Į mūšį už kultūrą – be eilinių ir be generolo (7)

Darbo bus tik buhalteriams

Reorganizuoti Jurbarko kultūros centrą į penkias biudžetines įstaigas rajono politikai nusprendė sausio pabaigoje. Tuomet daug kas nerimavo, kad dabar tokiems sprendimams pats blogiausias laikas - juk sunkmetis, iš kiauro rajono biudžeto pinigų rieškutėmis nepasemsi ir visų skylių varganoje kaimo kultūroje neužkaišiosi.
Palaukti arba vykdyti reformą etapais, iš pradžių iš centro globos paleidžiant tik bent kiek geriau aprūpintą ir labiau sutvarkytą Viešvilės kultūros centrą, siūlė ir Jurbarko kultūros centro direktorė Danutė Samienė. Deja, ir anuomet, ir praėjusią savaitę tarybai skirstant naujoms įstaigoms etatus ir pinigus, nugalėjo skubantieji daryti permainas.
Iš šono žiūrint atrodo, kad politkų sumanytos permainos naujai įsteigtiems Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto, Eržvilko, Veliuonos ir Klausučių kultūros centrams bent kol kas laukiamo džiaugsmo neturėtų atnešti. Bent jau dėl to, kad naujosioms įstaigoms teks tvarkytis be Jurbarko kultūros centro pagalbos, o etatų ir pinigų tikrai nebus per daug.
Laikinai savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjos pareigas einanti Audronė Balčiūnienė politikams paaiškino, kad reforma padės sutaupyti 7,25 etato. Keturis darbuotojus teks atleisti kaimo kultūros įstaigoms, likusius - Jurbarko kultūros centrui.
Blogiausia ne tai, kad reikės susispausti ir iškęsti sunkmetį. Daug blogiau, kad po reformos daugumoje atokesnių kaimo kultūros centrų filialų kultūros darbuotojams liks tik po pusę etato, nes jų sąskaita kuriamos darbo vietos buhalteriams, o reikėtų dar ir ūkvedžių bei kitų aptarnaujančių darbuotojų, kad naujųjų centrų vadovai nepasijustų lyg žuvys, išmestos ant kranto.
Gerai bent tai, kad naujieji kultūros centrai neturi jokių skolų, darbuotojams sumokėtas atlyginimas už birželio mėnesį.

Reformos kultūrą naikina

Tarybos posėdyje paaiškėjo, kad kritikuojančiųjų reformą yra net tarp tų, kurie ją prievarta stumia pirmyn. Penkis dešimtmečius kaimo kultūrai atidavusi tarybos narė Adelė Baublienė išdrįso tiesiai šviesiai pasakyti, kad ši reforma nevykusi, dėl to - ne paskutinė.
„Ateis naujas Kultūros skyriaus vedėjas ir vėl darys savo reformas. Radeta Savickienė padarė net dvi revoliucijas. Po pirmosios panaikintos penkios kaimo kultūros įstaigos, o dabar netekome dar šešių kultūros židinių. Pristatydama reformą R. Savickienė kalbėjo, kad kiekviename kaimo kultūros centre galės dirbti po chorvedį, choreografą, teatro režisierių - jie važinės į filialus, burs žmones, organizuos renginius ir neš kultūrą į atokiausius kaimus. Dabar matome, kad kultūros darbuotojų etatų kaimo kultūros įstaigose ne daugėja, o mažėja - jų sąskaita bus išlaikomi buhalteriai, o jei neįsteigsime ūkvedžių etatų, naujieji direktoriai turės atlikti ir elektriko, ir santechniko pareigas. Ar jie sugebės viską padaryti patys? Matau, koks centrams skiriamas finansavimas ir kiek galimybių turės išgyventi Veliuonos kultūros centras, kuriame pati dirbu", - sakė A. Baublienė.
Nors Veliuonos kultūros centrui skirta daugiausia - net 2,5 kultūros specialistų etatų, vienintelis kaimo kultūros įstaigose esantis tautinių šokių ansamblis „Veliuonietis" liko be koncertmeisterio ir be vokalinės grupės. Jei ansamblio kelionėms ir koncertams lėšų nebus, penktą dešimtmetį skaičiuojantis „Veliuonietis", pasak A. Baublienės, vargu ar sulauks jubiliejaus. Nebent kolektyvas imtų ir pakeistų savo dislokacijos vietą - pasiprašytų prieglobsčio, pavyzdžiui, kur kas daugiau galimybių turinčiame Jurbarko kultūros centre.

