Kaime pasirodęs lavonvežis „numarino“ vienišių
Kaime pasirodęs lavonvežis „numarino“ vienišių (8)
Į šią sodybą užklydę laidojimo biuro darbuotojai kaimo gyventojams įpiršo mintį, kad čia gyvenantis žmogus numirė.
Balandžio 2-oji, Sergejaus nuomone, nebuvo ypatinga diena. Jis matė, kaip kelio posūkyje sustojo juodas automobilis. Toks, kokiu veža numirėlius, bet į jį nekreipė dėmesio, nes maža kas gali kaime atsitikti. Bevalgant pusryčius, apie devintą valandą, į duris pasibeldę įėjo du vyriškiai su neštuvais. Atėjusieji paklausė, ar čia yra numirėlis.
Jurbarkų seniūnijos Velėniškių kaime gyvenantis Sergejus Okoniečnikovas nė pats nesuprato, kodėl balandžio 2-ąją į jį žmonės ėmė keistai ir įtariai žvilgčioti, o kai kurie net arčiau prieidavo įsitikinti, kad jis tikrai gyvas.
Žindaičių ir aplinkinių kaimų žmonės gerai pažįsta darbštų S. Okoniečnikovą, vadinamą tiesiog Sergejumi, apie trisdešimt metų gyvenantį jų kaimynystėje. Greitai penkiasdešimtmetį minėsiantis rusų tautybės vyriškis gali ne tik suremontuoti traktorių, bet ir jį vairuoti, dirbti su kombainu, o žiemą jam netrūksta medkirčio darbo. Tokių auksinių rankų žmonių kaime dabar reikia paieškoti.
Sergejus iš karto net nesuprato, ko nori atvykėliai – koks čia dar numirėlis? Jokio numirėlio čia nėra. Sodyboje gyvena kartu su broliu, abu sveiki gyvi. „Tie vyrai lyg ir sutriko, bet paaiškino, kad ieško mirusio rusų tautybės asmens, vardu Igoris, – pokalbį prisiminė Sergejus. – Vardą įsidėmėjau, minėjo ir pavardę, lyg tai prasidedančią raide E.”
Arti čia daugiau rusų negyvena, o mano vardas ir pavardė dokumentuose nesulietuvinti. Suklydo žmonės, atsisveikinome mandagiai, baigiau pusryčiauti. Tą dieną niekur neskubėjau, tad į Žindaičių parduotuvę ėjau vėliau.“
Balandžio 2-ąją, kai Sergejus sveikas gyvas tvarkėsi namuose, Žindaičiuose jau sklido kalbos, kad jis mirė. Kažkas pamatė lavonvežį netoli Sergejaus sodybos, pastebėjo, kaip du vyrai ėjo su neštuvais, ir pamanė, kad Sergejų išvežė į kažkuriuos laidojimo namus Jurbarke. Kiti spėliojo, kad darbštų vyriškį, ko gero, gal kažkas sumušė, neva jis buvo nuvežtas į ligoninę...
Kaimas nedidelis, kalbos jį apskriejo per keletą valandų ir apaugo įvairiausiais dalykais. Kaimyną Sergejų žmonės nuoširdžiai apgailėjo – tikrai geras, darbštus, malonus, paslaugus žmogus buvo.
Iš kur prasiveržė šis kaimo paskalų šaltinis, dabar niekas neišsiduoda. Atvirauti šia tema nenorėjo nė vienas Žindaičiuose sutiktas žmogus. Taip, dauguma pažįsta Sergejų, girdėjo kalbas, kad numirė, tuo iš pradžių nuoširdžiai patikėjo. O paskui pamatė – eina tas „numirėlis“ per Žindaičius. Gyvas, sveikas...
Greičiausiai, ši nevykusi istorija bus kilusi dėl to, kad į kaimą lavonvežiu atvažiavę vyrai teiravosi, kur čia yra miręs rusų tautybės žmogus. O kadangi apie Žindaičius rusų nėra, tai kas nors bus leptelėjęs apie Velėniškių kaime gyvenantį Sergejų...
Su trupučiu ironijos Sergejus prisipažįsta: jam jau įkyrėjo kelinta diena aiškintis, kad jis gyvas ir sveikas.
Vėliau paaiškėjo, kad mirusį rusų tautybės žmogų laidojimo namų darbuotojai turėjo parvežti iš Eržvilko, o teiravosi jo Žindaičiuose.
Vincas Kriščiūnas
