Balsavimas

Ar pritartumėte, kad Dainių pelkėje būtų kasamos durpės?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Miesto šventė lygu Jurbarko pavasariui

Miesto šventė lygu Jurbarko pavasariui (0)

2019-05-04

Tradicinė Jurbarko miesto ir verslo šventė šiemet – jau devyniolikta. Smagus šurmulys į ją kaskart įtraukia ir jurbarkiečius, ir namo grįžtančius iš čia kilusius žmones, ir svečius.

Jurbarke dirbusio ir į pirmąją miestelio dieną pakvietusio JAV Taikos korpuso savanorio Ryano Campbello idėja, tarsi medis, sužaliuoja kiekvieną pavasarį. Nors šventė iš miestelio dienos išaugo į Miesto ir verslo dienas, gražios minties medžio šaknys tik stiprėjo, o šakos subrandino bendruomeniškumo vaisius.

Šventė į miestą visada atneša pavasarinę nuotaiką, senąją Kauno gatvę užlieja šypsenos, susitikimų šiluma ir jausmas, kad kartu vardan savo miesto galima nuveikti daug.

Miesto šeimininkė – seniūnija

Neretai miesto gyventojai Jurbarko miesto seniūniją tapatina su miesto tvarkymo darbus atliekančia benrdove „Jurbarko komunalininkas“. „Ne visai taip yra. Seniūnija organizuoja, užsako miesto tvarkymo darbus šioje bendrovėje, o mes atliekame ir kitas funkcijas“, – šypsosi miesto seniūnas Romualdas Kuras, už seniūnijos vairo stovintis devintus metus.

Seniūnijoje dirba 11 darbuotojų – seniūno pavaduotoja, miesto ūkvedžiu vadinamas Gintas Tytmonas ir septynios socialinės darbuotojos. Pasak R. Kuro, pagrindinis seniūnijos darbas ir yra socialinės paslaugos ir miesto tvarkymas. Be to, seniūnijos darbuotojai dar išduoda įvairius leidimus, atlieka notarinius veiksmus.

Miesto seniūnijai priklauso apie 11 tūkst. gyventojų. Seniūnijoje jiems dažniausiai prireikia socialinių paslaugų: čia tvarkomi dokumentai dėl pašalpų, kompensacijų, nemokamo vaikų maitinimo, išmokų vaikams, pagalbos maistu ir kitų socialinių reikmių. Pernai dėl kompensacijų į seniūniją kreipėsi 1058, dėl soc. pašalpos – 344, dėl išmokos vaikams 1146 šeimos, maisto produktų norėjo gauti 994 asmenys. Seniūnijos socialinės darbuotojos dirba ir su rizikos šeimomis. Tokių pernai buvo 36.

„Rudenį pas mus būna pikinis laikas, tada žmones registruojame iš anksto. Daugumą savo klientų pažįstame iš veido. Mes būname pirmieji, kurie išklausome nepasitenkinimą, kai pasikeitus įstatymams jiems nebepriklauso pašalpos. Anksčiau turėdavome daugiau tokių „garsių“ prašytojų, dabar žmonės daugiau supranta, kas jiems priklauso, o kas – ne“, – sako seniūnas.

Metų rate

Bene daugiausia priekaištų seniūnija sulaukia dėl miesto tvarkymo. „Skambučių gaunu kasdien. Visas bėdas ir nepasitenkinimus registruoju. Skubiai atliekame tik avarinius darbus, o kitus – į eilę. Miestą tvarkome pagal savo planą“, – aiškina R. Kuras.

Kasmet mieste laukia tie patys darbai: auštant pavasariui tenka gatvėse išvalyti žvyrą, lopyti duobes, genimi medžiai, sodinami pirmieji augalai, jau tuoj prasidės šienavimo sezonas, augalų laistymas, rudenį – lapų šlavimas, žiemą – gatvių, sniego valymas. „Darbai nesibaigia. Reikia šluoti, o negalima – taip sausa, dulkių debesys, augalų prisodinom – sausa, reikia laistyti, žolę privalom pjauti, nors ji dar nedidelė, vėliau pasidaro sudėtinga ją tvarkyti, genda technika. Žmonės tų problemų nemato, nori, kad būtų tvarka. O gerai tvarkai, kaip visada, neužtenka pinigų“, – tikina seniūnas.

