Mokytojams – meile nuspalvinti rudens žiedai (0)

Net jei būnant mokiniu ne visi mokslai ir užduotys atrodo svarbios, o po daugelio metų iš atminties išsitrina veidai, vardai ir pasakyti žodžiai, kiekvienas kelionę į savąsias žvaigždes pradėjome mokykloje vedami mokytojų. Tad šiandien kiekvienas turėtume savo Mokytojui ištarti ačiū – garsiai ar tik mintyse, ir įteikti rudens nuspalvintą gėlės žiedą.
Gražiausiai žodis „mokytojas“ skamba pirmoko lūpose – toks dar naujas ir neretai supainiojamas su „mama“.
Nepaklausiau mokytojo Liutauro Žilevičiaus, ar užsimiršę mažieji mokinukai pašaukia jį „tėčiu“, tik mačiau, kaip pasklidusius po didelį mokyklos kiemą visus stengėsi aprėpti žvilgsniu, kaip priklaupė užrišti batą, padėjo užsegti mažoms rankelėms neklusnią sagą. Kaip lenkėsi išklausyti kiekvieno pribėgusiojo – nes tų vaikiškų rūpesčių ir džiaugsmų tiek daug, ir visus reikia papasakoti mokytojui.
„Jau trisdešimt metų vaikštau šiais takais. 1977-aisiais pats atėjau čia į pirmą klasę, o dabar pradėjau mokyti penktąją savo laidą, – pasakoja mokytojas Liutauras, dar vasariškai šiltą ir saulėtą dieną išėjęs su savo pirmokėliais pasivaikščioti aplink gražią Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinę mokyklą. Vaikai suklūsta išgirdę, kad tuose pastatuose buvo kareivinės ir čia tarnavo jų mokytojo senelis. Paskui bėgioja po vyresniųjų mokinių nupieštų lauko paveikslų galeriją ir prie kiekvieno nori nusifotografuoti. Gėrisi gražia iš karklo vytelių nupinta tvorele – jei norės, mokytojas ir juos išmokys pinti. Užvertę galvas pirmokėliai žiūri ne tik į senuosius, gal jau kelis šimtmečius čia augančius medžius, bet ir į išstypusias eglaites, kurias jų mokytojas Liutauras su savo mokiniais pasodino prieš dvylika metų.
„Tie, su kuriais sodinom eglaites, dabar jau studentai, o pirmieji mano mokiniai – jau rimti žmonės, vaikus augina. Bet tik man jie buvo pirmieji, aš nebuvau jų pirmas mokytojas, gavau juos jau trečiokus“, – prisimena L. Žilevičius. Kai baigęs Šiaulių pedagoginį institutą sugrįžo į Seredžių, Liutauras perėmė mokytojo Rimvydo Baltučio, perėjusio dirbti į Klausučius, trečiokus.
Koks įdomus sutapimas! Vyrų mokyklose nedaug, o pradinių klasių mokytojų – išvis reta. „Likimas tos pradinės klasės“, – sako mokytojas Liutauras apie savo pasirinkimą. Tėtis norėjo, kad sūnus būtų medžio drožėjas. Keistas noras – juk Liutauras nuo pat vaikystės tėčio, garsaus pynėjo Mečislovo Žilevičiaus, išmokytas buvo paniręs į pynimą. Kad tapo pedagogu, „kalti“ Liutauro mokytojai – jie neretai padaro daug teigiamos įtakos mūsų pasirinkimams.
Kai Liutauras buvo paauglys, į Seredžių dirbti atvažiavo mokytojai Vida ir Arvydas Paškauskai. Jauni ir energingi jie labai užsiėmė su mokiniais. Turistiniai žygiai, kelionės, ekspedicijos, o vieną vasarą surengė mokinių stovyklą, kur mažiesiems vadovavo vyresniųjų klasių mokiniai. Liutaurui dirbti su vaikais patiko, ir po šiai dienai jam ausyse tebeskamba vieno mažiuko labai nuoširdus klausimas: „Ar jūs negalėtumėt būti mano mokytojas?“
Kaip tik po šios stovyklos mokytoja Margarita Baršauskienė pasiūlė Liutaurui stoti į Jaunųjų pradinių klasių mokytojų fakultetą, kuris veikė Šiaulių pedagoginiame institute. Turbūt ji įžvelgė, kad labiau susipažinęs su pedagogo specialybe šis mokinys ateityje gali pasirinkti mokytojo kelią. Šį fakultetą baigusiesiems buvo žadamos lengvatos per stojamuosius egzaminus. Tik vargu, ar lengvatomis susigundė tuomet dar mokinys Liutauras.
