Likimas lėmė pasirinkti sportą (0)

„Neužgyvenau jokių turtų, bet turiu šimtus draugų visame pasaulyje”, – tikina Petras, už atsidavimą sportui jau pelnęs ne vieną garbingą apdovanojimą. 1981 m. P. Valučiui suteiktas Lietuvos sporto žymūno vardas, 1998 m. Lietuvos Respublikos 80-mečio ir pirmosios Lietuvos tautinės olimpiados 60-mečio proga jis buvo apdovanotas medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui”, 2002 m. – Kūno kultūros ir sporto departamento Atminimo medaliu, 2009 m. – sporto Garbės kryžiumi.
Tačiau pats maloniausias įvertinimas Petrui yra geri atsiliepimai ir pageidavimai Jurbarke surengti dar vienas varžybas.
P. Valutis įsitikinęs, kad jo gyvenimo kelią nulėmė likimas, nes nepaaiškinamą trauką sportui jautė nuo pat vaikystės. Dar ir dabar prisimena, kaip abu su broliu eidavo šienauti kaimynui, kad tik galėtų vakare per vienintelį kaime buvusį televizorių pažiūrėti sporto rungtynes. Aštuoni kilometrai nuo Varlaukio iki Eržvilko ir atgal į treniruotes bėgte, dviračiu ar slidėmis visiems trims Valučių vaikams tebuvo vieni juokai. Tas kelias Petrą nuvedė į Kūno kultūros akademiją, jo sesuo išvyko mokytis į Panevėžio sporto mokyklą, o brolis, studijuodamas universitete, laikė  futbolo komandos vartus.
Dar vidurinėje mokykloje P. Valutis tapo rajono rankinio, lengvosios atletikos ir stalo teniso rinktinių nariu, todėl 1973 metais iš tarnybos armijoje grįžusiam vaikinui buvo pasiūlyta dirbti rajono sporto komiteto pirmininku. Naujai iškeptam organizatoriui sunkiausiu išbandymu tapo Lietuvos žemės ūkio profesinių sąjungų darbuotojų vasaros sporto žaidynės, į Jurbarką iš visos Lietuvos pakvietusios daugiau nei 500 dalyvių.
„Tai buvo didžiulis renginys, kurį suplanavo ir vedė šviesaus atminimo jurbarkietis Vladas Locaitis. Važinėjau su juo ir šiurpau, kiek daug visko reikia iš anksto numatyti ir žinoti. Pirmadienį niekam nieko nesakęs nulėkiau į respublikinį sporto komitetą ir pareiškiau pirmininkui, kad tokio darbo dirbti nemokėsiu. Labai kantriai jis mane įtikinėjo, kad priprasiu, išmoksiu – pasilikau ir to niekada nesigailėjau, nes nebuvo kada sustoti”, – tvirtina P. Valutis, organizavęs ne tik tarptautinius, visasąjunginius, respublikinius sporto renginius, vaikų sporto stovyklas, bet ir pats visą gyvenimą sportavęs.
Arčiausiai širdies jam buvo ir tebėra rankinis, kurį buvo pasišovęs studijuoti ir labai ilgai žaidė veteranų komandoje. Bet išbandė save ir ralio varžybose, pamėgo stendinį šaudymą. Kai pats sportuoji, pasak Petro, kitaip žiūri ir į organizacinį darbą: reikia, kad sportininkai būtų gražiai priimti, patogiai apgyvendinti, laiku nuvežti į varžybas ir galėtų maloniai po jų praleisti laiką. Tačiau – norint būti organizatorium, būtinos ir vadybos žinios. Mat kuo didesnis renginys, tuo sunkiau jį suplanuoti.
Nors Jurbarką daugelis laiko užkampiu, P. Valutis tikina, kad šalies sporto renginių žemėlapyje jis visada būdavo centre. Dešimt metų Jurbarke prasidėdavo ir baigdavosi tarptautinės daugiadienės dviračių lenktynės, šešis kartus vyko „Žalgirio” sporto draugijos vasaros žaidynių finalinės varžybos, krepšinio veteranų turnyras V. Locaičio taurei laimėti ir daugybė kitų respublikinių renginių.
Ilgus dešimtmečius P. Valutis ne tik organizuodavo sporto renginius, bet ir juose teisėjaudavo – jis yra rankinio, krepšinio, dviračių sporto nacionalinės kategorijos teisėjas ir rankinio nacionalinės kategorijos inspektorius-komisaras. 2009 m. buvo išrinktas rankinio teisėjų asociacijos prezidiumo nariu.
„Namuose visą gyvenimą buvau tik svečias – išvažiuodavau dešimčiai dienų ar dar ilgesniam laikui, o grįžęs pamatydavau paaugusias dukras. Sunku gyventi su sportininku, nes renginiai dažniausiai vyksta savaitgaliais, tai šeimai laiko nebelieka”, – pripažįsta P. Valutis.
Nuo 1988 m. „Žalgirio” sporto draugijoje dirbantis jurbarkietis su apmaudu stebi, kaip keičiasi valstybės, o tuo pačiu ir žmonių požiūris į sportą. Anksčiau kaimo sporto renginiams būdavo skiriamas bent minimalus finansavimas, dabar dažniausiai tenka ieškoti rėmėjų. Blogiausia, kad ir žmonės niekuo nebesidomi.
„Anksčiau būdavo pilni stadionai, gatvėse susigrūdę jurbarkiečiai laukdavo finišuojančių dviratininkų. O dabar nors per galvą verskis, žiūrovų nebus – ateina tik tie, kurie patys sportuoja ar kada nors sportavo. Net mokinių į varžybas ne visada pakvyksta prisikviesti”, – neslepia P. Valutis, seniai įsitikinęs, jog atėjo laikas peržiūrėti ir pakoreguoti sporto valdymo sistemą.
Tačiau jis įsitikinęs, kad sporto renginių turėtų būti kuo daugiau, todėl puoselėja planus kartu su kultūros darbuotojais ir meno mėgėjais surengti Jurbarke įspūdingą žiemos sporto šventę ir kad ji taptų tradicine. To tikėtis P. Valučiui leidžia patirtis. Net ir panaikinus Tauragės apskrities viršininko administraciją, o su ja – ir Kūno kultūros ir sporto skyrių, kur Petras dirbo vyriausiuoju specialistu, neišnyko tradicija rengti apskrities sporto žaidynes.
Nekyla abejonių, kad jos vyks dar ne vienus metus, nes P. Valutis, atšventęs šešiasdešimtmetį, neketina užsidaryti namuose ir nuleisti rankų – bent jau tol, kol leis sveikata.

Daiva BARTKIENĖ