Prieš miesto šventę seniūnija nušienavo pagrindines erdves, kuriose rinksis žmonės, ji taip pat prisideda prie šventės organizavimo – prekybinių vietų skirstymo, elektros įvadų, biotualetų pastatymo, šiukšlių tvarkymo. „Užsakome ir patys atliekame daug nematomo darbo, kad gyventojams būtų gražu ir tvarkinga“, – tikina R. Kuras.

Problemos – tos pačios

Metai po metų seniūnija sprendžia tas pačias problemas: opiausios – miestą siaubiantys vandalai ir atliekos. „Centras kenčia mažiau, o paimsriai, panemuniai – nuolat nusiaubiami. Rašome pareiškimus policijai, o naudos jokios. Karta po kartos auga miesto turtą naikinantys asmenys“, – įsitikinęs seniūnas.

Pasak R. Kuro, niekaip žmonės neatpranta ir krauti visko, kas atlieka, prie konteinerių: ten keliauja padangos, baldai, žaliosios atliekos. „Pradėjome filmuoti konteinerius, įkliuvo keletas šiukšlintojų, o dabar jau mašiną, kuri filmuoja, atpažįsta ir draudžiamas atliekas velka naktį“, – gyventojų išradingumu neatsistebi seniūnas.

Pasak seniūno, šiek tiek padėtis gerėja su benamiais gyvūnais – šunų jau beveik neliko, augintinius vedžiojantys gyventojai pasidarė tvarkingesni, tenka dar pakovoti su bet kur kates šeriančiomis gailestingomis jurbarkietėmis.

„Kai kurių problemų prisidarome patys. Sugalvojome išvalyti ir pritaikyti visuomenei miškelį prie VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“. Sutvarkius jį teks prižiūrėti nuolat. Taip vėl pasididiname mūsų prižiūrimus plotus, kurių atsiranda vis daugiau, o finansavimas jiems prižiūrėti nedidėja. Sutvarkė miesto kvartalą, tūkstantis augalų ten – vėl turime prižiūrėti iš tų pačių lėšų“, – vardija R. Kuras.

„Apsižvalgykim, miestas tikrai keičiasi ir gražėja. Tvarkomės mes, kai kurie gyventojai prisideda – štai panemunėje krūmynus patys iškirto, sutarėme, kad mes išvešime. Savivaldybė įgyvendina projektus. Visi turime būti tvarkingesni ir rūpintis savo aplinka“, – įsitikinęs R. Kuras.

Kultūra – tai žmonės

Kultūros židinį mieste kursto muziejai, biblioteka ir net 28 kolektyvus vienijantis Jurbarko kultūros centras (KC), be kurio neįsivaizduojama nė viena miesto šventė. Kultūros centro muzikos, šokių, dainų, teatrų kolektyvuose dalyvauja beveik 450 jurbarkiečių. „Tie žmonės yra kultūros pagrindas. Be jų nieko nepadarytume. Todėl nuoširdžiai jiems dėkoju už laiką, skiriamą kultūrai“, – sako Jurbarko KC direktorė Aida Bliundžiuvaitienė, šioje įstaigoje dirbanti jau 23 metus, vadovaujanti nuo 2015 m.

Beveik pusė tūkstančio jurbarkiečių, dalyvaujančių kultūrinėje veikloje – geriausi kultūros ambasadoriai, garantuojantys, kad apie renginius sužinos ir į juos ateis greta jų esantys žmonės – artimieji, draugai, bendradarbiai, pažįstami. „Per šiuos žmones ir formuojama kultūra. Mes uždegame juos noru dalyvauti renginiuose, kolektyvuose, o jie tą ugnį išneša į visuomenę. Mūsų kolektyvuose dalyvauja šeimos, keičiasi kartos, čia užauga vaikai“, – gražiu įstaigos ir visuomenės bendradarbiavimu džiaugiasi A. Bliundžiuvaitienė.

Įstaigoje dirba 52 darbuotojai, kurie dalijasi 39 etatus. „Kolektyvams vadovauja daug ilgamečių kūrybinių darbuotojų, kurie vien savo charizma pritraukia į kolektyvus žmones. Gebėti išlaikyti kolektyve žmones, juos sudominti – didelis darbas“, – įsitikinusi direktorė. Repeticijos – juodas darbas, o vadovas turi būti ir geras psichologas, gebantis rasti raktą į kiekvieno kolektyvo nario širdį, mokėti prakalbinti. Savanoriškai kolektyvuose dalyvaujantys jurbarkiečiai už atiduotą laiką ir jėgas užmokestį gauna pasitenkinimu dėl rezultato, galimybėmis keliauti ir dalyvauti įvairiuose renginiuose, gausiu būriu bendraminčių.

Pilnas kalendorius

Jurbarko KC languose – daugybė plakatų apie būsimus renginius. „Stengiamės įtikti visokiam skoniui, rengiame ir komercinius pasirodymus, ir tradicines šventes, edukacijas. Skaudu tik, kai žmonės sako, kad nėra renginių ar jų reklamos“, – sako A. Bliundžiuvaitienė. Renginių plakatai visada iškabinami ir miesto skelbimų lentose, o besinaudojantieji internetu visą informaciją randa įstaigos internetinėje svetainėje ir feisbuko puslapyje, renginius anonsuoja ir kiti puslapiai.

Šiemet vyksta tradiciniai kultūros centro renginiai: jau nuskambėjo vokalinių ansamblių šventė „Daina gydo sielą“, didelio susidomėjimo sulaukė tradiciniu tampantis šiuolaikinio šokio festivalis „Emocijos“, rudeniop pakvies trankioji „Pamituvio armonika“ ir jaunimo talentų konkursas „mEfektas“, o metų gale – miestiečių labai laukiamas saviveiklininkų spektaklis.

Jurbarkiečių laukia ir išskirtiniai renginiai – jau vakar įvyko pirmasis Jurbarko KC kultūrinių renginių organizatoriaus Gintaro Zarecko parengto profesionalaus meno projekto „Sugrįžimai“ koncertas – pasirodė jurbarkiečio Giedriaus Vaznio vadovaujamas Kauno pučiamųjų instrumentų orkestras „Ąžuolynas“. „Šis projektas kviečia sugrįžti čia užaugusius ir savo meninį kelią pradėjusius jurbarkiečius. Gegužę dar pamatysime kultūros centre „užaugusį“ Lauryną Lapę, vaivorykštuką Arną Ašmoną, šokėją Saidą Saldukaitę“, – sako A. Bliundžiuvaitienė.

Šiemet vyks kas dvejus metus rengiami teatrų festivalis „Senjorai ir jaunystė“, liaudiškų šokių festivalis „Linksminkimos“, vasarą vokalinės instrumentinės grupės „Jada“ vadovai Vytis Binkauskas ir Gytis Gvozdas į džiazo stovyklą vėl pakvies muzikuojantį jaunimą. „Be mūsų nevyksta jokia miesto šventė: dalyvauja kolektyvai, renginius veda, scenarijus rašo, aparatūra rūpinasi mūsų darbuotojai. Miesto ir verslo šventėje mes atsakingi už dienos koncertą“, – sako kultūros centro vadovė.

Ne tik popsas

Pasak A. Bliundžiuvaitienės, tradiciniai renginiai turi savo žiūrovus – jau galima numanyti, kiek žmonių susirinks į vieną ar kitą pasirodymą. „Kiekvienas renginys pareikalauja daug jėgų ir pastangų, todėl būna liūdna, kai nesulaukiame tiek žiūrovų, kiek norėtume“, – sako direktorė. Pasak jos, vis dar labai populiarūs komerciniai, „popsiniai“ spektakliai, koncertai. „Bet gal taip ir turi būti – žmonės nori pailsėti, atsipalaiduoti. Tik mes dar siekiame lavinti žiūrovo skonį, parodyti kokybišką produktą. Neretai mūsų kolektyvų renginiai būna profesionalesni ir estetiškesni nei per TV išreklamuotų artistų pasirodymai. Scenos kultūros mokome ir kolektyvuose dalyvaujančius vaikus“, – tikina A. Bliundžiuvaitienė.

Norėdami žiūrovams pasiūlyti įdomesnių renginių kultūros centro darbuotojai rašo projektus, stengiasi gauti jiems finansavimą. „Šiemet iš septynių regiono kultūros tarybai teiktų projektų finansuoti penki. Tačiau esant gerai idėjai, nors ir negavę finansavimo, stengiamės ją įgyvendinti savo lėšomis“, – sako A. Bliundžiuvaitienė.

