Balsavimas

Ar patiko miesto šventė?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

„Pavasaris“ reiškė nebūtį ištremtiems iš gimtinės

„Pavasaris“ reiškė nebūtį ištremtiems iš gimtinės (0)

2018-05-27

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko filialo pirmininkė Irina Pažereckienė (centre) sako, kad bėgantis laikas išsiveda likimo draugus, bet atmintis lieka gyva. G. Šimboro nuotr

Šią savaitę, gegužės 22-23 dienomis, sukako 70 metų nuo didžiausio lietuvių trėmimo į tolimus Sovietų sąjungos kraštus – Sibiro taigą, Užpoliarę, Krasnojarsko kraštą, Irkutsko sritį, į Buriatijos-Mongolijos ASSR. Antradienio pavakare į Jurbarko senąsias kapines paminėti skaudaus įvykio sukakties susirinko būrelis buvusių tremtinių. Iš degančių žvakių jie sudėliojo visiems ypač brangų žodį – Lietuva.

Kodėl trėmė?

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir Lietuvą okupavus Sovietų sąjungai, kilo ginkluota pasipriešinimo okupantams kova, kurią rėmė didelė tautos dalis. Trėmimais, kurie prasidėjo dar pirmosios okupacijos laiku – 1941 m. birželio mėn., siekta palaužti tautos pasipriešinimą, pašalinti sovietinei santvarkai nepritariančią inteligentiją, partizaninės kovos rėmėjus, į „kolchozus“ (kolektyvinius ūkius) vengusius stoti ūkininkus ir taip įbauginti tautą, priversti žmones susitaikyti su Lietuvos nepriklausomybės praradimu ir paklusti naujai sovietinei santvarkai.

Trėmimo operacija „Vesna“ („Pavasaris“) 1948 m. gegužės 22-23 dienomis surengta remiantis SSRS Ministrų Tarybos 1948 m. vasario 21 d. nutarimu. Vykdydama jį, naujoji Lietuvos valdžia (Lietuvos SSR Ministrų Taryba ir Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Centro komitetas) 1948 m. gegužės 18 d. priėmė slaptą nutarimą „Dėl priemonių ryšium su banditų ir banditų pagalbininkų buožių šeimų iškeldinimu“.

Šiuo nutarimu numatyta ištremti ne mažiau kaip 12 tūkst. šeimų. Kad su kaupu būtų įvykdytas Maskvos nurodymas ir Lietuvos bolševikai atrodytų labai uolūs, sudarė du tremiamųjų sąrašus – pagrindinį ir rezervinį, jeigu kartais daliai pasmerktųjų pavyktų pasislėpti. Į tuos sąrašus pakliuvo dauguma visiškai niekuo dėtų žmonių – senelių, vaikų, netgi kūdikių.

Trėmimui vykdyti pasiųsta daugiau kaip 41 tūkst. vidaus kariuomenės kareivių ir karininkų, aktyviai dalyvavo vietiniai stribai, buvo mobilizuoti milicininkai ir partiniai darbuotojai. Tačiau jų nepakako, todėl akcijai įvykdyti apie pustrečio tūkstančio baudėjų paprašyta atsiųsti iš kitų Sovietų sąjungos respublikų.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kad taip galėtų būti: bešvintant į tavo namus įsiveržia būrys kariškių, praneša, kad visa šeima visam laikui ištremiama į Sovietų sąjungos gilumą, liepia pasiimti būtiniausių daiktų ir išvaro iš namų.

Ištremtųjų turtą plėšė stribai ir jų pagalbininkai, likusiuose tuščiuose ūkininkų namuose apsigyvendavo sovietiniai aktyvistai, įsikurdavo kolūkių kontoros, tvartuose – kolūkinės fermos.

Iš Jurbarko rajono ištremta apie septyni šimtai žmonių.

Vis tebeskauda

Kasmet buvusių tremtinių ir politinių kalinių gretos retėja, tačiau atminimas gyvas – jų vietas užima jaunesnė karta, gimusieji tremtyje.

