Panemunės žiedų kvapas primins portugališką aistrą (2)

Žydintys pavasariai Raudonėje tokie pat gražūs kaip ir tolimojoje Madeiroje, iš kurios XIX a. viduryje į mūsų kraštus atvyko legenda tapęs Baltasis ponas - portugalas Žozė Karlas de Faria e Kastro. Sofiją Lvovną Vaksel jis sutiko ir iš pirmo žvilgsnio įsimylėjo savo tėvynėje - tolimojoje Madeiroje, kur devyniolikto amžiaus septintajame dešimtmetyje tris savo vaikus švelniu atogrąžų klimatu lepino tuometinės Raudonės pilies savininkės Sofijos Platonovnos Kaisarovos duktė Sofija Karlovna Vaksel. Jos sūnus Platonas de Vaksel susidraugavo su Paryžiuje politikos mokslus baigusiu, aktyviai spaudoje besireiškiančiu Lisabonos karališkosios geografijos draugijos nariu Žozė Karlu de Faria e Kastro, kuriam Portugalijos karalius suteikė hidalgo titulą ir apdovanojo aukščiausiu pasižymėjimo ženklu - Kristaus ordinu.
Pagal Faria e Kastro šeimos tradiciją vyriausiasis sūnus turėdavo tapti kunigu. Žozė Karlas jau buvo davęs beveik visus įžadus, kuomet, mirus jo draugo Platono de Vakselio giminaitei, jis buvo pakviestas giedoti laidotuvių ceremonijoje. Tačiau, išvydęs trapią lyg švelniausia Madeiros gėlelė Platono seserį Sofiją, Žozė Karlas pasidavė širdies kaprizams, atsisakė kunigystės ir dėl meilės pasiryžo keliauti į Peterburgą ir Lietuvą, esančią bemaž už 4 tūkstančių kilometrų nuo amžinojo pavasario žeme vadinamos savo tėvynės. 1872 metų pavasarį Žozė ir Sofija susituokė ir apsigyveno Raudonės pilyje, kurią Sofijai Lvovnai kartu su didžiuliu 30 tūkst. ha ūkiu paliko močiutė Sofija Platonovna. Tik neilgai truko laimingas Žozė Karlo de Faria e Kastro gyvenimas - mylimoji Sofija Lvovna mirė penkioliktąjį santuokos pavasarį. Portugalas neišdavė savo meilės - dar 23 metus gyveno Raudonėje ir amžiams liko nuo aukšto Raudonėnų kalno žvelgti į nepaprasto grožio slėnį, kuriuo Vakarų link savo vandenis plukdo Nemunas. Jau šį sekmadienį Raudonės Švč. Jėzaus širdies bažnyčioje žmonės prisimins prieš 100 metų mirusį garsųjį portugalą Žozė Karlos de Faria e Kastro.

Madeiros prezidentas atsigręžė į istoriją

Tolimojoje Madeiros saloje šį pavasarį suskambėjo Lietuvos ir Jurbarko vardas.
Salos prezidentas Alberto João Cardoso Gonçalves Jardim pasidžiaugė, kad Portugaliją ir Lietuvą sieja didi istorinė asmenybė. Vadovas yra vienas ilgiausiai valdančių demokratinę šalį, mat Madeira yra savarankiška autonominė teritorija. Alberto João Cardoso Gonçalves Jardim salą valdo nuo 1978 metų. Jo pavardė Alberto João Cardoso Gonçalves Jardim reiškia „sodą".
„Mums labai svarbu tai, kad Portugalijos žiniasklaidoje nuskambėjo ne tik Lietuvos, bet ir Jurbarko vardas. Portugalijos ambasados Lietuvoje darbuotojai pasiryžę tarpininkauti, kad Jurbarkas ir Ponto do Sol miestelis užmegztų draugiškus ryšius", - sakė viešosios įstaigos „Panemunių žiedai" direktorė I. Balserienė.
Madeiroje viešint Lietuvos televizijos žurnalistams, salos laikraščiai rašė apie tai, jog kultūros renginyje Lietuvoje šiemet bus pagerbtas iš Ponto do Sol kilęs Žozė Karlas de Faria e Kastro.
„Mums buvo daug kartų sakoma, kad Žozė Karlas yra „jūsų, lietuvių", nes Madeiroje daug garsesnis buvo gydytoju dirbęs vienas iš aštuonių jo brolių. Tačiau Lietuvoje kilęs susidomėjimas Žozė Karlu de Faria e Kastro asmenybe net Madeiros prezidentą paskatino atsigręžti į istoriją, - sakė reportažus iš Madeiros rengęs LTV „Labo ryto" laidos vedėjas Ignas Krupavičius.
Mažame Ponto do Sol miestelyje išlikę namai, kurie kažkada priklausė de Faria e Kastro šeimai. Nors tai, kad iš čia prieš pusantro šimto metų yra kilęs Portugalijai nusipelnęs žmogus, dabar mažai kas žino, Lietuvos žurnalistai pajuto, kad Madeiroje užtenka nusiteikimo atgaivinti istorinę atmintį.
„Romantikų žemė - kur bebūtum, iš visur atsiveria nuostabus vaizdas. Tokiame žydinčiame sode tik eiles ir rašyti", - sakė Ignas, Madeiroje susitikęs su Žozė Karlo giminaite Elsa Oliveira Veloza.
Garbingo amžiaus aristokratiškų manierų moteris pripažino, kad vaikystėje nuolat girdėdavo pasakojimus apie Žozė Karlą, kuris Madeiros saloje vadinamas žmogumi, nuvežusiu Portugalijos istoriją į Europą ir ją atskleidusiu pasauliui.
Tačiau svarbiausius dalykus apie garsųjį Žozė Karlą ji sužinojo septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai į Madeirą buvo atvykęs Aleksandras, vienas iš trijų paskutiniojo Raudonės pilies šeimininko Juozo de Faria e Kastro sūnų. Aleksandras Elsai Oliveirai Velozai padovanojo savo šeimos relikvijas - XIX a. pabaigos fotografijų albumą, kuriame įamžinta keturių de Faria e Kastro kartų istorija, arbatos servizą su savo pirmosios žmonos kunigaikštienės Irinos Čerkov šeimos herbu ir iš tos pačios de Faria e Kastro giminės kilusios antrosios žmonos Maria Nazare perduotas ortodoksų ikonas.
„Iš visko matėme, kad nuostabiame senoviniame name gyvenanti ir didžiulę meno kūrinių kolekciją sukaupusi Elsa Oliveira Veloza šeimos relikvijas labai brangina", - sakė žurnalistas I. Krupavičius, kuriam madeirietė leido pavartyti šeimos albumą. Ignas jame išvydo visą pluoštą fotografijų su Raudonės pilies ir jos apylinkių, Kauno ir kitų Lietuvos vietovių vaizdais. Nuostabaus kraštovaizdžio išlepinta Atlanto vandenyno perlu vadinamos Madeiros salos gyventoja pripažino, kad fotografijose įamžinti Raudonės pilies ir iš jos bokšto atsiveriančio slėnio vaizdai jai paliko gilų įspūdį.
Portugalų žurnalistai taip pat lankėsi Elsos Oliveiros Velozos namuose, ėmė iš jos interviu ir papasakojo salos gyventojams apie rašytojo ir mokslininko Žozė Karlo de Faria e Kastro nuopelnus savo gimtajai šaliai. Keletu sakinių jie atkūrė ir XIX amžiuje Lietuvoje liepsnojusią portugalo ir aristokratės Sofijos Lvovnos Vaksel meilės istoriją. Elsa Oliveira Veloza, rodydama savo šeimos relikvijas, žurnalistams parodė ir Aleksandro tapytus paveikslus, kuriuose tiksliai pavaizduota Raudonės pilis ir šeimos vasarnamis.

Didikų rūmai ir dvarai - kultūros centrai

Apsilankiusi Lietuvos istorijos institute I. Balserienė sužinojo, kad Lietuvos dvarų istorija tyrinėta labai mažai. „Išsamiam istoriniam tyrimui reikia valstybės užsakymo, nes tai brangus ir daug laiko reikalaujantis mokslinis darbas", - sakė šventės organizatorė, pasiryžusi ieškoti galimybių atkurti Raudonės pilies istoriją.
Pasak I. Balserienės, dabar istorinė atmintis visose gyvenimo srityse darosi vis svarbesnė, remiantis istoriniais ryšiais, sprendžiamos politinės, ekonominės, socialinės problemos.
„Daugiausia žinome, kas vieną ant kitos sudėjo pilies sienų plytas, o apie tai, kokie žmonės toje pilyje gyveno, kokias tradicijas puoselėjo ir ką istorijai paliko - mažiausiai žinome", - tikino I. Balserienė, dėl šventės programos ne kartą diskutavusi su Kultūros ministerijos, Lietuvos liaudies kultūros centro specialistais, partarusiais renginyje pristatyti tik nacionalinę vertę turinčias programas, profesionalius atlikėjus, amatininkus ir kulinarus.
Daugiausia apie Lietuvos dvarų istoriją žinanti Lietuvos istorijos instituto direktoriaus pavaduotoja Zita Medišauskienė tvirtina, kad XIX a. antroje pusėje dvarai turėjo didžiulę reikšmę ne tik krašto ekonominiam gyvenimui, bet ir jo kultūros plėtrai.
Per stambius, moderniai tvarkomus dvarus XIX a. antrojoje pusėje iš Vakarų Europos į Lietuvą ėjo civilizacijos pasiekimai.
XIX a. kultūros centrais tapo didikų rūmai ir stambūs dvarai - tai buvo vienintelė vieta, kur kaip privilegijuoto luomo laisvalaikio leidimo forma ir prestižo išraiška tebebuvo gyva kultūrinė kūryba. Švietimo epocha išpopuliarino išsilavinusios, apsišvietusios, intelektualios asmenybės įvaizdį, todėl daugelis aristokratų, anksčiau buvę tik elitinės kultūros vartotojai ir mecenatai, patys ėmėsi kūrybos - rašė arba vertė knygas, kūrė pjeses rūmų teatrams, komponavo muziką ir patys muzikavo, kartu palaikydami ir kultūros mecenavimo tradiciją. Aristokratai savo rūmuose toliau kaupė bibliotekas, paveikslų, ginklų, archeologinių radinių ir senienų, meno vertybių kolekcijas, rengė vaidinimus ir koncertus, kuriuose dalyvavo ne tik šeimos nariai, draugai ir kaimynai, bet ir kviestinės meno pasaulio įžymybės.
Pasak istorikės Z. Medišauskienės, XIX amžiaus viduryje pažangiu būdavo laikomas tik tas, kuris išsilavinęs, apsiskaitęs, susipažinęs su savo laikmečio geriausiais Europos, Lietuvos ir Lenkijos kūrėjų literatūros ir mokslo darbais, todėl salonuose tuščius pokalbius keitė diskusijos rimtais literatūros ir socialiniais klausimais.
Tokioje kūrybingoje aplinkoje ir gyveno Raudonės pilį iš Sofijos Platonovnos Kaisarovos paveldėjusi Sofija Lvovna Vaksel ir jos vyras portugalas Žozė Karlas de Faria e Kastro.
Sofija valdė didžiulį 30 tūkstančių ha ūkį su dvarais Raudonėje, Pramedžiavoje, Lapgiriuose, Miliušiuose ir Pašaltuonyje, o Žozė tęsė Madeiroje pradėtą savo literatūrinę veiklą - portugalų laikraščiams rašė straipsnius politinėmis, istorinėmis, religinėmis temomis. Tie laikraščiai pasiekdavo ir Raudonės pilį. Čia Žozė parašė ir knygą apie keliautoją Vasko de Gamą, istorinę poemą apie Portugalijos karalienę Inesę de Castro. Pilyje nuolat skambėjo muzika, nes Sofija Lvovna nuo jaunumės buvo vokiečių kompozitoriaus ir gitaros virtuozo Dekerio mokinė. Šeimos rate ir susibūrus svečiams buvo skaitoma poezija, nes Žozė Karlas pažino ir mėgo ne tik portugalų, bet ir kitų šalių poetų kūrybą.

Dvaro paveikslėlyje - įvairiaspalvės tradicijos

Autentišką XIX a. aristokratų gyvenimo aplinką I. Balserienė pasiryžusi atkurti ir paskutinį pavasario savaitgalį Raudonėje rengiamoje tradicinėje kultūrinio turizmo šventėje „Panemunių žiedai".
Specialiai tam ji užsakė XIX a. vidurio Raudonės pilies savininkų kostiumų studiją, kurią ryžosi atlikti kostiumų istorikė, dailėtyrininkė dr. Rūta Guzevičiūtė. Nors studija dar nėra užbaigta, aišku, kad pilies savininkai laikėsi to meto madų. Damos dabinosi įstabia puošmena - krinolinais, kurie banginio ūso prilaikomi, leisdavo joms plaukti tarsi debesis.
Garbingos Kastro giminės pradininkas Lietuvoje vilkėjo vadinamąjį „trejetą" - trijų dalių kostiumą, kurį sudaro vizitinis švarkas, liemenė ir kelnės iš to paties dryžuoto, greičiausiai vilnonio, audinio. Balti marškiniai su kieta aukšta krakmolyta apykakle, paprastai dėvima iškilmingomis progomis, aristokratui Kastro galėjo būti kasdienės aprangos abėcėlė. Tiesi laikysena, trumpa šukuosena, rūpestingai iššukuoti ūsai ir nedidelė barzdelė ir išdidus, susikoncentravęs į savo mintis žvilgsnis sudaro tvarkingo, mąslaus žmogaus įvaizdį.
Tokiam šventės organizatorių nusiteikimui pritaria ir Kulinarijos paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė.
„Į Raudonėje rengiamą šventę iš visos Lietuvos atvykstantys žmonės tikisi rasti tai, ko niekur kitur nėra. Jurbarko kraštas labai savitas - čia susiduria trijų Lietuvos regionų kultūros, ir net netoli vienas nuo kito esančiuose kaimuose žmonės gamino skirtingus patiekalus ir laikėsi kitiems nežinomų tradicijų. Pavyzdžiui, niekur kitur Lietuvoje nėra kepamas kugelis su obuolaine - tik Eržvilko krašte. Kartą jo paragavęs, niekada nepamirši. Išlaikyti tokį kulinarinį paveldą, sertifikuoti išskirtinius savo krašto patiekalus, tiksliai išlaikyti jų receptūrą ir gaminimo technologiją - jūsų garbės reikalas", - sakė B. Imbrasienė.
Kultūrinio turizmo šventės „Panemunių žiedai" organizatorė I. Balserienė kasmet sulaukia vis daugiau paraiškų iš šventėje norinčių dalyvauti sertifikuotų kulinarinio paveldo patiekalų gamintojų.
Vis dėlto Raudonės pilies savininkai savo svečius vaišino ne tik ant laužo keptais Nemuno žiobriais ir kvapnia žuviene. Ryšių su savo tėvyne nenutraukęs Žozė Karlas de Faria e Kastro tarpininkavo eksportuojant portugališką vyną į Rusiją ir Europą, todėl išskirtinis jo skonis ir sodrus aromatas tikrai buvo pažįstamas ne tik Raudonės pilies šeimininkams. Tą ypatingą rojaus sodų kvapą, kuris prieš daugelį metų sklandė Raudonėje, turės galimybę pajusti ir šventės svečiai.
O kad meile alsuojantis vasaros vakaras prie Raudonės pilies būtų išskirtinis, neužtenka vien šventės organizatorių pastangų - svarbus ir mūsų nusiteikimas, noras tapti šventės dalimi. Kostiumų dizainerė Jolanta Rimkutė siūlo moterims puoštis ne tik purpurinės - meilės spalvos aksesuarais, bet ir pasisiūdinti šventei lengvą, tarsi plaukiančią, pasivaikščiojimų suknelę. Prie jos nepaprastai tiks nėriniais puošta skrybėlaitė, didžiulė purpurinė gėlė ar moteriškumą pabrėžianti segė. Tas pats dera ir prie šviesių vyro marškinių ar lengvo kostiumo. „Galiu pasakyti tik viena: tokiai šventei džinsai ir tamsios spalvos nedera", - sakė dizainerė J. Rimkutė.

Daiva BARTKIENĖ