Per rožinius akinius

Kad kaimo kultūra balansuoja ant pavojingos ribos, naujieji kultūros centrų vadovai kol kas nepastebi. Jie visi be išimties yra idealistai, tiki galintys daug padaryti ir pakeisti, kol kas yra susirūpinę tik centrų steigimo dokumentų tvarkymu ir būtent tam pirmiausia žada atiduoti visas pastangas.
Tačiau realybė ne vienam jau skaudžiai dilgtelėjo į paširdžius. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriumi tapęs etnologas Arvydas Griškus sakė nė už ką nebūtų patikėjęs, kad kultūros centro materialinė bazė tokia apleista ir skurdi.
„Bet stogas virš galvos yra, dirbti galima. Visuose kultūros centruose padėtis tokia pati. Jurbarko kultūros centras pripažintas geriausiu Lietuvoje, o irgi dar tik laukia remonto. Viskas uždirbama, padaroma - nereikia nusiminti", - sakė A. Griškus. Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktoriumi tapęs etnologas pasidžiaugė, kad liko dirbti tas pats kolektyvas, kad žmonės turi idėjų ir būdami nepriklausomi nuo kitų valios galės jas įgyvendinti.
Šiokiu tokiu nusivylimu prasidėjo ir pirmosios Eržvilko kultūros centro direktorės Ievos Barauskaitės darbo dienos. Iš Vadžgirio kilusi Vytauto Didžiojo universtitete menotyros studijas baigusi mergina nustebo išvydusi Eržvilko kultūros centre tvyrančią nykumą.
„O nuvažiavusi į Kartupius nustebau, kad tokiame atokiame kaime žmonės sugeba taip gražiai tvarkytis ir net daugiau daryti nei daroma Eržvilke", - pripažino I. Barauskaitė.
Klausučių kultūros centro direktoriumi tapęs Vytautas Ramanauskas - didis optimistas. Pačią pirmą dieną likęs beveik be kolektyvo jis neabejoja, kad ir Klausučių kaimo kapelai „Ulytėlė", ir dainininkams vadovus ras.
„Blogiausiu atveju pats imsiuosi šio darbo, nors direktoriui, patikėkite, pareigų užteks ir be to. Labai daug dokumentų per vasarą teks paruošti, bet gal ir geriau, kad yra laiko apsiprasti ir susitvarkyti būtiniausius dalykus", - sakė V. Ramanauskas.

Trukdo ambicijos?

Jurbarko kultūros centro direktorė Danutė Samienė, atrodo, yra kol kas vienintelė, pasveikinusi kaimo kultūros centrų vadovus ir palikėjusi jiems sėkmės.
Ji pripažino, kad ne visuose centruose naujieji darbuotojai buvo draugiškai priimti. „Tie, kurie dirbo vadovais, į jų vietas užėmusius jaunus žmones dabar žiūri iš aukšto. Bet juk tie jauni žmonės nėra jokie svetimkūniai - jie iš tų pačių kraštų ir vienintelis priešiškumą peržengti trukdantis dalykas yra ambicijos", - mano D. Samienė.
Jurbarko kultūros centro vadovė pasidžiaugė, kad nuoširdžiai naująjį vadovą priėmė Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras. „Nors Eglė Untulytė irgi dalyvavo konkurse, bet nelaimėjo, jau tą patį vakarą kolektyvas labai gražiai bendravo ir tarėsi, ką kviesti dirbti buhaltere", - sakė D. Samienė.
Kituose centruose, regis, tokios santarvės pritrūko - buvę vadovai nenorėjo pereiti dirbti meno vadovais ir pasirinko išeitines kompensacijas. D. Samienė tikina, kad kai kurių darbutojų pasirinkimas ją nustebino. „Bet aš ne kartą įspėjau rajono vadovus ir politikus, kad reforma nebus pigi. Dar nesuskaičiavome, kiek pinigų reikės išeitinėms, bet atrodo, kad tikrai nemažai", - sakė D. Samienė.
Taigi į mūšį už kultūrą kaimo centrams kol kas tenka eiti ne tik be generolo - Kultūros skyriaus vedėjo, bet ir be eilinių meno vadovų. Liaudies išmintis ramina: yra bala - bus ir varlių, tik gyvenimas moko, kad atstatyti tai, kas nemokšiškai sugriaunama, ne visada pavyksta.

Daiva BARTKIENĖ