Jau 18 metų L. Žilevičius mokytojauja ir dirba patį atsakingiausią – pradinių klasių mokytojo darbą. Visų mokytojų darbas atsakingas, tačiau pradžios mokykla yra pamatas, ant kurio kyla žinių, įgūdžių, asmenybės brandos statinys. „Nerimo visada yra – kaip pavyks išmokyti“, – prisipažįsta mokytojas. Mokiniai keičiasi, bet vaikystė visada panaši – judri, žvitri, smalsi. Tačiau mokytojas Liutauras pastebi ir pokyčių. „Anksčiau vaikai buvo labiau susikaustę, retai drįsdavo pasakyti savo nuomonę. Visas užduotis vykdė besąlygiškai. Dabar klausia – kodėl turiu tai daryti, ir privalai atrasti argumentų, įtikinančių vaiką, kad nieko nėra betikslio. Dabar vaikai judresni, labiau pasitikintys savimi ir – be galo jautrūs. Vaikai laisvesni, nes pasikeitė tėvų požiūris į auklėjimą. Vaikai mąsto, jie turi savo nuomonę ir drąsiai ją pareiškia. Su tokiais dirbti įdomiau!“ – reziumuoja pradinukų mokytojas.
Net paplitusiai nuomonei, kad šiuolaikiniai vaikai per anksti panyra į kompiuterį ir daugiau niekuo nesidomi, mokytojas turi kontrargumentą: kompiuteris yra ir jau niekur nedings – reikia vaikus mokyti, kad jis nėra tik žaidimas. Jau keletą metų L. Žilevičius pradinių klasių mokiniams veda kompiuterių būrelį, kartu su žmona Jūrate, taip pat pradinukų mokytoja, sukūrė Seredžiaus pradinukų tinklalapį.
„Vaikai labai kūrybingi, jie pateikia daugybę idėjų, – sako mokytojas, mintyje turėdamas ne tik kompiuteriais besidominčius vaikus. – Su praėjusios laidos klase labai daug nuveikėme: dviejų mergaičių pasakos pateko į knygą „Lietuvos vaikų pasakos“, Gabrielės pasaka sulaukė ypač garbingo įvertinimo – ji pripažinta viena iš trijų „Auksinių pasakų“, Inga po konkurso „Šauniausias pradinukas“ susižavėjo kanklėmis ir mokosi groti, Tadas – puikus skaitovas.“
Vaikas ugdomas ne tik per pamokas, neretai gražiausi mokyklos prisiminimai išlieka iš popamokinės veiklos. Mokytojas L. Žilevičius prisimena, kaip juos, tuometinius Seredžiaus paauglius, mokytoja Agnietė Daukantienė įtraukė į dramos būrelį ir nebepaleido iki pat 12 klasės. „Kasmet paruošdavom po didelį vaidinimą ir Seredžiuje tuomet buvome laikomi keistais jaunuoliais. Ši mokytoja labai daug mums davė“, – prisimena Liutauras. Ir jis pats dirbdamas mokykloje vaikams duoda ne tik žinių. Seredžiaus senųjų amatų centre vaikus moko pinti iš vytelių, taip rūpindamasis išsaugoti ne tik savo giminės, bet ir šio krašto tradicijas. Dvejus metus L. Žilevičius dirbo įgyvendinant projektą „Drąsinkime ateitį“ – kvietė buvusius mokinius, kurie dalijosi savo patirtimi ir pasiekimais su dabartiniu jaunimu. Popamokinė veikla motyvuoja vaikus mokytis, ieškoti savo vietos gyvenime ir siekti tikslo.
Visa mokytojo veikla formuoja jo statusą visuomenėje – juk kiekvienas jį turi ne tokį, kokį sukuria valdžia, bet kokį nusipelno pats – kaip žmogus, kaip asmenybė.
Šiandien – Mokytojų šventė. Nors, pasak Seredžiaus Stasio Šimkaus pagrindinės mokyklos mokytojo L. Žilevičiaus, tokių stiprių įspūdžių, kaip tada, kai pradėjo dirbti, gal ir nebėra, kiekviena dovana – ir pasakytas žodis, ir nuskinta gėlė, ir netikėtai pašto dėžutėje rastas sveikinimas – yra brangi.
Ir vaiko raiškiai perskaitytas sakinys, be klaidos parašytas žodis, išspręstas uždavinys – kasdien džiuginantis atlygis mokytojui už jo darbą.
Danutė Karopčikienė