius tarsteli, kad barščius tėvas skanesnius nei mama išvirdavo. „Mokėjo Juozas valgyt gamint. Užtat ir abu sūnūs – Darius ir Arvydas gabūs virtuvėje“, – sūnus pagiria Bronislava.

Moteris sako, kad po darbo grįžęs Juozas neatsisakydavo padėti prižiūrėti vaikus, ir naktį atsikeldavo prie verkiančių ar sergančių. Gražius santykius šeimoje matydami vaikai ir patys užaugo draugiški, bendraujantys, padeda vienas kitam. Tik atstumai kartais neleidžia dažnai susitikti ar tėvus aplankyti.

Išsibarstė po pasaulį

Bronelė ir Juozas džiaugiasi, kad drauge gyvena sūnus Darius su šeima. Jis dabar ir ūkį prižiūri, ir visus darbus nudirba, nes kaime kitokio darbo rasti sunku. Marti Ieva taip pat sukasi po namus. Seneliams dienas praskaidrina du anūkėliai – pirmokas Dominykas ir ketverių Rapolas.

Skrodeniai skaičiuoja, kad vaikai jiems padovanojo 21 anūką, o šie – net 17 proanūkių. Vyriausiai proanūkei jau 16, o jauniausiam – vos keli mėnesiai. Tiesa, ne visus proanūkius proseneliai matė – kai kurie gimė užsienyje ir jų aplankyti dar nespėjo.

Netoli tėvų gyvena ir dar kelios atžalos. Savo ūkiuose įsikūrusios vyriausiosios dvynės Laimutė ir Elena, šeimoje vadinama Elyte. Laimutė, anksčiau dirbusi prekyboje, valgykloje, dabar dirba fermoje pas ūkininką. Jos šeimoje užaugo trys sūnūs ir dukra. Netoliese ūkininkaujanti Elytė užaugino du sūnus ir dukrą. Elena, baigusi kulinarijos mokslus, taip pat dirbo valgykloje virėja. „Elytė dabar turi savo ūkį, tik sveikatos mažai. Todėl su manimi ir į Vilnių nevažiuoja“, – pasiguodžia Bronislava. Motinai širdį skauda dėl kiekvieno vaiko.

Kitos dvi dukros gyvena Telšiuose: Dalios turtas – du sūnūs ir dukra, o Nijolė užaugino dvi dukras ir sūnų. Kaune mezgėjos mokslus baigusi ir kurį laiką pagal specialybę dirbusi Dalia dabar išvykusi padirbėti sezoninių darbų į Daniją. Drauge su ja išvažiavo ir netoli tėvų gyvenanti jauniausia Skodenytė – Vilma. Ji tėvams padovanojo tris anūkus – dvi dukras ir sūnų.

Skaudvilėje gyvenantis sūnus Arvydas dirba firmoje, superkančioje gyvulius. Jo šeimoje užaugo dvi dukros, dabar – Anglijoje. Keli Skrodenių anūkai jau šaknis įleido Švedijoje. Į šią šalį padirbėti vyksta ir kitos vaikų atžalos. Elytės vaikai išvykę į Airiją.

„Išsibarstė anūkai po pasaulį. Retai matome. Labai norėtume, kad susirinktų visi vaikai, anūkai, proanūkiai. Būtų per 60 žmonių“, – svajone pasidalija Bronislava. Didesnis būrys į senelių namus suguža per jos gimtadienį, sausio 1 d. Seneliai ir dabar vakarus leidžia prie anūkų močiutės 75-mečio proga padovanoto televizoriaus.

Ramios dienos

Sunkų gyvenimą nugyvenę Bronelė ir Juozas dabar ilsisi. „Pažadėtoji“, „Maištingas angelas“, „Palaužti sparnai“, – serialus, kuriuos kasdien žiūri vardija Bronelė ir Juozas. Abiejų skoniai sutampa, tad ginčytis, ką žiūrėti, nereikia. Juozas neretai į rankas ima ir knygą – anksčiau iš bibliotekos parsiveždavo, o dabar, ką randa, tą skaito. „Kartais ir po kelis kartus tą pačią skaitau“, – juokiasi iki šiol be akinių skaityti galintis vyras. Tik liga kojas apsunkino – į kiemą išeiti vis sunkiau.

„Aš jam liepiu eit keliuku, kiek gali. Jis ir eina pamažu. Aš pati tai dar ir daržuose pasikapstau, ir knygą paskaitau. Namų ruoša rūpintis nebereikia“, – sako B. Skodenienė. Moteris tikina, kad kol ryte lovoj guli, tai planuoja, kaip kils ir eis darbų dirbti, bet atsikėlus – jėgų nebėra dideliems užmojams.

Kai sūnus Darius pasakė, kad teks į Vilnių pas Prezidentę važiuoti, Bronislava išsigando. „Nusigandau. Baugu buvo. Reiks dar šukuoseną pasidaryti“, – dar prieš kelionę rūpinosi garbingo apdovanojimo nusipelniusi jurbarkietė. B. Skrodenienė prisimena, kad kažkada paštininkė perdavė už vaikų auginimą „kažkokį bronzinį medalikėlį“, bet jau nepamena nuo ko jis buvo.

Iki šiol Bronislava Vilniuje nebuvo, tik Grigiškėse – ten Juozo pusseserė gyvena. „Vaikai buvo nuvežę į Klaipėdą, Palangą, Nidą, į Kauną prie daktarų važiuodavau. O kitur, nesam buvę“, – sako B. Skodenienė. Juozas prisiminė, kad pažįstami jį dar į Baltijos kelią buvo nusivežę. „Daug žmonių stovėjo rankom susikabinę. Tada galvojom, kad gerai gyvensim“, – galva linguoja senolis.

Skrodeniai nesiskundžia, bet ir negražina savo gyvenimo. Pasak Bronislavos, gyvenimas buvo tikrai sunkus ir prabėgo jis kaip viena diena. Moteris įsitikinusi, kad dabar tokį pulką vaikų užauginti būtų dar sunkiau, todėl nedaug kas ryžtasi turėti didesnę šeimą „Užsimiršta praėję laikai, dabar ir pasijuokti galima prisiminus, o tada buvo sunku“, – žmonai pritaria Juozas.

Ramias senatvės dienas leisdami vienkiemyje Skrodeniai mintyse kartoja seniai matytų anūkų vardus, tikisi pamatyti visus proanūkius ir laukia, kada kas užsuks aplankyti, ir troba bus vėl pilna klegesio, juoko, verdamų barščių kvapo, o sunkūs prisiminimai pasislėps tamsesnėse kertelėse, užleisdami vietą šviesioms mintims.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook