Pamilęs aukštą dangaus skliautą ir sraigtasparnį
Pamilęs aukštą dangaus skliautą ir sraigtasparnį (0)
Nors nuo pirmojo brolių Raitų sukurto lėktuvo skrydžio 1903 metais prabėgo daugiau nei šimtas metų, aviacija, ypač karinė, daugeliui išlieka mažai žinoma sritis. Net ir modernios technikos ir informacinių technologijų amžiuje išgirdę danguje ūžesį nejučia pakeliame galvą. Aviacija traukia, užburia, o kartą pakilus nuo žemės, dangus pamilstamas visam laikui.
Taip nutiko ir mūsų kraštiečiui Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnių eskadrilės vyr. lakūnui kapitonui Eligijui Rukšnaičiui. Jis gimė Jurbarke, prie pirmos vidurinės mokyklos (dabar gimnazijos) stovėjusiame neseniai nugriautame „pilknamyje". Vaikystė prabėgo žaidžiant greta esančiame parke. Vėliau šeima išsikėlė į Jurbarkus. Aštuonias klases Jurbarko 1-ojoje vidurinėje mokykloje Eligijus baigė vidutiniškais balais. Šilutės proftechninėje įgijo staliaus-baldžiaus specialybę. Keletą mėnesių padirbėjęs miškuose, išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę. Vėliau išvažiavo padirbėti pas Vokietijos ūkininkus. Šalia ūkio, kuriame dirbo, buvo aviacijos bazė, o kylantys ir besileidžiantys lėktuvai pažadino giliai viduje buvusį norą skraidyti.
Po pusės metų E. Rukšnaitis grįžo ir nuvežė dokumentus į Vilniaus Gedimino technikos universiteto A. Gustaičio aviacijos akademiją, kur pasirinko orlaivių pilotavimo specialybę. Buvo 1996 metai. Mokslai nebuvo lengvi, prasčiau besimokantys pereidavo į skrydžių valdymą. Eligijus pasiryžo dispečeriu nebūti. 2001 metais E. Rukšnaičiui buvo įteiktas aviacijos inžinieriaus, lakūno diplomas. Iš trisdešimt keturių įstojusiųjų į orlaivių pilotavimo specialybę mokslus pabaigė tik penkiolika.
Tačiau gauti darbo civilinėje aviacijoje nepavyko, karinės oro pajėgos nebuvo svajonių viršūnė, o ir ten nebuvo laisvų vietų. Tik 2003 metais Eligijus kartu su dar vienu A. Gustaičio akademijos absolventu buvo pakviesti tarnauti į Lietuvos karinių oro pajėgų sraigtasparnių eskadrilę. Tai atsitiko po to, kai naktinių pratybų metu į Baltijos jūrą nukrito Karinių oro pajėgų sraigtasparnis. Žuvo įgulos vadas majoras Alvidas Brazlauskas ir borto technikas viršila Edmantas Vizbaras. Kitiems kartu skridusiems pavyko išsigelbėti.
Skraidyti sraigtasparniais? Ne lėktuvais? Eligijų tai šiek tiek nuvylė.
Tarp aviatorių susidaręs keistokas požiūris į sraigtasparnius. Jie orlaivių hierarchijoje nustumti į apačią, išaukštinant viršgarsinius naikintuvus, didžiulius transporto ar keleivinius lėktuvus. Sraigtasparniai prisimenami tik atsitikus bėdai, kai sausumos, vandens ar oro transporto priemonėmis nepavyksta pasiekti nelaimės vietos.
Karinių oro pajėgų sraigtasparnių eskadrilėje naujokui teko mokytis valdyti vidutinio sunkumo sraigtasparnius MI-8T arba MI-8MTV (maksimalus pakilimo svoris 13000 kg, tuščio sraigtasparnio masė 7100-7300 kg, skrydžio greitis 250 km/h, vidutinis skrydžio nuotolis 500 km, aerodinaminės lubos 500-5700 m), perprasti darbo specifiką. Šioje tarnyboje ne tik treniruojamasi atlikti kovines užduotis bendradarbiaujant su kitomis kariuomenės rūšimis, bet ir atliekami paieškos bei gelbėjimo darbai sausumoje ir jūroje, gesinami gaisrai, skraidinami donorų organai, gabenami kroviniai.
Skraidant sraigtasparniu svarbu išmokti dirbti komandoje. Šio orlaivio įgulą paprastai sudaro keturi žmonės: pirmasis pilotas - įgulos vadas, antrasis pilotas - navigatoriaus, borto technikas ir gelbėtojas. Skrendant virš jūros komandą papildo ir medikas. Nuo bendro komandinio darbo priklauso skrydžio sėkmė. Eligijus gerai prisimena svarbiausią nerašytą įgulos taisyklę, pasakytą vyresnio tarnybos draugo, kad pyktį kylant į dangų reikia palikti žemėje.
Jau po pirmųjų pakilimų Eligijus suprato, kad šis orlaivis kitoks: jis gali kyboti ore, judėti į šonus ir atgal. Eskadrilės lakūnai už šias galimybes sraigtasparnį draugiškai vadina Malūnu ar Sraigtu, o vietoj žodžio „skristi" dažniausiai sako „kyboti". Pasak jų, skrydis yra žmonijos pasiekimas, o kybojimas - aviacijos, lėktuvo pilotas turi numatyti vieną žingsnį į priekį, sraigtasparnio - du.
Koks svarbus lakūnams jų Malūnas, patvirtina naujų pilotų, borto technikų, gelbėtojų krikštynų tradicijos, atlikus pirmą savarankišką skrydį. Naujokams tenka bučiuoti sraigtasparnį, jie metami su drabužiais į tvenkinį, o „senių taryba" suteikia lakūnui šaukinį - slapyvardį, dažnai tampantį antru vardu. Eligijui buvo suteiktas Smauglio - lėto, stipraus, gudraus ir protingo - šaukinys, kuriuo dažniau nei vardu jį vadina kolegos. Eligijus išmoko skraidyti, perprato skrydžio sraigtasparniu niuansus ir... pamilo jį.
Sraigtasparnių eskadrilės lakūnų tarnyba įdomi ir svarbi. 2004 m. už žvejų gelbėjimą E. Rukšnaitis apdovanotas Karinių oro pajėgų medaliu „Už pasižymėjimą", o 2006 m. už Neringos gaisro gesinimą - vardiniu Prezidento A. Brazausko laikrodžiu. Šiuo metu kapitonas E. Rukšnaitis skrydžių metu vadovauja įgulai, o jo patirtį patvirtina daugiau kaip 1100 skraidytų valandų ir Karo aviacijos skrydžio saugos departamento suteiktas skraidymo minimumas blogomis meteorologinėmis oro sąlygomis 100 m virš žemės, esant 1 km matomumui (aukščiausia kategorija 60 m virš žemės ir matomumas 600 m).
Lakūnu E. Rukšnaičiu pasitiki ne tik jauni, bet ir patyrę lakūnai. Manau, nesuklysiu sakydamas, kad jis - vienas geriausių eskadrilės pilotų. Kolegos ir viršininkai Eligijų gerbia bei myli ne tik už sugebėjimą kyboti ore, bet ir už žmogiškąsias savybes. Darbas jam tapo gyvenimo būdu.
Vienoje dainoje apie lakūnus dainuojama: „Pilotui reikia labai mažai - kad tiksliai sutaptų pakilimų ir nutūpimų skaičius..." Palinkėkime mūsų kraštiečiui lakūnui Eligijui šio „mažmožio".
Arvydas Griškus
Etnologas