Kultūros centras prieš tradicines šventes kviečia į nemokamas edukacines programas, tačiau dažnai jos lieka be dėmesio. „Kviečiame mokytojus atsivesti vaikus, tačiau dar sunkiai su mokyklomis susikalbame. Tradicijas, meilę lietuvybei turime skiepyti nuo mažens“, – mano įstaigos vadovė. Kultūros darbuotojai stengiasi kultūrą padaryti kuo labiau matomą – todėl meniški, šventiniai šios įstaigos darbuotojų pagaminti akcentai puošia ne tik kultūros centro erdves, bet ir miestą. „Mūsų auksarankiai Zigmas Morlencas ir stalius Mindaugas Danupas įgyvendina visas mūsų kolektyvo idėjas“, – šypsosi A. Bliundžiuvaitienė. Ji įsitikinusi, kad Jurbarko KC kolektyvų profesionalumą ir aukštą lygį parodo vienas po kito į Jurbarką keliaujantys svarbūs apdovanojimai ir žinomumas visoje Lietuvoje.

20-metis versle

Mieste vis atsidarant ir po kurio laiko tyliai dingstant nedidelėms verslo įmonėms, galima tik džiaugtis, kad kai kurie verslininkai sugebėjo išgyventi sunkius krizės laikus, įstatymų painiavą, kontroliuojančių institucijų gausius vizitus, darbuotojų ir klientų trūkumą bei sukurti sėkmingą verslą. Ypač vienoje sunkiausių – maitinimo sferoje. Be UAB „Geliuksus“, jurbarkiečiams labiau žinomų kaip „Liukso“ ir „Karšuvos“ kavinių, sunkiai įsivaizduojamas miesto centras ir naujamiestis – dažnas jurbarkietis šiose kavinėse kasdien pietauja, buriasi jaunimas, vyksta šeimos šventės.

Jau 20 metų šiame versle sukasi Ingrida ir Kęstutis Gegužiai. „Kęstutis pamažu bando pabėgti, įkūrė kitus verslus, todėl rūpesčiai kavinėmis dabar gula ant mano pečių“, – juokiasi Ingrida. Moteris nesiskundžia – imtis kavinių verslo buvo jos idėja, nes anksčiau kavinę turėjo jos tėveliai, o pati vasaromis padėdavo joje dirbti. „Tėvai turėjo kavinę tame pačiame „Liukse“. Kai jie baigė verslą ir tos patalpos buvo išnuomojamos mes su Kęstu ryžomės pradėti savo verslą“, – pradžią prisiminė I. Gegužienė.

Pradėjo jauna šeima nuo penkių staliukų kavinėje ir keleto lauke. 2002 m. „Liukse“ buvo įrengtas rūsys, o 2005 m. duris atvėrė „Karšuva“. Per 20 metų verslininkai patyrė ir geresnių, ir blogesnių laikų – klientų ypač sumažėjo per ekonominę krizę. „Visada stengėmės išgirsti, ko žmonės nori, pildyti pageidavimus. Rengėme banketus, tiekėme maistą į namus, pietus vežėme į įstaigas. Ir dabar šias paslaugas siūlome. Todėl ir išgyvenome“, – svarsto Ingrida.

Koja kojon su laiku

 Dabar bendrovės kolektyve – 26 žmonės. I. Gegužienė pripažįsta, kad rasti ir išlaikyti gerus darbuotojus sudėtinga, beveik neateina darbo ieškoti žmonių, įgijusių padavėjo, barmeno specialybę, savininkei pačiai tenka darbuotojus mokyti. „Turime ir ilgamečių darbuotojų. Kęsto sesuo Diana su mumis – nuo pat pradžių. Gaila, kai darbuotojus išmokai, o jie išvažiuoja į užsienį“, – visiems verslininkams suprantamas problemas vardija Ingrida.

Pasak verslininkės, apie plėtrą jie su vyru svarstė keletą metų, o šalia atsiradus tuščioms patalpoms ryžosi plėsti „Liuksą“. „Tikrai ilgai galvojome, ar verta. Žmonių mieste mažėja, žiemą klientų nebūna daug. Bet nutarėme rizikuoti“, – pasakoja I. Gegužienė. Verslininkai naujas patalpas remontavo dvejus metus, investavo savo ir skolintas lėšas, ir kovo pradžioje duris atvėrė šiuolaikiška salė, iš karto tapusi traukos objektu.

Ingrida sako, kad „Karšuvos“ ir senojo „Liukso“ interjerus galvojo patys, o šįkart ryžosi kreiptis į profesionalą. Interjerą kavinei sukūrė kaunietė dizainerė Edita Stankevičiūtė Righetto. „Jos sukurtas interjeras buvo drąsus. Pradžoje bijojau, ar jis bus priimtinas žmonėms, bet ryžausi įgyvendinti. Plytelių grindims radome Ispanijoje, tapetus parvežė iš Anglijos, minkštus baldus užsakėme Kaune, stalviršius gamino vietinis meistras. Net indus nupirkome tokius, kokius rekomendavo dizainerė. Rezultatu likau patenkinta“, – sako verslininkė.

I. Gegužienė džiaugiasi, kad kol kas kavinėje žmonių daug, šiek tiek jų sumažėjo vakarais „Karšuvoje“. „Visada taip būna, kai atsidaro nauja vieta. Mes ir meniu naują pasiūlėme, kurį padėjo kurti virtuvės šefas iš Klaipėdos. Kai kurias naujoves žmonės priima sunkiai, o norisi pasiūlyti kažką naujo. Žinoma, visada populiarios išlieka picos, burgeriai“, – jurbarkiečių skonis verslininkei puikiai žinomas.

Pasak verslininkės, pastaruoju metu šiek tiek jaučiasi verslo pagyvėjimas – žmonės mieliau renkasi kavines šeimos šventėms, susitikimams, dingsta šventimo namų užstalėje tradicija. Prie higienos reikalavimų, įstatymų pasikeitimų verslininkai taip pat greitai prisitaiko, nors tai ir nėra labai lengva – valdžios deklaruojama parama verslui – ne itin pastebima.

„Dirbame labai daug. Kai yra įdirbis, pripratimas, atrodo, taip ir turi būti, bet, jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių, nesiryžčiau“, – sako I. Gegužienė. Miesto ir verslo šventė – taip pat darbymetis. Penktadieniais, šventės išvakarėse tapo tradicija „Liukse“ rengti pasisėdėjimus jaunimui su muzika, o šeštadienį – jau nuo ryto kavinėje nerasi laisvos vietos. Miestas švenčia!

Savas bankas

Šis pavasaris Jurbarko kredito unijai – permainingas ir smagus, nes planuojami pokyčiai padiktuoti sėkmės. „Kraustysimės“, – sako unijos administracijos vadovė Nijolė Petraitienė. Gegužės-birželio mėnesiais Jurbarko kredito unija ketina įforminti pirkimo-pardavimo dokumentus ir persikelti į „Luminor“ banko patalpas.

Šios permainos pirmiausia reiškia tai, kad Jurbarko kredito unija išaugo, įgijo klientų pasitikėjimą, dirba atsakingai ir plečia savo veiklą. Pasak N. Petraitienės, 2001 m. unijoje dirbo dvi darbuotojos. „Šiandien dirba keturiolika ir artimiausiu metu priimsime dar du darbuotojus“, – teigia administracijos vadovė.

Finansų įstaigos rodikliai keitėsi didėjimo linkme. Narių skaičius nuo 60-ies išaugo iki 4307. „Unija turi 4155 tikruosius narius, tai – fiziniai asmenys, ir 92 asocijuotus narius – įvairias įmones. 41 klientas neturi išsipirkę pajaus, tačiau naudojasi visomis paslaugomis. Tokiais mūsų klientais yra kaimo bendruomenės, jaunimo organizacijos, profsąjungos, klubai, partijos, draugijos ar bendrijos“, – vardija N. Petraitienė.

Administracijos vadovė primena, kad Jurbarko kredito uniją valdo rajone gyvenantys ir dirbantys ūkininkai, tarnautojai, konsultavimo tarnybos ir verslo atstovai, senjorai. „Kredito unijos valdymas, kai jame dalyvauja įvairių sričių specialistai, suteikia galimybę teisingiau vertinti gyventojų finansinę padėtį ir poreikius, o tai svarbu priimant sprendimus dėl paskolų skyrimo, nustatant palūkanas. Esame rajono žmonių bankas, valdomas rajono gyventojų“, – sako N. Petraitienė.

Kiekvieni prabėgę darbo metai augino vietinio banko patikimumą. Jurbarko kredito unija turi keturias nutolusias kasa: Eržvilko ir ne visą darbo dieną dirbančias Raudonėje, Šimkaičiuose ir Girdžiuose. „Šiemet numatėme kasas atidaryti Veliuonoje, Seredžiuje ir Klausučiuose, nes Klausučių kredito unija buveinę išregistravo iš Jurbarko rajono, todėl manome, kad mūsų veiklos plėtra šioje teritorijoje gyventojams būtų naudinga“, – planais dalijasi N. Petraitienė.

Visas įprastines bankines paslaugas unija gali teikti gyventojams ir mažoms, labai mažoms bei vidutinėms įmonėms. „Tik priminsiu, kad vidutinėms priskiriamos iki 250 darbuotojų turinčios įmonės“, – sako administracijos vadovė. Nepaisant, kad rajone dominuoja smulkus verslas, tikslai lieka tie patys – suteikti finansines galimybes įgyvendinti unijos narių ir kitų klientų planus. Unija yra išdavusi apie 10 mln. Eur paskolų, priėmusi 11 mln. Eur indėlių. Kad būtų patogiau verslininkams, įstaiga nuo gegužės keičia darbo laiką ir dirba nuo 8 iki 18 val., numato keisti valiutą, nuomoti saugojimo kameras, kol galioja akcija, unijos nariu galima tapti be stojamojo mokesčio. Be to, tai ne vienintelė klientams naudinga akcija.

Jurbarko kredito unijos administracijos vadovę labiausiai džiugina būsto paskolos. Jas paprastai ima jauni žmonės. „Jei skolinasi būstui, ketina čia įsikurti ilgam. O kuo daugiau jaunų žmonių, tuo lengviau kalbėti apie įvairiapusę Jurbarko perspektyvą“, – sako N. Petraitienė.

Miestas – vienas saugiausių

Jurbarkas patenka tarp dešimties saugiausių Lietuvos miestų. Tokią žinią šiemet gyventojams neslėpdamas džiaugsmo praneša Jurbarko r. policijos komisariato viršininkas Aivaras Dumčius. Pasak pareigūno, nusikaltimų regione mažėja, o ir jų pobūdis lengvėja.

„Gerėjanti fizinio saugumo situacija – tikrai džiugi žinia. Policija sunkiai dirba, tačiau be visuomenės pagalbos rezultatai būtų kur kas prastesni. Todėl su kolegomis džiaugiamės, kad Jurbarko žmonės vis mažiau pakantūs blogiems dalykams. Gyventojai labai dažnai praneša apie įvairius pažeidimus, girtus vairuotojus, kitus nusikaltimus. Sakyčiau, kad apie keturiasdešimt procentų reaguojame atsiliepiant į pilietiškų žmonių pranešimus“, – sakė A. Dumčius.

Gerą saugumo rodiklį lemia ir tai, kad pastaraisiais metais policija išgrynino veiklos tikslus. Vienas jų – prevencija. Jau ne pirmi metai, kai pareigūnai analizuoja duomenis ir išskiria problematiškiausius taškus mieste ir rajone. Šiemet tokių yra penki: trys Jurbarke, du – už miesto ribų.

„Stengiamės sumažinti iškvietimų skaičių į tokias vietas. Pareigūnai vyksta ten, tikrina, kalbasi, atlieka prevencinį darbą. Tai duoda rezultatų. Praktika rodo, kad arba situacija ten po truputį gerėja, arba tokie taškai išnyksta“, – tikino A. Dumčius.

Gyventojus turėtų ramiau nuteikti ir tai, kad sunkių rezonansinių nusikaltimų jau seniai nebuvo. Tiesa, tuo džiaugdamasis A. Dumčius triskart beldžia į medinį stalą. Nusikaltėliai vis tik gali sugadinti ir labai gerą statistiką.

Policijos komisariato viršininkas gyventojams ypač dėkojo už nepakantumą neblaiviems vairuotojams. Didelė dalis kelyje mirtiną pavojingų keliančių pažeidėjų sulaikomi reaguojant į žmonių pranešimus.

Girtų vairuotojų kontrolė itin sustiprinta, patruliai per kiekvieną pamainą patikrina bent po 40 transporto priemonių. „Darbą dabar labai palengvina nauji alkoholio kiekio matuokliai. Jie yra bekontakčiai, todėl nebereikia pūsti į vamzdelį, kaip seniau“, – sakė A. Dumčius.

Vis tik darbų, kuriuos pareigūnai norėtų nuveikti kartu su rajono valdžia ir bendruomene, sąrašas ilgas. Vienas pagrindinių – sutvarkyti miesto stebėjimo sistemą. Dabar veikiančios vaizdo stebėjimo kameros netenkina pareigūnų lūkesčių. Jie įsitikinę, kad šią problemą išsprendus, mieste būtų kur kas saugiau.

„Pavyzdys yra Marijampolė, kuri dabar diegia visiškai naują sistemą su moderniomis kameromis. Jos stebės daugumą miesto erdvių. Tačiau tai nėra paprastos kameros, jos fiksuoja ne tik vaizdą, bet ir automobilius vairuojančius pažeidėjus: fiksuoja mašinas, kurioms neatlikta techninė apžiūra, kurios neapdraustos“, – sakė A. Dumčius.

Pareigūnai mano, kad stebint miestą galėtų prisijungti ir savanoriai. Vakarų šalyse taikoma praktika, kai bet kuris asmuo per kompiuterį ar televizorių gali stebėti vaizdo kamerų perduodamą vaizdą, o pamačius vykdomą pažeidimą, pranešti apie tai policijai.

„Norėtume, kad kameros mieste būtų išdėstomos atsižvelgiant į policijos poreikius. Vargu, ar kas geriau, nei kasdien su pažeidėjais dirbantys pareigūnai, gali žinoti, kur labiausiai reikia elektroninių akių“, – sakė A. Dumčius.

Pareiga ir darna

Skirtingai nuo policininkų, kuriems naudinga gyventojų parama, ugniagesiams per nelaimes juos apspintantys smalsuoliai – tikras vargas. Jurbarko r. priešgaisrinės ir gelbėjimo tarnybos viršininkas Tomas Statkus atviras – žioplinėjantys smalsuoliai – papildomas krūvis gelbėtojams. Šie tuomet turi ne tik gesinti gaisrą, bet ir skirti pajėgas žiūrovų apsaugai.

„Mūsų darbas mieste ir kaime labai skiriasi. Kaime paprastai atskuba ne žiūrovai, o tie, kurie gali padėti – ūkininkai su vandeniu ir panašiai. Mieste žmonės padėti vargiai gali, tačiau jų susibūrimai aplink gaisro vietą labai trukdo. Ugniagesius žeidžia ir pasipilantys komentarai, kad jie darbą atlieka blogai. Dažniausiai taip elgiasi žmonės, kurie nesupranta, kaip yra gesinami gaisrai ir kokios yra technikos galimybės“, – sakė T. Statkus.

Miestiečių ugniagesiai prašo atkreipti dėmesį, kaip šie stato automobilius. Pasak T. Statkaus, sunkiasvorė ugniagesių technika yra dešimties metrų ilgio, todėl prasibrauti į kiemus, kuriuose automobiliai sustatyti bet kaip, būna sunku.

„Suprantu, kad trūksta vietų. Tačiau vis tik reiktų galvoti ne tik apie save, bet apie tai, kad gali tekti skubėti gelbėtojams. Žinoma, esant būtinajam reikalingumui, mes galime patraukti transporto priemonę ir tą tikrai padarytume. Tačiau geriau, kad kraštutinių priemonių nereikėtų“, – sakė ugniagesys.

Pirmiausia apie problemas prabilęs T. Statkus džiaugiasi jurbarkiečių atsakingumu, nes rimtų gaisrų mieste beveik nekyla.

Miestiečių – mažuma

Žmonių gyvybes ir turtą šiuo metu sergi keturios ugniagesių pamainos. Trijose jų dirba po aštuonis ugniagesius, ketvirtoje – septyni. T. Statkus tikisi, kad netrukus laisva vieta bus užimta ir pamainos bus sukomplektuotos pilnai.

„Didžioji dalis ugniagesių yra ne miesto, o rajono gyventojai. Jurbarkiečių yra mažiau nei pusė“, – sakė viršininkas. Jis paatviravo, kad surasti tinkamų žmonių darosi vis sunkiau. Pretendentai arba neatitinka sveikatai keliamų kriterijų, arba sužinoję, koks darbas jų laukia, atsisako minčių įsidarbinti.

