Meilę žemei ir rūpestį perima ir puoselėja jauni

Meilę žemei ir rūpestį perima ir puoselėja jauni (0)

2019-12-23

Jolitos ir Žilvino Oberauskų Kalėdų eglutė sužibo gerokai prieš šventes. Na, ir kas, kad vienkiemis, kad mažai kas mato? Pats turi stengtis, kad šviesos gyvenime būtų daugiau – tokios nuostatos jie laikosi ne tik puošdami namus, bet ir tvarkydamiesi savo ūkyje. D. Karopčikienės nuotr

Metų pabaigoje į šventę buvo sukviesti Jurbarko krašto ūkininkai. Savivaldybės administracijos, rajono Ūkininkų sąjungos ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro jau 26-ąjį kartą surengtoje šventėje paskelbti ir pasveikinti geriausių ūkių šeimininkai. „Metų ūkio 2019“ apdovanojimai atiteko: I vieta – Lidijai ir Donatui Simanavičiams, II vieta – Tomai ir Algimantui Liorincams, III vieta – Jolitai ir Žilvinui Oberauskams.

Romantikos nedaug

Kai šis, nežiemiškas dar, gruodis spusteli šaltuku, žemė atsibunda žiemos sidabru apklostyta: ir želmenų laukai, ir tiesiomis vagomis suraikyti arimai. Toks romantiškas paveikslas plytėjo abipus kelio į Tamošių kaimą, kuriame ypač daug ūkininkų ir vienas didžiausių rajone – Lidijos ir Donato Simanavičių ūkis.

Nors žvilgsnis kasmet ir kasdien matomam žemės grožiui neatbukęs, tačiau, pasak geriausio šių metų ūkio šeimininko, darbe romantikos nėra daug, ir ne dėl jos renkamasi ūkininkauti.

„Pradėjau 2005 m., kai tėvas mirė ir reikėjo perimti jo ūkį. Tiesiog taip gavosi, nors mano du broliai labiau prie ūkio buvo – su kombainu vietoj tėvo dirbdavo, o aš – pagrandukas – mažiau. Bet kažkaip aš įšokau į tą ūkį“, – sako Donatas Simanavičius, šimto hektarų tėvo ūkį išplėtęs iki tūkstančio.

Pradžioje ūkis plėtėsi ir su Europos Sąjungos parama. „Bet dabar jau penkti metai – nieko. Nesu jaunas, neturiu gyvulių, nesu mažas – remiamų ūkių kategorijai nepriklausau. Dabar verčiamės be paramų, bet einame į priekį – investicijų visada reikia, jei nenori sustoti ir būti suvalgytas konkurentų“, – tvirtina Donatas.

Savo ūkyje Simanavičiai augina kviečius, miežius, žirnius, pupas, rapsus. Turi įsigiję modernios žemės ūkio technikos ir pasistatę naujus elevatorius bei sandėlius žemės ūkio produkcijai. Grūdus superka ir iš kitų ūkininkų – elevatoriuose ir sandėliuose telpa pusšešto tūkst. tonų grūdų – tai ypač paranku aplinkinkinių smulkesnių ūkių savininkams. „Grūdus džioviname, sandėliuojame, paskui vežame į Klaipėdos uostą, iš ten – į užsienį, dirbame su bendrove „Agrorodeo“, – pasakoja D. Simanavičius.

Ir rizikuodamas tobulėji

Gerais metais, pasak Donato, grūdų derliaus imama po 7 tonas iš hektaro, pupų – apie 3 tonas. Šie metai buvę nei labai geri, nei labai blogi, lyginant su 2018-aisiais, kai visiškai nelijo.

Žemdirbiui labiau nei kam kitam gerumas ateina ir iš dangaus. Bet dar labiau – per nelengvą ir ne tik rankomis dirbamą darbą.

