Nepriklausomybės 20-mečio proga – žvilgsnis į praeitį (0)

Paminėti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną į iškilmingą savivaldybės tarybos posėdį rinkosi ne tik šiandieniniai politikai ir savivaldybės administracijos darbuotojai, bet ir visų buvusių kadencijų savivaldybės tarybos nariai, buvę rajono vadovai.
Kai kurie susitiko pirmą kartą po daugelio metų, dėl to ne tik džiaugsmingai spaudė vieni kitiems rankas, bet ir smagiai dalijosi prisiminimais, svarstė, kokia Lietuva būtų buvusi, jei prieš 20 metų 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai, patikėję „žingsnis po žingsnio" perspektyvomis, nebūtų taip ryžtingai ir drąsiai savo vardinėse balsavimo kortelėse pasirašę už Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą.
Iškilmingą savivaldybės tarybos posėdį pradėjęs Jurbarko rajono meras Ričardas Juška į prezidiumą pakvietė ir visus buvusius rajono tarybos vadovus - pirmąjį tarybos pirmininką Antaną Kazakevičių, pirmąjį rajono merą Stasį Makūną, 2007-2008 m. rajonui vadovavusį merą Algirdą Gudaitį ir per šventę kartu su Jurbarko žmonėmis pabūti atvykusį Seimo narį Bronių Paužą. Tylos minute pagerbti mirę savivaldybės tarybos nariai Arvydas Danisevičius, Albina Danisevičiūtė, Algirdas Plėšikaitis, Alfonsas Stankaitis, Vladas Totilas, Severinas Nenorta, Juzefa Kavaliauskienė ir Aloyzas Zairys. Ant buvusio mero A. Zairio kapo bendražygiai nuvežė gėlių.
Sveikindamas susirinkusiuosius Seimo narys B. Pauža siūlė atsigręžti atgal ir pamąstyti, kiek daug permainų įvyko mūsų šalyje per tuos du dešimtmečius, kurie valstybei nėra didelis istorijos tarpsnis, tačiau kiekvienam žmogui - nepaprastai svarbi gyvenimo dalis. „Svarbiausia, kad visi tapome laisvesni, įpratome, jog demokratiškai turi būti valdoma kiekviena gyvenimo sritis. Tai pagrindinės vertybės, be kurių negalėtume kurti ateities", - tikino Seimo narys.
Kalbėdamas apie šiandieninę Lietuvą B. Pauža ragino visų lygių valdžią stengtis, kad kuo greičiau atsigautų verslas, padaugėtų darbo vietų, kad žmonės atgautų pasitikėjimą ir matytų tikslą gyventi Lietuvoje. „Lietuva visiems mums turi tapti šiltais ir jaukiais namais", - linkėjo B. Pauža jurbarkiečiams.
Jurbarko rajono meras R. Juška sakė esąs įsitikinęs, kad Antuano de Sent-Egziuperi tezė, jog tik laisvas žmogus pradeda kurti, labai tinka Lietuvai. Tą galima pasakyti apie Aukščiausiąją Tarybą, Lietuvos žmonių valia Kovo 11-ąją pasirašiusią Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, tas tinka ir pirmai Jurbarko rajono savivaldybės tarybai, į kurią 1990 m. kovo 24 d. buvo ištrinkti 68 rajono žmonių atstovai.
Prisiminimais apie pirmosios kadencijos rajono tarybos darbą pasidalyti pakviestas A. Kazakevičius 1990-aisiais išrinktus tarybos narius vadino „mažaisiais signatarais" ir su didžiausiu džiaugsmu sveikino į iškilmingą posėdį atėjusius bendražygius - Alfonsą Krušą, Vytautą Giedraitį, Vladą Motiejaitį, Juozą Daujotą, Birutę Skandūnienę, Adelę Žemaitaitienę, Bronių Švitrą, Agnutę Jasaitienę, Povilą Parnarauską, prisiminė buvusius rajono vadovus - valdytoją Saulių Lapėną, jo pavaduotojus Vytautą Lekešį, Nijolę Giedraitytę, Praną Vaišvilą.
„Tuomet reikėjo dirbti - laikas nelaukė. Toje taryboje buvo nepaprastai daug protingų ūkinių vadovų, kurie tada suprato gyvenimą. Gaudavome nurodymų juos atleisti, pakeisti kitais, bet taryba šiuos žmones visada gindavo. Pasiduodavome tada, kai koks nors politikas atveždavo į Jurbarką ir mums panosėn pakišdavo premjero Gedimino Vagnoriaus pasirašytą potvarkį. Gyvenimą kūrė tie, kurie nieko apie jį neišmanė", - prisimindamas dvidešimties metų senumo įvykius apgailestavo A. Kazakevičius.
Kodėl pirmojoje rajono taryboje buvo daugiau, pasak A. Kazakevičiaus, „visa širdimi gyvenimą išmanančių" partinių ūkinių vadovų, o ne Sąjūdžio iškeltų atstovų, atskleidė 1995-1997 metais rajonui vadovavęs meras Stasys Makūnas. Tie, kurie nepriklausomoje Lietuvoje labiausiai pasigenda teisingumo, džiaugėsi jo ryžtu atvirai pasakyti tiesą - Lietuvos Sąjūdis Jurbarke buvo silpnas, jį net keletą kartų buvo bandoma sunaikinti, susilpninti.
„Todėl Sąjūdžio kandidatai pirmuose savivaldos rinkimuose Jurbarke dalyvavo tik formaliai ir, žinoma, jų nelaimėjo. Daug stipresni buvome po penkerių metų, kai dešiniosios jėgos - krikščionys demokratai ir konservatoriai taryboje laimėjo 15 vietų iš 25. Meru tapti net negalvojau, bet mane privertė tam ryžtis Laima Andrikienė, dariusi viską, kad tik juo nebūčiau", - prisiminė S. Makūnas.
Ryškų pėdsaką Jurbarko istorijoje palikęs gydytojas pripažino, kad po antrųjų savivaldos rinkimų paaiškėjo, jog dešiniųjų intelektinis potencialas nepalyginamai žemesnis už tuometinę opoziciją, todėl teko atidžiai įsiklausyti į jos siūlymus ir iš jų mokytis. S. Makūnas pripažino, kad niekada nebuvo tikras politikas - nedalijo pažadų, o vadovavosi tik daugeliui nepriimtinais Sąjūdžio idealais, tačiau dabar dėl to džiaugiasi, nes išėjęs iš savivaldybės nesijaučia likęs kam nors skolingas.
„Mūsų, geltonsnapių, valdžia parodė, kad Jurbarke daug kas gali būti geriau, sprendimai gali būti priimami aukštesnio lygio. Jeigu tokiais principais būtų vadovavęsi ir kiti rajono vadovai, žmonės šią šventę pasitiktų pakilesnės nuotaikos, o Jurbarke plevėsuotų daugiau Trispalvių. Ir vis dėlto džiaugiuosi, kad po pastarųjų rinkimų įvykusios permainos parodė, kad rajonui nebūtinai turi vadovauti tik buvę sovietinės nomenklatūros darbuotojai", - sakė S. Makūnas.
Pakėlę taurę vyno už Lietuvos nepriklausomybę, politikai skubėjo į savivaldybės aikštę, kur vidurdienį giedant tremtinių chorui iškilmingai buvo keliama valstybės vėliava. Šįkart į tuos, kurie valdė ir valdo, kreipėsi jaunimas. Laisvoje šalyje gimę ir užaugę rajono Jaunimo organizacijų sąjungos atstovai užtikrino, kad visada stengsis, jog Lietuva ir Jurbarkas taptų geresne ir gražesne vieta gyventi.
Jaunimui skirti žodžiai skambėjo ir Jurbarko Švč. Trejybės bažnyčioje, kur vyko iškilmingos šv. Mišios už Lietuvos Nepriklausomybę. Jas aukojęs dekanas kun. Kęstutis Grabauskas perskaitė Padėkos už laisvę metams skirtą Lietuvos Ganytojų laišką, kuriame jaunimas raginamas atsakingai pasirinkti, kokioje šalyje gyventi, kokiai valstybei skirti savo pastangas ir kur auginti savo vaikus, nes tik nuo laisvos kartos žmonių apsisprendimo priklauso tolesnis laisvos Lietuvos kelias. Lietuvos Vyskupai į jaunimą kreipėsi Jono Pauliaus II raginimu „ne nuo langų, o nuo pamatų pastatyti savo krašto ateitį".
Kad Jurbarko jaunimas deda savo ateičiai tvirtus pamatus, įsitikino visi, nepatingėję popietę praleisti kultūros centre. Kartu su Lietuvos Nepriklausomybe savo dvidešimtmetį šventė choreografės Jolantos Telišauskienės įkurtas tautinių šokių ansamblis „Nemunėlis" ir bene šimtas jame šokančių jurbarkiečių. Daugiausia gražių žodžių ir palinkėjimų šiame koncerte buvo skirta „Nemunėlio" jaunimui, surengusiam atsisveikinimo su ansambliu vakarą. Dešimtmetį, o gal ir daugiau tautinius šokius šokę vaikinai ir merginos netrukus laikys brandos egzaminus ir pakels sparnus skrydžiui. Kur jie begyventų, kokius kelius besirinktų, juos lydės tautinis šokis ir kartu su juo išugdyta meilė gimtajam kraštui bei jo kultūrai. Tai ir yra pamatas, ant kurio statomi Lietuvos ateities rūmai.

Daiva BARTKIENĖ