Rekonstruotos bunos taisys kelią Nemuno laivams (0)

Po kelerių metų Nemunu vėl galės plaukti didesni laivai. Atgis ir pramoginė, ir keleivinė, ir krovinių gabenimo laivyba, kuriai dabar kliudo vietomis seklus Nemunas. Jo tėkmę sureguliavus bunomis  pati upė palaikys laivybai tinkamą farvaterio gylį.
Daugiau kaip 70 km didžiausios Lietuvos upės dešiniojo kranto priklauso Jurbarko rajonui. Todėl ne tik Jurbarko, bet ir visų panemunės miestelių žmonių gyvenimas neatskiriamas nuo Nemuno ir laivininkystės.
Dar prieš pora dešimtmečių iš Jurbarko į Kauną, Tilžę, Klaipėdą savaeigėmis baržomis buvo gabenamos nerūdinės statybinės medžiagos. Laivai krovininiame Jurbarko uoste net eilėje stovėdavo, kol bus prikrauti karjeruose kasamo ir perdirbamo žvyro, skaldos ar smėlio. Intensyvus buvo ir keleivinių laivų judėjimas. Patogiomis ir greitomis „Raketomis“ keleiviai pasiekdavo Kauną, Nidą, Juodkrantę, Klaipėdą.
Tuo metu farvaterio gylį palaikydavo nuolat dirbančios žemsiurbės. Tačiau pasikeitus ekonominei padėčiai žemsiurbių darbas tapo brangus. Todėl grįžtama prie seniai žinomų ir praktiškai išbandytų bunų, kurias tam tikrose vietose pastačius upės tėkmė sureguliuojama taip, jog pati išsivalo vagą.
„Špikdamiais“ jurbarkiečių vadinamas bunas Nemune statė ir prūsai, ir vokiečiai. Statė ir tarpukario Lietuva.
Anuomet bunų statyba buvo ypač sunkus darbas, nes beveik viską reikėjo padaryti rankomis. Tačiau pagal upės tėkmės sureguliavimo planą tarpukariu ir anksčiau statytų, srovės ir pavasarinių potvynių apardytų bunų dar yra ir jos atlieka savo paskirtį. Į bunas dabar vėl atkreiptas dėmesys, nes Nemuno tėkmės reguliavimo problemos kaupėsi seniai. Investicijos į bunų statybą pasiteisina dėl labai ilgo jų tarnavimo laiko.
Valstybės įmonė Vidaus vandens kelių direkcija, kurios užduotis – prižiūrėti ir eksploatuoti vidaus vandens kelius, plėsti jų tinklą ir gerinti infrastruktūrą, pagal Susisiekimo ministerijos programą „Susisiekimo vidaus vandens keliais užtikrinimas“, atkreipė dėmesį į senąją hidroinžinierių patirtį. Pagrindinis programos tikslas – modernizuoti vidaus vandenų transporto infrastruktūrą taip, kad ji atitiktų Europos Sąjungos techninius standartus ir pervežimų poreikius bei didintų atskirų transporto šakų tarpusavio sąveiką. Rekonstravus nesudėtingus patikimus hidrotechninius statinius sumažės farvaterio priežiūros išlaidos, o upės pakrantėse vietoje žemsiurbių supilamų seklumų (jas pilant iš tų vietų išgenamos žuvys) vėl sugrįš natūrali gamta, atsiras užutėkiai ir žuvų mėgstamos buveinės.
Rengiant šį svarbų ir didelį projektą 2009 m. pabaigoje, numačius finansavimą bei įgyvendinimo sąlygas, sutartį pasirašė Susisiekimo ministerija, Transporto investicijų direkcija ir Vidaus vandens kelių direkcija. Po konkurso paaiškėjo, kad bunų rekonstravimo darbus atliks dvi uždarosios akcinės bendrovės „Consena“ ir „Progresus group”. Įgyvendinus projektą ypač pagerės laivybos sąlygos tarptautinės reikšmės vidaus vandenų kelio ruože Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje Nemune 126–106 km nuo žiočių (nuo Viešvilės iki Jurbarko).
Jau antrą pavasarinį potvynį atlaikė žemiau Jurbarko tilto smėliu iš Nemuno dugno ir atvežtu stambiu žvyru bei akmenimis užpiltos kelios senosios bunos. Taip bandyta praktiškai įsitikinti, kiek tai turės įtakos Nemuno vagai, ar rekonstruotos bunos atlaikys potvynius ir ledonešius, kokia bunų rekonstravimo technologija veiksmingiausia.
Panašių bandymų buvo ir anksčiau, kai žemsiurbės į pakrantes supildavo iš gilinamo farvaterio iškastą gruntą. Viena tokia dirbtinė stambaus žvyro sala prie Jurbarko jau įsitvirtino, apaugo. Naują salą pamėgo paukščiai.
Kaip patikino Vidaus vandens kelių direkcijos projektų skyriaus viršininkė Vaida Kazakauskytė, rekonstruojant bunas bus tausojama aplinka ir naudojamos į senąsias panašios, tik tobulesnės darbų technologijos.
Senieji panemunių gyventojai dar pamena, kaip tarpukariu buvo statomos bunos. Kai kurie jaunystėje ir patys prie jų dirbo, nes tai buvo geras papildomas uždarbis. Jie į Nemuno dugną inžinierių nurodytose vietose kalė didelius sakingus eglinius kuolus, tarp jų pynė karklus, kaišiojo eglišakes, o į tuos „krepšius“ vertė iš laukų ir pakrantės surinktus akmenis. Stambiausiais tvirtindavo bunos „galvą”.
Tokia konstrukcija pasiteisino – buvo sureguliuota upės vaga, o akmeninės bunos per ledonešius trupino lytis. Sutrupintos mažiau ardė krantus, neišrausdavo lankų. Prūsų ir vokiečių statytos bunos dar buvo apdengiamos sunkiomis šešiakampėmis betoninėmis plokštėmis. Toks šarvas jas darė dar patikimesnes ir tvirtesnes. Šią technologiją žymiai ilgesniame Nemuno ruože praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje taikė laivyba ir prekyba suinteresuota Vokietija.
Per pastarąjį šimtmetį Nemuno vaga pasikeitė nedaug. Bunos ir dabar atlieka savo paskirtį, šių dienų hidroinžinieriai turi žymiai didesnes technines galimybes įvertinti upės srovę ir jos valdymo galimybes. Dabar bunos bus atstatomos uždengus geotekstile,  o viršutinė dalis supilama iš akmenų ir stambios skaldos. Geotekstilė saugos nuo srovės, kol stambi skalda ir akmenys per laiką susigulės. Pagal panašią technologiją, narams kontroliuojant po vandeniu atliekamus darbus, pastatytos Seredžiaus ir Veliuonos prieplaukos. 
Europos Sąjungos 2007–2013 m. struktūrinė parama Lietuvai padeda atlikti labai svarbų darbą.  Neabejojama, kad pagerės laivybos sąlygos, ypač mūsų rajone. Nemuno ruožas nuo Jurbarko iki Viešvilės pasirinktas neatsitiktinai, mat čia yra didžiausios seklumos. Aukščiau Jurbarko Nemuno srovė gana stipri, upė plukdo įvairių nešmenų, kurių dalis susilpnėjus srovei kaip tik nusėda tarp Mituvos žiočių ir Smalininkų. Toliau upė gilėja. Kiek nešmenų anksčiau patekdavo į Nemuną vien iš Jurbarko, nelengva įsivaizduoti. Pastačius, taip pat remiant Europos Sąjungai, valymo įrenginius, dabar juose per metus sulaikoma 1800–2000 t nusausinto dumblo. O kur kas didesni teršalų kiekiai į Nemuną patekdavo iš Kauno. Panemunių lankas ir žemupį tvindantys pavasariniai potvyniai neša kalnus dumblo ir smėlio, vėliau nusėdančio upės vagoje.
Rekonstruotos bunos vagai išvalyti leis įdarbinti pačią upės srovę. Nereikės arba žymiai mažiau reikės brangiai kainuojančio žemsiurbių darbo. Projektas ilgametis, tęstinis. Tad vandens kelio ruože nuo Kauno iki Atmatos žiočių bunų rekonstrukcijos darbai su 2007–2013 metų ES struktūrinių fondų parama dar vyks ne vienus metus.

Europos Sąjungos 2007–2013 m. struktūrinių fondų remiamas projektas „Hidrotechninių statinių (bunų) rekonstrukcija tarptautinės reikšmės vidaus vandens kelio E41 ruože Kaunas – Atmatos žiotys. Rekonstrukcijos darbai“ tikslas susietas su tarptautinės reikšmės laivybiniu keliu E41 Klaipėda–Kaunas, kurio daugiau kaip 70 km eina Jurbarko rajono savivaldybės teritorija. Nemune turi būti palaikomi tarptautiniu susitarimu nustatyti IV klasės vidaus vandenų kelių gabaritai per visą 230 d. navigacijos laikotarpį. Nemuno vandens kelias turi būti patikimai sujungtas su Klaipėdos valstybiniu jūrų uostu bei integruotis į Vakarų Europos vidaus vandenų kelių tinklą. Susisiekimas per Klaipėdą, Kuršių marias, Nemunu iki Kauno tikslingas ekonominiu, panemunių miestelių socialiniu ir aplinkosaugos požiūriais.
Šiam projektui įgyvendinti daugiau kaip 11 mln. litų skiria 2007–2013 m. Europos Sąjungos struktūrinė parama. Viso projekto vertė – per 13 mln. litų. Taip Europos Sąjungos 2007–2013 m. struktūriniai fondai padeda Lietuvai atgaivinti laivybą Nemune.
Lietuvoje yra 930,8 km vidaus vandens kelių, iš jų 827,8 km valstybinės reikšmės, 68 km vietinės reikšmės ir 35 km perspektyvinių kelių. 

Vincas Kriščiūnas