Klampoti purvą ir dirbti sunkų rankų darbą teko, pasak Donato, ūkininkavimo pradžioje, kai turėjo tik rusiškus traktorius ir vaikščiojo tepaluotas iki ausų. „Vargas buvo. O dabar sunkiausia – nuo liepos vidurio iki spalio, kai visi svarbiausi darbai susideda į vieną vietą – sėja ir visų metų derliaus, taigi ir darbo, sudėjimas į aruodus. Reikia daug technikos, daugiau žmonių“, – sako ūkininkas.

Technikos Simanavičiai turi savo. O žmonių? Jie nuolat įdarbina ūkyje 4-5 žmones, o per darbymetį reikia penkiasdešimties. Tačiau D. Simanavičius nesiskundžia: pas jį mielai dirba jaunimas iš aplinkui. Viename didžiausių rajono ūkių jaunuoliai turi galimybę dirbti su modernia technika, vairuoti traktorių su navigacija, užsidirbti ir tobulinti įgūdžius. Gavęs leidimą įdarbinti užsienietį, ūkininkas sezono metu sulaukia pagalbininko iš Ukrainos, jis apgyvendinamas specialiai tam nupirktoje sodyboje.

 „Būna, kad ir pats sėdu už vairo – ne už kombaino, už krautuvo, sunkvežimio, kad galėčiau būti čia ir ten, kad neatitrūkčiau nuo visų reikalų. Yra skirtumas vadovauti mažam ir dideliam ūkiui. Didelio ir reikalų daugiau“, – sako D. Simanavičius. O Lidija Simanavičienė įsiterpia su savais – ūkininko žmonos – rūpesčiais: vasarą, kai superkami grūdai, kai stovi eilės traktorių, Donatui net pavalgyti pas mamą, kuri gyvena Tamošiuose, nėra kada pareiti. Tuomet gyvas tik tuo, ką žmona būna įsidėjusi iš namų. Ūkininkų namai – Kaune, ir, pasak jų, nėra jokios problemos važinėti, net jei darbas baigiasi vidurnaktį, o kartais ir po.

Lidija ūkyje dirba laborante, vasarą atvažiuoja kasdien ir grūdų laboratorijoje jaučiasi taip pat gerai, kaip savo virtuvėje. O virtuvę Lidija mėgsta, ir, pasak Donato, gamina labai skaniai.

Ūkyje dirba ir vyresnysis Simanavičių sūnus Deividas, būsimasis agronomas. O kol kas Donatas – ir agronomas, ir elektrikas, ir mechanikas, ir ekonomistas. Jis yra baigęs statybų projektavimo bei ekonomikos studijas. Ir kaip kiekvienas pažangus ūkininkas nuolatos skaito, šviečiasi, domisi naujovėmis. „Tikiuosi, pamaina auga“, – sako ūkininkas, turėdamas mintyje vyresnėlį, Žemės ūkio akademijos paskutinio kurso studentą.

Septyniolikmetis Nojus – moksleivis. „Jis visas pajėgas deda į krepšinį, ir mes investuojame į jo sportą. Norėtume, kad jam pavyktų, o į ūkį sugrįš po krepšinio“, – tikisi Simanavičiai.

Atėjus lapkričiui ūkio darbų įtampa atslūgsta: atsiranda laisvų savaitgalių ir laiko atostogoms. Lidija ir Donatas mėgsta keliauti, jau aplankyti Maldyvai, Šri Lanka, Singapūras, Dubajus, Malaizija ir suplanuota kelionė į Afriką.

Neretai laisvalaikį Simanavičiai leidžia kartu su kitais ūkininkais ir solidarizuojasi kovodami už savo teises. „Žalio kryžiaus pastatyti nesuspėjau – buvau parodoje Vokietijoje, grįžau, ir reikėjo lėkti į traktorių streiką“, – sakė D. Simanavičius.

O paklaustas, ar tikrai žemės ūkis yra žlugdomas, ar jam kyla grėsmė, teigė, kad jam labiau kliūva visuomenės supriešimas. „Ar čia politikai, ar žurnalistai priešina, skleisdami, kad žemdirbiai – mokesčių nemokėtojai, kad gyvenam ant pinigų maišo gaudami europines paramas. Man nelabai suprantama tai. Reikėtų šviesti visuomenę, kad nėra taip, kad visam pasauly ūkininkams yra dotacijos, nes jei nebūtų, jei valstybė nereguliuotų žemės ūkio produkcijos supirkimo kainų, ir maisto kainos būtų didesnės. Tuo labiau nereikėtų pykti ant didžiųjų – juk visiems buvo tokios pat sąlygos dirbti ir plėstis. Pykstantieji nežino, kiek reikėjo bankuose paskolų turėti, skolose sėdėti. Kiek reikėjo ir reikia rizikuoti, ir ne visada tai pasiteisina. Tačiau ir rizikuodamas tobulėji“, – sakė geriausio šių metų ūkio savininkas.

Ne tušti žodžiai

Tėvai vaikams atiduoda tai, kas vertingiausio. Rajone žinomi ūkininkai Laimutė ir Algimantas Liorincai norą dirbti žemę ir ūkininkavimo tradicijas perdavė savo sūnums, ir šiemet „Metų ūkio“ apdovanojimuose jaunieji Liorincai – Toma ir Algimantas – pelnė II vietą.

„Tėvai ūkininkavo, o aš padėjau. Kai atsirado ES paramos jauniesiems ūkininkams programos, įkūriau savo ūkį. Dirbu šalia tėvų, nes visiškai atsiskirti ir nereikia, ir nesinori“, – pasakoja Algimantas, jau 8 metus ūkininkaujantis savo ūkyje.

Jaunųjų Liorincų ūkis – tai 113 ha dirbamos žemės, kurioje augina grūdines kultūras, ir 125 galvijų banda.

Toma tekėjo jau už ūkininko. Neišsigando, bet prisipažįsta turėjusi planą tą ūkininką parsikviesti į miestą. O Algimantas neslepia: netraukia jo miestas, ir meilė žemei – ne tušti žodžiai.

Žemę reikia prižiūrėti, ja rūpintis – tai ir yra meilė. Ūkininkauti taip, kad žemės nenualintum. „Reikia rūpintis žeme, kitaip ir vaikams nebus ko palikti. Dabar kažkaip nelabai ji dar vertinama, galima sakyti, kad kas paveldi, tas ir parduoda, bet ateity, manau, bus kitaip. Nenorėčiau, kad su mano žeme taip atsitiktų“, – sako jaunasis ūkininkas.

Su žmona ir dukrelėmis Gabija ir Radvile Algimantas ne kartą yra savo žemę apvaikščiojęs, apžiūrėjęs savo šeimos ūkį. „Aplankom tėtį dažnai, ir į fermas, kur gyvuliukai auga, ir į laukus vedamės dukras – norime ir joms įskiepyti tą meilę“, – sako ūkininko žmona Toma, kol kas dirbanti kitą darbą, tačiau turinti minčių ateityje prisijungti prie vyro. O penkiametė Radvilė neraginama papasakoja, kaip padėjo tėčiui karvytėms šieną vežti, o močiutei – girdyti veršiukus.

Liorincų ūkis Girdžių seniūnijoje, o namai – Jurbarke. Toma džiaugiasi, kad mažame mieste gera auginti vaikus, kad yra vietų šeimos mėgstamiems ilgiems pasivaikščiojimams, važinėjimui dviračiais, riedučiais. Dalyvauja tame ir Algimantas, tik ne vasarą.

Įdarbinti galvą

„Jei produkcijos kaina būtų buvusi tokia kaip dabar ir jei ne parama, tai būtų buvę sunku įsikurti, – savarankiško ūkininkavimo pradžią prisimena A. Liorincas. – Negali sakyti, kad moka labai mažai, vis tiek į pliusą išeini, bet kai perkant techniką pusę jos finansuoja, tai gerai. Auginam mėsinius galvijus, dar – grūdus, bet jų parduodam tik tiek, kiek atlieka nuo savo ūkio. Pernai reikėjo ir sau pirkti, nes augalininkystei buvo labai prasti metai.“

O šie metai ūkiui buvo geri. „Javų derlius buvo neblogas, pardaviau grūdų daugiau, ir automatiškai gali kažką daugiau nusipirkti, kažkur investuoti. Dar paramos buvau parašęs, ir patvirtino. Traktorių nusipirkau, žoliapjovę“, – džiaugiasi Algimantas.

„Nelengva, bet yra ir sunkesnių darbų, manau...“ – pasako tai, ką sakytų kiekvienas, dirbantis širdžiai mielą darbą. O kad sektųsi, svarbu įdarbinti galvą.

„Rankų darbo yra, taip, bet svarbiausia – reikia dirbti su galva, reikia daug išmanyti. Technologijos žengia į priekį ir reikia jomis domėtis. Ir negalima aklai žavėtis tomis, kurios labiausiai reklamuojamos. Kokia nors žemės dirbimo technologija, atėjusi iš Vokietijos ar Prancūzijos, nereišia, kad tiks ir tau. Ten klimatas kitoks, dirvožemis kitoks. Naujoves reikia atsirinkti, pritaikyti savo žemei“, – neabejoja A. Liorincas.

O žemė keičiasi. Daug dabar šnekama, kad pokyčiai vyksta dėl klimato kaitos, bet Algimantas mano, kad ir dėl netinkamo ūkininkavimo. „Yra toks geras dalykas – mėšlas, nežinau, kodėl ne visi jį vertina, bet trąšos tai yra geriausios. Nes sintetinės trąšos jau yra nualinusios dirvą“, – tvirtina ūkininkas.

Specialistų, nors pats yra baigęs su žemės ūkiu nesusijusius mokslus, Algimantas nesamdo. Skaito, važiuoja į kursus, domisi naujovėmis, dirba ir jas pritaiko. Bet rezultato, žinoma, iškart nepamatysi, tik po kelerių metų. Ir ūkio darbininkų nesamdo – kai turi technikos, sako Algimantas, vienas padarai tai, ką seniau dirbdavo keli žmonės. Kartais į pagalbą ateina tėvai.

Ūkininkauti Liorincams patinka ir sekasi, būti įvertintiems ir pripažintiems – smagu. „Ūkininkų šventė buvo šventė visai šeimai: mergaitės tuo metu pabendravo su seneliais, o mes – su kolegomis ūkininkais“, – tvirtina Toma ir Algimantas.

Bendravimas – didžiulė vertybė šiais visuotinio skubėjimo laikais. Net ir ūkininkams neišeina gyventi lėčiau, gamtos ritmu. Dienos lekia greitai, ir negalima sustoti, reikia judėti į priekį. O tose dienose svarbiausia – būti sveikiems, tuomet ir laimės, ir visa ko bus gana.

Ant tvirtų pamatų

Milaičių kaimo ūkininkų Oberauskų kieme jau gruodžio viduryje sužibo kalėdinės puošmenos. Sodybos šeimininkė Jolita nepagailėjo visos dienos: iš šakų surišo originalią eglę, papuošė pačios padarytais žaisliukais, uždegė lemputes. Na, ir kas, kad vienkiemis, kad mažai kas mato ir nepagirs? Pats turi stengtis, kad šviesos gyvenime būtų daugiau – tokios nuostatos Jolita ir Žilvinas Oberauskai laikosi ne tik puošdami namus, bet ir tvarkydamiesi savo ūkyje.

Namus ūkininkai pasistatė Žilvino senelių sodybvietėje, kieme tebėra ir senojo namo pamatai, ir šiemet čia švęs jau penktas Kalėdas. Močiutė bandė perspėti, kad jauniems vienkiemyje bus nesmagu, draugų neturės. Bet gyvena Oberauskų šeima smagiai – sodybą gražina, ūkį plečia ir visi jame dirba. Didelė parama tėvams – dukra Karolina, studentė, ir sūnus Lukas, kuris įgijęs automobilių elektriko specialybę pasirinko ūkininkauti ir jau įregistravo jaunojo ūkininko ūkį, ir pagrandukas – antrokas Matas.

Oberauskai savo ūkį pradėjo kurti 2003 m., pirko žemės, o prieš penkerius metus ir Žilvino tėvai perdavė sūnui savąjį ūkį. „Dabar turim apie 130 ha žemės. Laikome pienines karvutes ir auginame grūdus. Pienas duoda pastovias pajamas, nors pelno mažai, o iš grūdų – pajamos rudenį. Bet su grūdais žiemą esi laisvesnis, o prie gyvulių – išeiginių nėra. Nors dabar jau turim ir išeiginių, nes ūkyje dirba vyresnieji vaikai, o prireikus – pavaduoja Jolitos mama“, – pasakoja Žilvinas.

Kai Jolita sako, kad išmokė mamą melžti karves, iš tiesų ji kalba apie melžimo aparatus, nes užauginta kaime, ir visus ūkio darbus mokėjo. „Kai parvežė tuos aparatus, sakiau: vežkit juos iš namų, nes aš išprotėsiu. Tada melžėme 8 karves rankomis: pamelžei, nusiplovei, nusivalei – ir viskas. O aparatai buvo ir mums, ir karvėms stresas. Tačiau kai įsivažiavau, sakiau: kur mes buvome anksčiau?“- prisimena Jolita prieš gerus 15 metų pradėtą ūkio modernizavimą.

Artėja šventos Kalėdos, ar turite ir nešventinių rūpesčių, klausiau ūkininkų. „Šiandien reikia važiuoti remontuoti bendruomenės namų sieną“, – sakė Ž. Oberauskas, mat jis yra Pašaltuonio bendruomenės „Šaltuonėlė“ pirmininkas. Be ūkininkų, daugiau kaip ir nėra kam. O ūkininkų šiame krašte daug, jie yra bendruomenės pagrindas, žmonės, neužsidarantys tik savuose kiemuose. Aktyviu būti geriau? „Jei kažkur aktyvus, vadinasi, namuose mažiau būni“, – sako Žilvinas, o Jolita patikina, kad smagu daryti ką nors gero žmonėms, juos pradžiuginti.

Patys jie džiaugiasi, kad šiemet – pirmą kartą – turėjo ir ilgesnių atostogų, palikę ūkį patikimose vyresniųjų vaikų rankose. Žilvinas su aktyviais bendruomenių nariais važiavo į Briuselį, apsilankė Europos Parlamente, o Jolita su grupe šalies ūkininkų – semtis patirties į Belgijos ir Olandijos ūkius.

„Iš meilės žemei čia esu, čia dirbu, – sako Žilvinas. – Labai gerai prisimenu kolūkio runkelių normas. Buvau dar vaikas ir tada sakiau: aš niekada kaime negyvensiu. Bet ir amžinatilsį močiutė pasakodavo, kad buvau atsidėjęs žemei, ir pats prisimenu, kad pas senelius per atostogas turėdavau daržiuką, augindavau bulves, kukurūzus...“

Visada – su viltimi

Darbo ūkininkui yra visais metų laikais. Iki Kalėdų Oberauskai užsimoję baigti tai, ką šiemet buvo suplanavę. „Plečiam ir modernizuojam galvijų fermą. Dabar mūsų ūkyje 42 melžiamos karvės, o su prieaugliu – 80 galvijų“, – pasakoja Žilvinas.

Darbininką samdo tik vieną. Tiesa, dabar jis tarnauja Lietuvos kariuomenėje, bet ūkininkai laukia jo sugrįžtant, nes didelis dalykas rasti sąžiningą, patikimą žmogų – kaime tokių labai reta.

Metai turbūt buvo geri, nes esate išrinkti vienais geriausių rajono ūkininkų, klausiu. „Sakyčiau, kad ta aukšta pozicija geriausių ūkininkų rinkimuose mums buvo skirta į ateitį. Kaip paskatinimas nesustoti, eiti į priekį. Daug dar visokių darbų ir minčių, nesuspėjame visko. Bandome dalyvauti projektuose, nes nuolatos reikia atnaujinti techniką: reikia ir kombaino, ir plūgo, ir to, ir ano... Be Europos paramos būtų sunku. Planų turime daug. Be to, ta šventė – ne tik apdovanojimas: tai ir galimybė su daug bendraminčių susitikti, nes kitur – jei su vienu susitikai, su kitu nesusitinki“, – sako Ž. Oberauskas.

Žilvinas mano, kad kiekvienas, ne tik ūkininko, darbas reikalauja ir atsakomybės, ir laiko, ir nuolatinio žinių atnaujinimo. „Galbūt lengviausia būtų atidirbti nuo aštuonių iki penkių ir uždaryti duris. O kai dirbi sau, keliesi, kada reikia, eini miegoti, kada gali. Ir kalendoriuje pažymėta raudona ar juoda – vis tiek privalai padaryti tą, ką turi, negali palikti kitai dienai. Patirties važiuojame į seminarus, į kitus ūkius. Užsienyje ūkininkavimo tradicijos yra daug senesnės, o pas mus dar jaunos, nors jau daug pasiekta ir padaryta“, – teigia ūkininkas.

Kitaip negu senosios Europos ūkininkai, bulvių ir daržovių Oberauskai užsiaugina patys, nors pigiau būtų nusipirkti, o pieno produktus perka, dažniausiai iš parduotuvės – pasitiki gamintojais.

Ar neima pyktis, kad pieną parduoda pigiai, o pirkti turi brangiai? „Jei mes, ūkininkai, nesugebame tarpusavyje susitarti, susikooperuoti ir patys perdirbti, negalime pykti, kad perdirbėjai, turėdami monopolį, juo ir naudojasi. Mes per daug esame pratę kaltinti kitus“, – sako Ž. Oberauskas.

Pasak ūkininko, kooperacija pas mus sunkiai skinasi kelią, nors jau pradedama galvoti, kaip galima bendrai ką nors padaryti su kaimynu. „Nusipirkau vieną daiktą, ir kaimynas tą patį, o reikia pagalvoti, kad jis keliems neštų naudą. Mes nuo 2016 m. esame pieno kooperatyve, perdirbimo gamykla jau antrus metus dirba, jau pradeda duoti rezultatus. Tikimės, kad bus geriau. Juk Skandinavijoje ir toj pačioj Lenkijoje perdirbimą valdo ūkininkai, ir gerai gyvena“, – sako Žilvinas ir abu su žmona patikina, kad ir patys negyvena blogai, nes gerovę kuriesi pats.

„Kad kas nors pasikeistų, patys turim daryti, pradėti nuo savęs keisti. Pieno kainos galėtų būti didesnės, grūdų kaina svyruoja, trąšos brangsta – galim verkt ir verkt, bet turim galvoti, kaip suktis iš padėties, dejuodami nepakeisim. Kryžius pastatėm prie kelio, su traktoriais išvažiavom – parodėm, kad esame, ir – esame vieningi“, – taip pozityviai nusiteikę Milaičių vienkiemio ūkininkai.

Nors ir jų pozityvą kartais užtemdo nerimo šešėlis. „Situacija dabar tokia, kad ūkininkai kaip kokie priešai padaryti žiniasklaidoje, internete... Nelabai smagu, jau kartais nelabai norisi, kad vaikai liktų kaime“, – sako Jolita ir Žilvinas. Bet prideda: mes visada su viltimi gyvename.

O gyvenantiems su viltimi, pasaulis veriasi šviesiąja puse.

Danutė Karopčikienė



« Atgal



Naujausias numeris

Reklama

Naujienlaiškis

Facebook