Nors nuo tos dienos prabėgo jau 70 metų, prie paminklo tremtiniams ir politiniams kaliniams susirinkusiems likimo suvienytiems žmonėms tos žaizdos vis dar tebeskauda. Ir niekada neužgis. Tuomet buvusi devintos klasės Jurbarko gimnazistė Vitalija Meškauskaitė-Misukienė prisiminė: „1948 m. gegužės 22-osios 5 val. ryto pažadino šunų lojimas ir beldimas į langus ir duris. Į vidų suėję stribai visą šeimą suvarė į vieną kambarį ir perskaitė nuosprendį – ištremiami į Sovietų sąjungos gilumą. Stribai skubino – davė 15 minučių pasiimti maisto ir būtiniausių daiktų. Susodino į vežimą. Mama peržegnojo ūkį ir nualpo. Įkėlėme ją į vežimą. Nuvežė į Borkertų ūkį. Ten pamatėme daug pažįstamų...“

Meškauskų šeima ir daug kitų tremtinių buvo nugabenta į Krasnojarską, iš ten laivu „Stalinas“ nuplukdyti į Igarką ir priversti dirbti taigoje miško pramonės ūkyje dešimt metų.

„Paskutinį kartą savo tėvą mačiau prieš 70 metų, – prisiminė jurbarkietis Zigmantas Blažys. – Man pavyko išvengti tremtinio likimo visai atsitiktinai. Laikas buvo baisus – visi mūsų tautą vis „gelbėjo“, vis „vadavo“, sakė, kad jums norim tik gero. O koks tas „geras“ – mes visi žinom. Atėjo vokiečiai, sakė, kad išvadavo nuo rusų, atėjo rusai – aiškino, kad išvadavo nuo vokiečių. Su mumis darė, ką norėjo. Tuomet buvau 13 metų. Atsitiko taip, kad tą lemtingą naktį nakvojau ne namie, o pas giminaičius. Tik rytą su ašaromis akyse man pasakė, kad mano tėvų jau nebėra – naktį išvežė. Liepė eiti pas seserį. Daugelis mane globojo, valgydino, vis paslėpdavo. Taip ir pavyko išsislapstyti“, – prisiminė tremtinių šeimos palikuonis.

Kasmet vis mažiau

„Mūsų kasmet vis mažiau, – sakė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Jurbarko r. filialo pirmininkė, tremtyje gimusi Irina Pažereckienė. – Bėgantys metai iš mūsų tarpo išsiveda likimo draugus.“ Ir į didžiojo trėmimo sukakties paminėjimą Jurbarko kapinėse susirinko negausus būrelis buvusių tremtinių.

Tuo laiku kitas minėjimas vyko Varlaukio geležinkelio stotyje, į kurią buvo suvežami Jurbarko krašto tremtiniai, iš jos – į Viduklės geležinkelio stotį, iš ten – sausakimšuose gyvuliniuose traukiniuose savaitėmis vis į rytus, vis į šiaurę. Daugeliui ir šiandien gyvas vaizdas, kai Viduklės geležinkelio stotyje suformuotas tremtinių ešelonas pajudėjo, vienas vagonas užgiedojo „Marija, Marija“. Giesmę pagriebė kitas vagonas, trečias, ketvirtas. Ir taip – visas traukinys iš Viduklės stoties judėjo su pagalbos maldaujančia giesme. Nesupratę, kad tai giesmė, rusų kareiviai sargybiniai stebėjosi: kas per tauta tie lietuviai, juos į pražūtį veža, o jie – dainuoja!

„Atėjom aplankyt savo draugus, pažįstamus, kaimynus, – sakė 97-erių metų sulaukęs pokario metų Lietuvos laisvės kovų dalyvis, ilgus metus kalėjęs Vorkutos ir Uftos lageriuose, tremtinys Kazimieras Balšaitis, – pagerbti tuos, kurie nesugrįžo, ir tuos, kurie sugrįžę jau nebegali čia ateiti. Daug iškentėjom, žinom, paragavom „gardžios rusiškos duonos“. O šiandien aš tik galiu pasakyti – nepalūžom, iškovojom, brangi tu, mano graži Tėvyne...“

Ir iškilmingai, ir prasmingai per senąsias Jurbarko kapines nuvilnijo rajono mero Skirmanto Mockevičiaus užvesta malda: ir už tuos, kurie žuvo, ir už tuos, kurie sugrįžo, bet jau nėra, už tuos, kurie dar čia ir iki paskutinės gyvenimo minutės nepamirš, ką teko patirti jų tėvams, jiems patiems, daugiau kaip 40 tūkstančių vien 1948-ųjų metų gegužės 22-23 dienų trėmimo aukų.

Gintautas Šimboras



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook