Balsavimas

Ar tinkamai prižiūrimos gatvės Jurbarke?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Kapinių padalijimas senų tradicijų nepakeis

Kapinių padalijimas senų tradicijų nepakeis (0)

2015-11-06

Lapkričio pabaigoje vyksiančiame posėdyje savivaldybės taryba svarstys Urbanistikos skyriaus rengiamo sprendimo projektą dėl Jurbarko miesto senųjų kapinių padalijimo. Kapinės turėtų skilti į du sklypus: vienam numatoma palikti riboto laidojimo, kitam – suteikti veikiančių konfesinių evangelikų liuteronų kapinių statusą.

Planuota seniai

Pasak Jurbarko r. savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjos Gražinos Gadliauskienės, šiam padalijimui rengtasi seniai. 2013 metais Jurbarko gyventojas, norėjęs palaidoti artimą žmogų evangelikų liuteronų kapinėse, negavo leidimo, nors laisvos vietos buvo. Priežastis – senosios kapinės turi riboto laidojimo kapinių statusą. Šis statusas suteiktas dar 1994 m. gegužės 12 d. potvarkiu. Įstatymiškai valdininkai neišdavę leidimo buvo teisūs. Po šio incidento į savivaldybę kreipėsi evangelikų liuteronų kunigas M. Kairys, prašydamas rasti galimybę įteisinti dalį kapinių kaip konfesines ir suteikti joms veikiančių kapinių statusą.
Evangelikų liuteronų bendruomenei anksčiau nuosavybės teise priklausė nemažai žemių, taip pat kapinių dalis, kurioje laidojami šios konfesijos žmonės.
2014 m. evangelikų liuteronų kapinių problemas aiškinosi savivaldybės tarybos narių, savivaldybės administracijos ir religinių bendrijų atstovų darbo grupė, vadovaujama Gvido Byčiaus. Evangelikų liuteronų bendruomenei buvo pasiūlyta kreiptis į savivaldybės tarybą ir prašyti padalyti senąsias miesto kapines į dvi dalis ir vienoje jų, kur pagal istoriškai susiklosčiusias tradicijas laidojami evangelikų liuteronų bendruomenės nariai, steigti konfesines kapines.
Nustatant ribas remtasi išlikusiais kultūros paveldo dokumentais, aiškiomis skirtingų religinių bendrijų kapaviečių ribomis. Ribos derintos su abiejų religinių bendrijų atstovais.
Vasario mėnesį IĮ „Primega“, savivaldybės užsakymu rengianti žemės sklypų formavimo projektus, visuomenei pateikė žemės sklypo Vydūno gatvėje formavimo ir pertvarkymo projektą, kuriuo kapinės padalijamos į du atskirus sklypus pagal skirtingų religinių konfesijų pageidavimą.
Pasak G. Gadliauskienės, tarybai tvirtinti bus teikiamas projektas, pagal kurį 4,3781 ha žemės sklypas bus skirtas riboto laidojimo statusą turinčioms bendroms kapinėms, o 1,1483 ha sklypas įgytų evangelikų liuteronų konfesinių veikiančių kapinių statusą.
Toks sprendimas siūlomas todėl, kad evengelikų liuteronų bendruomenės nariai galėtų be kliūčių laidoti savo artimuosius kapinėse, kuriose vietos užteks ilgam. Jei veikiančių kapinių statusas senosioms kapinėms būtų suteiktas jų nepadalijus, istoriškai evengelikams liuteronams priklausančioje kapinių dalyje būtų galima laidoti ir kitų religinių bendrijų žmones ir laisvų vietų neliktų labai greit.
Kapinių priežiūra rūpinasi savivaldybė. Taip liktų ir toliau, nebent evangelikų liuteronų bendruomenė norėtų perimti savo kapinių priežiūros pareigas.

Kapinaitės reikalingos

Pasak Jurbarko evangelikų liuteronų parapijos kunigo M. Kairio, kapinių vietoje, kurioje nuo seno laidojami šio tikėjimo parapijiečiai, išlikę senieji kapai, papuošti kryždirbystės paminklais, kokie buvo būdingi tik evangelikams liuteronams.
Bažnytiniame gyvenime laikomasi susiklosčiusių tradicijų, kurios ne visada būna įteisintos juridiškai, tačiau yra ne mažiau svarbios ir priimtinos.
Prieškariu bažnyčios turėdavo savo žemių, pastatų, taip pat ir kapinių, kurias prižiūrėdavo ir jomis rūpindavosi. Taip ir senosiose Jurbarko kapinėse buvo vieta, tradiciškai priklausanti evangelikų liuteronų bažnyčiai. Parapija skiria žmogų, kuris rūpinasi kapinaičių reikalais: bendrauja su žmonėmis dėl laidojimo vietos, kapaviečių skyrimo, tvarko neprižiūrimus kapus, rengia talkas. Ilgai tuo užsiimdavo jau anapilin iškeliavęs Jonas Maksvytis, vėliau – Elena Kuskienė, o dabar – Viktoras Jocius. Kapinių prižiūrėtojas renkamas visuotiniame parapijos susirinkime.
Pagal vidinę evangelikų liuteronų bažnyčios tvarką, parapijiečiai moka metinius mokesčius, todėl gali naudotis visomis bažnyčios paslaugomis. Taip pat ir gauti laidojimo vietą kapinėse.
Pasak kunigo M. Kairio, vieta kapinaitėse skiriama visiems šio tikėjimo jurbarkiečiams, kurie kreipiasi į bažnyčią, nepriklausomai nuo to, kada tapo parapijos nariais ir kiek mokesčių sumokėjo. Velionio artimieji iš parapijos gauna pažymą apie leidimą laidoti evangelikų kapinaitėse, kurią pateikia Jurbarko kapinių prižiūrėtojui – UAB „Jurbarko komunalininkas“ darbuotojui, tada suderina laidojimo vietą.
Bėda buvo ta, kad kapinėms turint riboto laidojimo statusą, naujų kapaviečių nebuvo galima įrengti. Pagrindiniu lūkesčiu, kodėl imtasi juridinio atskyrimo, kunigas M. Kairys įvardija oficialų statusą. Evangelikų pusėje vietų dar yra, todėl kapines atskyrus ir evengelikų kapinėms įgijus veikiančių kapinių statusą, bus galima lengviau tvarkyti laidojimo dokumentus ir įsirengti naujas kapavietes.
Evengelikai liuteronai turi tradiciją minėti kapinių šventes ir čia laikyti pamaldas. Pasak M. Kairio, būtų galima kapinėse įrengti centrinį kryžių, vietą pamaldoms.
Kunigas M. Kairys nemano, kad labai kas pasikeis padalijus kapines. Daugelyje parapijų, kaip, pavyzdžiui, Skirsnemunėje, evangelikai liuteronai turi visiškai atskiras kapinaites. Panašiai bus ir Jurbarke.

Tvarka nesikeičia

Kad numatomas senųjų kapinių padalijimas atneštų naujovių, nemano ir Jurbarko kapinių priežiūra besirūpinantys UAB „Jurbarko komunalininkas“ darbuotojai.
 Kapinių prižiūrėtoju dirbantis Rimas Vanglikas, rodydamas ribą, skiriančią evangelikų liuteronų kapines nuo likusios teritorijos, sako, kad darbas visur vienodas. Ir šią teritoriją tenka prižiūrėti, pjauti žolę, grėbti lapus, rašyti pažymas seniūnijai dėl kapaviečių, kad būtų galima išduoti leidimą laidoti.
Visa informacija apie kapavietes ir velionis surašoma į laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnalą. UAB „Jurbarko komunalininkas“ archyvuose – duomenys nuo 1986 metų. Kapų knygose įrašomi velionio duomenys, laidojimo data, kapavietės statiniai, kapo prižiūrėtojo duomenys.
Pasak kapų prižiūrėtojo, taisyklės, pagal kurias žmonės laidojami Jurbarko kapinėse, patvirtintos savivaldybės tarybos ir yra pakabintos ant sargo namelio. Naujose kapinėse kapavietės skiriamos be jokių kliūčių – velionio artimiesiems pateikus prašymą skiriamas 3x3 m žemės sklypas. Senosiose kapinėse galima laidoti tik senose šeimos kapavietėse.
UAB „Jurbarko komunalininkas“ meistras Arvydas Grigucevičius sako, kad laidojimo tvarka senosiose kapinėse jau seniai nusistovėjusi. Velionio artimieji kreipiasi į kapinių prižiūrėtoją ir parodo kapavietę, kurioje ketina laidoti. Prižiūrėtojas registracijos žurnaluose sutikrina, ar kreipėsi tikrai kapavietės savininkas, kada toje kapavietėje buvo palaidotas žmogus, ir išduoda pažymą.
Pasak A. Grigucevičiaus, svarbu žinoti, kad kiekviena kapavietė turi turėti atsakingą už priežiūrą asmenį, kurio duomenys įtraukiami į laidojimo ir kapaviečių statinių registravimo žurnalą. Tik šis žmogus, pateikęs asmens tapatybę įrodančius dokumentus, gali kreiptis į kapinių prižiūrėtoją ir gauti pažymą apie turimą laidojimo vietą. Be šio asmens sutikimo šeimos kapaviete negali naudotis kiti šeimos nariai ar giminaičiai. Atsakingas už kapavietės priežiūrą asmuo šią teisę gali raštiškai perleisti kitam asmeniui, jam mirus giminaičiai turi sutarti, kas bus toliau atsakingas už kapavietę, ir pateikti šio asmens duomenis kapinių prižiūrėtojui.
Laidoti tame pačiame kape galima ne anksčiau kaip po 20 metų. R. Vangliko manymu, taisyklės taisyklėmis, tačiau ar teisinga neleisti tame pačiame kape palaidoti visą amžių kartu pragyvenusių vyro ir žmonos, jei praėjo 18 ar 19 metų.
Įstatymai numato atvejus, kai kapavietės pripažįstamos neprižiūrimomis. Jei metus neprižiūrimo kapo oficialiam prižiūrėtojui nusiuntus raštą, kad būtina sutvarkyti kapavietę, dar metus ji netvarkoma, savivaldybės administracijos direktorius turi teisę sudaryti komisiją ir pripažinti kapavietę neprižiūrima. Tokiomis kapavietėmis rūpinasi kapinių prižiūrėtojas, jos gali būti perleistos kitiems asmenims.
Kapinės pilnos seniai užmirštų, neprižiūrimų kapų, tačiau, pagal įstatymus, jei nėra už jų priežiūrą atsakingo asmens, į kurį galima kreiptis, kapavietės neliečiamos. Nežinia, kada gali atsirasti savininkas ir jas sutvarkyti. Taip yra nutikę ir Jurbarko kapinėse – po daugelio metų atsiradę giminaičiai kapaviete rūpinasi iki šiol. Deja, dauguma apleistų kapų dažniausiai tokie ir lieka.
UAB „Jurbarko komunalininkas“ atstovas A. Grigucevičius sako, kad kartais, kai žmonės prašo surasti prieš kelis dešimtmečius palaidotų giminaičių kapus, tačiau tai beveik neįmanoma, nes senosios kapinių knygos neišlikusios. Didesnė tikimybė informacijos rasti bažnytinėse knygose, tačiau ir jų daug sunaikinta karo metais.
Pasak kunigo M. Kairio, evangelikų liuteronų tikėjimas pabrėžia laikinumą. Žmonės turėtų mažiau dėmesio skirti kūnui, o rūpintis dvasia. Fizinio kūno laikinumą simbolizuodavo ant kapų statomi mediniai kryžiai, laikui bėgant jie sudūlėja, žemių kauburėlis susilygina – lieka tik nemirtinga žmogaus siela.

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook