Melioracijos sistemas griauna asiūkliai (0)

Pastaraisiais metais rajono laukuose pastebimai daugėja šių augalų. Asiūkliai, dar vadinami ožkabarzdžiais, jaučia drėgmę ir geriausiai auga būtent virš sausintuvų linijų. Pažvelgus į lauką iš žaliuojančių asiūklių ruožų galima nustatyti, kuriose vietose po žeme nutiesti sausintuvai. Šių augalų šaknys prasiskverbia į drenažo vamzdelius ir juos lyg kamščiais užkemša.
Apie dirvinius ir gegužinius asiūklius, masiškai gadinančius drenažo sistemas, su rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus specialistais susirūpinusi kalbėjo Skirsnemunės seniūnijos ūkininkė Zinaida Dumčaitienė.
Ūkininkės tvirtinimu, dirvinius asiūklius galima įveikti tik kalkinant dirvas. Mat jie auga rūgščiose dirvose, o nemėgsta karbonatinių dirvožemių. Šarmingose dirvose jų kur kas mažiau arba visai nėra. Z. Dumčaitienės paskaičiavimu, vieno hektaro pakalkinimas kainuotų apie aštuonis tūkstančius litų. Tai patikima ir ilgalaikė investicija, bet brangi. Tačiau taip pat brangu taisyti užkimštas drenažo linijas. Purkšti cheminėmis priemonėmis taip pat nepigu, o glifosų turintys preparatai tik laikinai paveikia antžeminę asiūklio dalį, o jo šaknys keliais aukštais tūno giliai po žeme ir laukia palankios valandos.
Laukuose sparčiai plintančius asiūklius jau anksčiau pastebėjo Juodaičių seniūnijos ūkininkas Vidmantas Banys. Ūkininko žemėje, 25 ha plote, už valstybės  lėšas buvo pakeisti asiūklių šaknimis užkimšti rinktuvai.
Asiūklių šaknimis aklinai užgrūsti drenažo vamzdžiai melioracijos specialistams  ne naujiena. Svarbu laiku pastebėti atsirandančias ir ilgai besilaikančias balas ir nieko nelaukus imtis darbo – tuomet drenažui sutaisyti reikės mažiausiai išlaidų.
Rajono ūkininkai vis dažniau aiškinasi, kodėl kai kurias jų laukuose sugedusias melioracijos sistemų dalis remontuoja valstybė, o kitas jiems reikia taisyti už savo pinigus?
Pasak rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vyriausiojo specialisto Algirdo Ambrakaičio, ūkininkai ir apskritai kaimo žmonės per mažai domisi jiems atitekusiu valstybės turtu ir jo naudojimo sąlygomis.
Galioja skirtinga tvarka: drenažo sausintuvai perduoti žemės savininkams ir valdytojams, o 12,5 cm ir didesnio skersmens rinktuvai liko valstybės nuosavybė. Todėl melioracijos sistemos sausintuvus turi prisižiūrėti ir tvarkyti patys ūkininkai, o rinktuvų linijos tvarkomos už valstybės lėšas.
Lietuvos vandens ūkio instituto duomenimis, šiuo metu šalies melioracijos statinių balansinė vertė yra daugiau kaip 7,5 mlrd. Lt. Numelioruoti laukai yra didelis valstybės turtas, leidžiantis ūkininkauti intensyviau, tačiau melioracijos sistemas reikia nuolat prižiūrėti. O žemę grąžinus savininkams, ją pardavus ar išnuomojus, naujiesiems šeimininkams atiteko ir dalis melioracijos įrenginių. Tačiau juos prižiūrėti ir tvarkyti ūkininkai dažniausiai neturi lėšų.
Tuo tarpu mūsų rajone valstybei priklausančių melioracijos sistemų priežiūrai ir remontui per paskutinius dvejus metus paskirta po 523 tūkst. Lt. Anksčiau kasmet būdavo skiriama apie 2 mln. Lt, nors lėšų poreikis ir kainos auga.
Pasak A. Ambrakaičio, nieko įtartina, jeigu melioracijos rinktuvai pradėjusiuose mirkti laukuose taisomi už valstybės lėšas, o į juos suvestus sausintuvus reikia tvarkyti patiems ūkininkams. Paprastai drenažo sistemos veikia ilgai ir patikimai, tačiau kai pastaraisiais metais ne tik Jurbarko rajone, bet ir šalies rūgštesnėse drenuotose žemėse sparčiai plinta asiūkliai, reikia imtis skubių priemonių.
Suprantama, pavieniams žemės naudotojams remontuoti ar atnaujinti pažeistas sistemas sunku ar net neįmanoma. Ūkininkai nuo 2007 m. gali pasinaudoti ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama pagal 2007–2013 m. programos priemonės „Žemės ir miškų ūkio veikla ir jos infrastruktūra“ veiklos sritį „Žemės ūkio vandentvarka“. Tam reikia kurti melioracijos sistemų naudotojų asociacijas.
Prieš porą dešimtmečių ir anksčiau mūsų rajone vyraujančioms rūgščioms dirvoms kalkinti buvo skiriama daug dėmesio ir lėšų. Tai buvo veiksminga ir ilgalaikė priemonė ne tik didinanti žemės ūkio kultūrų derlingumą natūraliai rūgščiose dirvose, bet ir stabdė dirvinių asiūklių plitimą.
Pasak Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Jurbarko biuro augalininkystės konsultanto Rimanto Vidros, rūgščios dirvos pamažu neutralizuoja įterptas šarmines medžiagas. Tad jeigu periodiškai nepakalkinama, dirva atkuria buvusį rūgštingumą. O tuomet joje daugelį metų tūnantis ir palankių sąlygų laukiantis vienintelis Lietuvoje sporomis besidauginantis asiūklis atsigauna ir vėl pradeda augti. Konsultanto vertinimu, sparčiai pradėjusį plisti augalą gali sustabdyti tik dirvų kalkinimas. „Pačios kalkės nėra labai brangios, bet kainą sudaro jų pervežimas ir paskleidimas, todėl ūkininkai nesiryžta išlaidauti, o siekdami didesnio derliaus beria vis daugiau trąšų. O jos dar labiau rūgština dirvą. Atsiranda lyg užburtas ratas“, – sako R. Vidra. Mat dažniausiai naudojamoje salietroje ir amonio sulfate yra nemažai sieros, rūgštinančios dirvą ir tuo pačiu sudarančios palankias sąlygas plisti dirviniam asiūkliui.
Nustatyti dirvų rūgštingumą reikalaujama tik iš daugiau gyvulių laikančių ūkininkų, kurie skystu mėšlu laisto ir tręšia laukus. Pavojus užteršti dirvą suprantamas, tačiau augalininkyste užsiimantys ūkininkai dirvos kokybe turi rūpintis patys.
Pasak R. Vidros, nors ūkininkai vis dažniau skundžiasi dėl laukuose gendančio drenažo, tačiau kol kas valstybinio sisteminio požiūrio, kaip spręsti šią problemą, nėra. Tuo tarpu nei laikas, nei dirvinis asiūklis nelaukia – lėšos, kurių vėliau reikės melioracijos sistemai sutaisyti, tik didėja.
Vincas Kriščiūnas