„Ateina su dideliu noru, tačiau kai sužino, kokia atsakomybė ir atlygis už šį darbą – apsigalvoja. Ugniagesiu gali tapti tikrai ne kiekvienas, bet kai juo tampama, tai tampama šeimos nariu“, – sakė T. Statkus.

Kad ugniagesiai vieningi, parodo ir gaisrai. Nutikus nelaimei su ugnimi kovojantiems kolegoms visada padeda ir tuo metu nedirbantys ugniagesiai. Sužinoję apie gaisrą, jie meta darbus ir skuba į pagalbą.

Lyg viena šeima

Apie bendrystę ir gerą jausmą, kai žinai, kad visada sulauksi palaikymo, prireikus – pagalbos, kalba ir Miškininkų gatvės bendruomenės pirmininkė Renata Puidokienė. „Mes jau tokie esame, mums patinka pasibūti, pavakaroti. Bendruomenės patalpose surengėme ne vieną parodą, koncertą, įvairiuose susitikimuose praleista daug laiko kartu“, – sako pirmininkė.

Pasak R. Puidokienės, bendruomenė vienija apie šešias dešimtis įvairaus amžiaus žmonių. „Labai smagu, kad mes visi vieni kitais rūpinamės. Jei žmogaus kelias dienas nematai, jau klausi – ar kas nutiko, gal kažkaip padėti. Esam tarsi didelė šeima“, – tikino R. Puidokienė.

Tačiau bendrai veiklai susibūrę žmonės ne vien šventes švenčia. Atsakomybę prisiėmę bendruomenės nariai yra ne tik energingi, bet ir reiklūs. Susibūrus lengviau iškelti problemas, drąsiau ieškoti sprendimo būdų.

Miškininkų gatvės bendruomenė – stipri, tačiau jaučiasi kiek „nustumta“, nes nuo seno čia įsitvirtinusi miškininkų gyvenvietė yra kiek tolėliau nuo miesto centro, taigi, ir valdžios užmirštama. Žmonės pasigenda dėmesio ir rūpesčio – pavyzdžiui, sniego valymo mašina tarsi nubrėžia liniją, pravažiuoja svarbia Knygnešių gatve, tačiau į Miškininkų gatvę neužsuka.

„Nuolat turime priminti apie save. Ką galime, tą visada pasidarome patys. Tačiau nemaža bendruomenės dalis yra vyresnio amžiaus žmonės, kuriems jau sunku kastuvu sniegą nukasti ar lipti į medį jį nugenėti“, – kalba pirmininkė.

Bendruomenė tikisi didesnio dėmesio ne tik dėl kasdienės miesto priežiūros. Gyventojai laukia nesulaukia, kada čia bus tvarkomos gatvės. „Pagrindinė mūsų gatvė – dar, dar. Tačiau aplinkės – tikras košmaras, ten niekas nedaryta gal nuo rajono įsikūrimo. Labai norėtume, kad bėdos bent po truputį būtų sprendžiamos“, – sakė R. Puidokienė.

Jurbarko pakraštyje įsikūrusi Miškininkų gatvės bendruomenė turi ir kitą galvos skausmą, nes raktą nuo patalpų, kuriomis naudojosi, teko atiduoti. „Mums buvo urėdija davusi patalpas. Tačiau dabar jos jau, kiek žinau, perduotos Turto bankui. Nežinau, kaip dabar bus, nes bendruomenei likti be patalpų – didelis smūgis“, – nuogąstavo moteris.

Kol stogo virš galvos nėra, Miškininkų gatvės bendruomenės žmonės buriasi kitiems darbams, renkasi į talkas. Pirmininkės teigimu, gyventojai mielai prisideda tvarkydami aplinką. Čia – jų namai, ir labai norisi, kad jie būtų jaukūs. Svarbu, kad visi kartu, kad turi gražių sumanymų ir nesidairo į šalis, kas juos įgyvendins. Šio bendrystės jausmo ir atsakomybės už savo kraštą Miškininkų gatvės bendruomenė linkėtų visiems miesto gyventojams.

Jūratė STANAITIENĖ,

Lukas PILECKAS



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook