Miško kenkėjai maži, žala – didelė (0)

Net dideliems miško plotams pavojingos grybelinės ligos. Ypač – šakninė pintis ir spygliakritis. Šių medžių ligų pasitaiko dažniau ir jų padaromi nuostoliai didesni. Pernai urėdijoje iškirsta beveik 27 hektarai ligų apimtų miškų. Daugiausia – Kalvelių, Pašvenčio, Jūravos girininkijose. Nupjauta maždaug 15 tūkst. kub. m medienos, iš jų beveik 10 tūkst. kub. m brandžių medynų.
Kai ligos ar kenkėjai užpuola brandžius medynus, nuostoliai mažesni, nes tą mišką vis vien reikia kirsti. Tačiau ligų ir kenkėjų laiku nepastebėjus ar uždelsus, pablogėja medienos kokybė, mažėja pajamos. Tad eiguliai ir girininkai nuolat stebi medynų būklę ir medžių ligų ar kenkėjų protrūkius. Kuo anksčiau pastebi, tuo mažesni nuostoliai. Jie didžiausi, kai pažeidžiami 30–50 metų medynai.
Pasak urėdo Fausto Bakio, anksčiau su medynų kenkėjais buvo sėkmingai kovojama cheminėmis priemonėmis. Tačiau sertifikavus miškus chemikalų naudojimas, atsižvelgus į miško biologinės įvairovės palaikymą ir reikalavimus medienos kokybei, labai griežtai ribojamas. Todėl miškuose daugėja įvairių pakabinamų ir ant žemės pastatomų gaudyklių su vyliais – priemonėmis, kurios vilioja tam tikros rūšies kenkėjus. Į gaudykles priviliojami vabzdžiai, dar nespėję susiporuoti ir padėti kiaušinėlių, iš kurių atsiranda kirminai. Veiksmingos ir paprastos duobutės su vyliais, priviliojančios ypač pavojingus medžių kenkėjus straubliukus. Tai senas ir išbandytas būdas, mažinantis šių kenkėjų populiaciją, kuriai išplitus medžiai nudžiūsta.
Pasak urėdo, jei miške pamatysite žiemą nukirstus, bet neva pamirštus kelis rąstus, nesistebėkite. Tai gaudyklės. Rąstai, apipurkšti leistinais naudoti chemikalais, tampa spąstais. Mat kenkėjai skverbdamiesi per žievę paragauja nuodų ir netrukus žūva. Tokie rąstai, atlikę pirminę paskirtį, vėliau iš miško išvežami. Ar jie buvo naudingi miškui – nesunku įsitikinti: paskutę žievę, po ja pamatysime daugybę negyvų vikšrų.
Gegužei baigiantis stengiamasi išvežti visą pagamintą medieną, nors dažnai viena kita rietuvė laikinuose sandėliuose dar lieka. Tačiau tokios rietuvės apipurškiamos chemikalais ir paverčiamos miško kenkėjų gaudyklėmis. Jeigu greitai neatsiranda pirkėjų, mediena iš šių laikinų sandėlių išvežama ir laikoma ne arčiau kaip 2 km nuo miško, kad išsiritę vabzdžiai negalėtų jo pasiekti. „Sveiki ir stiprūs medžiai sugeba patys atsiginti. Ten, kur per žievę įsiskverbia koks nors kirminas, spygliuočiai tuojau pat į pažeistą vietą prileidžia sakų. „Jeigu medynų nenuvargina vėtros, sausros ar drėgmės perteklius, medžiai sėkmingai apsigina patys, – aiškina Mantvilių girininkas Robertas Išganantis. – O šiemet jau turime rūpesčių: viename girininkijos plote, didesniame nei hektaras, skydamariai labai pakenkė eglėms. Dalis eglių nudžiūvo, o kai kurios dar bando atsigauti, leidžia naujus ūglius.“ Pasak girininko, nieko nedarant skydamarių apimtas plotas tik didės, o atsigaunančios eglės nebus produktyvios – jų augimas sutrikdytas.
Apžiūrėti pažeisto medyno atvyko urėdo pavaduotojas Edmundas Mačieža ir miško želdinimo inžinierė Danutė Varkojienė. Kartu su girininku R. Išganaičiu, jo pavaduotoju Kęstučiu Lazdausku ir eigule Violeta Išganaitiene jie įvertino eglyno būklę. Koks sanitarinio kirtimo būdas bus pasirinktas, paaiškės vėliau. Tačiau jau dabar aišku, kad tai – vienintelis kovos su skydamariais būdas. „Vienintelė išeitis – neleisti plėstis skydamarių populiacijai ir likviduoti jų židinį. O pažeistame plote eglėms augti ne pačios geriausios sąlygos – dirva pamirkusi, maždaug brandos amžiaus sulaukusios eglės pačios jau neapsigina ir užpultos kenkėjų džiūsta. Greta su eglėmis auga išlakūs juodalksniai – jiems ši augavietė žymiai perspektyvesnė“, – įsitikinęs E. Mačieža.
Miškininkai įsitikino, kad džiūstančių eglių žievėje aiškiai matyti pažeidimų, o paskutus giliau pasirodo tamsiai rudos vikšrų paliktos dėmės. Anksčiau skydamariai labiau buvo žinomi sodininkams mėgėjams, nes pakenkdavo atvežtinėms tujoms, kadagiams ir eglėms. O nuo 2009 m. ir po šaltos 2010 m. žiemos miškininkai apie juos kalba kaip apie eglynus siaubiantį marą.
Netikrasis eglinis skydamaris aktyvus balandžio–spalio mėnesiais. Birželio mėnesį patelė padeda apie 3000 kiaušinėlių, o išsiritusios lervos graužia eglių spyglius, pumpurus, vėliau – čiulpia sultis. Kai tik kiti kenkėjai pajunta skydamarių nualintą medį, jo graužti puola visi, kabinasi ir įvairios grybelinės ligos.
Pasak E. Mačiežos, skydamariai daugiausia žalos padaro pietryčių Lietuvos miškuose. Mat čia miškai daugiausia auga lengvose smėlėtose dirvose. Šiemet Jurbarko miškų urėdijoje skydamarių daroma žala labiausiai matoma Kalvelių, Mociškių, Jūravos girininkijose – kur daugiau smėlingų dirvožemių. Kiek mažiau skydamariai eglynus puola Mantvilių ir Pašvenčio girininkijose.
Antri metai skraidantiems skydamariams gaudyti miškininkai naudoja „pašto dėžutėmis“ vadinamas gaudykles. Jų kvapas vilioja vabzdžius. Miškininkai įsitikino, kad tokios gaudyklės labai veiksmingos. Ir Lietuvoje, ir Jurbarko miškų urėdijoje jos dar naujovė, nors Vakarų šalių miškininkai jas naudoja jau bene 15 metų. Gaila tik, kad smalsūs miško lankytojai, radę dar nematytą į pašto dėžutę panašią gaudyklę, susigundo ją pasiimti. O to daryti nereikėtų, nes gaudyklė buityje nereikalinga, be to – nuodinga.
Dar kitiems kenkėjams – karkvabalių lervoms – vilioti ir gaudyti ant žemės išdėliotos į minas panašios plastikinės gaudyklės. Jose esantys vyliai privilioja karkvabalių vikšrus, kurie patekę į gaudyklę atgal į mišką negrįžta.
Pasak girininko pavaduotojo K. Lazdausko, karkvabalių vikšrai, jeigu jiems metai palankūs, medynams padaro daug žalos. Kol kas į gaudykles papuolė nedaug karkvabalių lervų. Miškininkai spėja, kad tam įtakos turi vėlyvas pavasaris ir trumpalaikė šiluma. Tačiau tai nereiškia, kad šių kenkėjų nebus – nauja generacija iš pernai smėlinguose dirvožemiuose sudėtų kiaušinėlių dar laukia savo valandos. Gerai, kad karkvabalių lervas lesa paukščiai. Miškininkai pastebi, kad paukščiai smėlingų kalvų pievelėse kapsto karkvabalių lervas ir jų gerokai sumažina.
Gaudykles miškininkai tikrina nuolat. Tai jų kasdieninio darbo dalis. Pasak eigulės V. Išganaitienės, į duobutes su vyliais patenka ir miškui naudingų gyvių. Ne kartą ji iš kontroliuojamų duobučių, kuriose knibždėjo straubliukų, iškėlė driežų, gluodenų, varlių, vabzdžių. Taip daro ir kiti miškininkai, kartais ten randama ir į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytų gyvių.
Kaip patikino miško želdinimo inžinierė D. Varkojienė, miškams daugiausia žalos padaro pušinis straubliukas. Vabalai pasirodo gegužės pradžioje, aktyvi patelė su pertraukomis sudeda 60–100 kiaušinėlių, iš kurių vėliau išsivysto lervos, dažniausiai pažeidžiančios medžio kamieną. Patelė taip pat graužia medelių žievę, spyglius, pumpurus, ypač pavojinga medeliams iki 10 metų. Jei viename miško hektare įsiveisia apie 40 tūkst. vabalų, tokia kolonija tampa pražūtinga miškui ir gali pavojingai išplisti. Kai pažeidžiama daugiau nei 10 proc. medžių, leidžiama iš dalies naudoti chemines priežiūros priemones.
Pasak E. Mačiežos, miške labai daug natūralių tarpusavyje susietų gyvybinių ryšių. Pavyzdžiui, labai sunku kovoti su šaknine pintimi, nuo medžio prie medžio slenkančia po žeme. Tik iškasus gilų griovį, suardžius ryšius tarp šaknų įmanoma sutrukdyti jai plisti. Tačiau visų pirma reikia sugebėti pažinti miškui kylančius pavojus, kasdien stebėti ir laiku reaguoti. Jeigu pavėluosi, maži kenkėjai pridarys daug žalos.

Vincas Kriščiūnas