Balsavimas

Ar pritariate valdininkų išvykai į mokymus Ispanijoje?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Senas atvirukas – nostalgiškas šventės ženklas

Senas atvirukas – nostalgiškas šventės ženklas (0)

2017-12-24

Kalėdinis atvirukas nebėra labai populiarus. Nors jų pasirinkimas didžiulis, dažniausiai renkamės tai, kas paprasčiau – paspaudei mygtuką ir pasveikinai iškart visus. Todėl Girdžių bibliotekoje eksponuojami kalėdiniai atvirukai iš vargonininkės Irenos Jasiulytės asmeninio archyvo – jau tikra istorija, įdomi ir šiek tiek nostalgiška. 

Pirmasis kalėdinis atvirukas buvo išspausdintas ir išsiųstas Anglijoje prieš 175-erius metus. Jis turbūt buvo kitoks, negu šiuolaikiniai, ir kitoks negu tie, kuriuos išsaugojo Girdžių vargonininkė I. Jasiulytė, o bibliotekininkė Vilija Stoškienė parengė jų parodą.

Eksponuojama 150 šventų paveikslėlių ir atvirukų. Jie adresuoti kunigui Viktorui Šaukliui, kuris nuo 1965-ųjų iki iškeliavimo pas Viešpatį 2003-iaisiais darbavosi Girdžių šv. Marijos Magdalietės parapijoje, ir šios parapijos vargonininkei Irenai.

Iš pagarbos šviesaus atminimo kunigui vargonininkė saugo tuos atvirukus. Dar ir dėl nostalgijos – to liūdno jausmo, kuris daro žmogų laimingą.

Vyresnės kartos žmonės dar prisimena tuos laikus, kai prieš šventes išsiųsdavo daugybę atvirukų ir tiek pat rasdavo savo pašto dėžutėje – su ranka įrašytais nuoširdžiausiais linkėjimais.

Bet mielesnis laiškelis

Kiekvienas parodoje eksponuojamas atvirukas galėtų papasakoti po istoriją, jei tik turėtume laiko klausytis.

I. Jasiulytė pasakoja, kad kun. V. Šauklys nepripažino tokių sveikinimų, kaip „Su šv. Kalėdom!“, laikydavo juos nieko vertais, tik laiko gaišinimu. Pats siųsdavo tik tam žmogui skirtą palinkėjimą, kartais prašydavo vargonininkės tekstą atspausdinti mašinėle, bet dažniausiai rašydavo ranka.

Ir pats gaudavo daugybę kalėdinių sveikinimų iš visos Lietuvos ir iš užsienio. „Brangiausias Tėveli! Su šventėmis sveikinu linkėdama daug sveikatos, ilgo amžiaus ir ištverti tame sunkiame darbe...“ – tai seniausio parodos atviruko įrašas. Paveikslėlyje pavaizduotas Kūdikėlis Jėzus, o antroje pusėje paties kunigo ranka įrašyti 1933 metai. Prierašų yra ir kituose atvirukuose – kunigas mėgdavo pasižymėti, kam jau atsakė.

Senuose atvirukuose randame ir dabar jau iš mados išėjusį pagarbų kreipinį tamsta. Žmonės kun. V. Šauklį dažniausiai vadindavo tėveliu, o vargonininkė – dėde, nes sovietiniais laikais nesaugu buvo vadinti kunigu. Valdžia kunigus persekiojo, ir V. Šauklys patyrė represijų – buvo įkalintas ir ištremtas. Bet liko nepalaužtas. Girdžiuose jo išlaikomi ir globojami gyveno ir kunigystei rengėsi būrelis jaunuolių. Vienas jų – ukrainietis Olegas Galeckis, gavęs patarimą nuo valdžios persekiojimų slėptis pas kun. V. Šauklį, kuris nebijąs nė komunistų. Tą istoriją I. Jasiulytės atmintyje atgaivino ukrainiečių kalba užrašytas atvirukas.

Parodą rengusi bibliotekininkė Vilija pastebėjo, kokių netradicinių, nenuvalkiotų, nuoširdžių linkėjimų įrašyta atvirukuose. Vyskupas Liudvikas Povilonis 1976 m. kalėdiniame sveikinime rašė: „Budėkime, kad Dieviškosios Tiesos neužbertų mūsų laikų smėlio audros.“ Kun. Jonas Tamulis atsiuntė atviruką su tekstu – B. Brazdžionio posmu, bet savo ranka įrašė palinkėjimus.

Tokių atvirukų su tekstu apstu dabar, ir sveikintojai dažniausiai beįrašo tik savo vardą.

Yra ir nelietuviškai parašytų sveikinimų – kun. V. Šauklys mokėjo šešias ar septynias užsienio kalbas, jomis skaitė ir susirašinėjo. Iš Olandijos jam rašė iš Kukarskės kilusi, Jurbarke greitosios felčere dirbusi, paskui už olando ištekėjusi Elena: „Ačiū už širdies šilumą, meilę, kurią jautėme jūsų pastogėje.“ O Elenos vyras Herbertas vargonininkei Irenai skirtame atviruke įrašė labai linksmai: „Vynuogynus ir taboką Ponas Dievas mums davė. Jeigu su džiaugsmu ir saiku juos naudosi, gali gerti ir rūkyti.“

Iš užsienio atkeliaudavę atvirukai – itin puošnūs, geresnės spaudos kokybės. Sovietmečio Lietuvoje tokių dar nebūdavo. Vienu metu buvo madingi fotografuoti atvirukai, ne vienas toks, darytas Jurbarko fotografo Puidoko, yra ir I. Jasiulytės kolekcijoje.

Piešti atvirukai atkeliaudavo iš vienuolynų. „Linkime, kad gimęs Kristus Jums išlietų savo meilės turtus“, – 1996 m. toks linkėjimas į Girdžius atskriejo iš Švč. Mergelės Marijos Nekalto prasidėjimo vargdienių seserų kongregacijos.

Į ranka rašytus, paštu siunčiamus atvirukus smarkiai pasikėsino technologijos. Nukopijavai, įklijavai ir išsiuntei – kad ir šimtui adresatų iškart.

Vargonininkė I. Jasiulytė vis dar siunčia atvirukus – į Olandiją, Marijampolę, Kauną... Nors gauna, o ir pati parašo SMS žinučių. Bet mielesnis laiškelis...

Paimi į rankas seną atviruką, kur vaikiška ranka išvedžiota „Mokytoja Irena, linkim Jums šventų Kalėdų“, arba tą, kuriame Eržvilko klebonas Petras Meilus tavo dangiškojo gobėjo dienos proga užrašė: „Džiaugiuosi, kad vargonuojate, nes tai Jūsų pašaukimas“, ir užplūsta neapsakomai geras jausmas. Toks geras, kaip per vaikystės Kalėdas.

Vaikystės Kūčios – skaniausios

Vaikystės prisiminimai Ireną nukelia į Viduklės parapiją. Kūčioms labai ruošdavosi. Šliužiukus (taip vadina kūčiukus) kepdavo ant rinkių. Nesaldūs, prėski, bet skanesnių iki šiol nėra ragavusi. O kai dabar Raseiniuose kartu su broliu ir seseria valgo Kūčias, ant stalo būna ir grybų sriubos – kaip vaikystėje.

„Prieš vakarienę išsimaudydavome visi kubile. Švarūs eidavom valgyti Kūčių. Pavalgę puošdavom eglutę“, – prisiminimus rankioja Irena. – Dvylikos patiekalų neturėjom iš ko ruošti. Tik virdavom sriubą su džiovintais grybais. Grybaudavom iš vargo, nes tėtis iš kolūkio metų gale parnešdavo tik pusmaišį dirsių. Jei turėjo iš ko, mama iškepdavo duonos, iš razavų (rupių kvietinių) miltų išvirdavo pyragiukų su aguonomis. O tėtis iš bažnyčios parnešdavo vieną plotkelę, sulaužydavo – kurie jau turėjo aštuoniolika metų, imdavo patys, o mažiesiems įdėdavo Dievo pyrago į burną.“

Dabar laikai kitokie – visko turim apsčiai, bet šventė tada buvo didesnė. „Gal tas perteklius žmogų sugadina?“ – svarsto Irena.

„Ar eiti į bažnyčią, net tokio klausimo nebūdavo. O bažnyčia toli – aštuoni kilometrai. Kai nenueidavom, mesdavom visus darbus ir per sumą visi klaupiamės, o tėtis vadovauja maldai“, – pasakoja vargonininkė.

Tada visi ėjo į bažnyčią, o dabar tik per šventes bažnyčios pilnesnės. „Nes labai geras gyvenimas. Atsimenu, kai kunigas Šauklys klausė vaikų, ar meldžiasi namie, vienas sakė, kad meldžiasi tuomet, kai perkūnas trenkia. Kai bėda, šaukiuosi Dievo. Prašom, o padėkoti Dievui pamirštam. Bet Dievo malonė veikia, Jis nė vieno neatstumia“, – sako vargonininkė.

Adventas – ramus Kalėdų laukimas, kai daugiau maldos, daugiau tylaus buvimo su Dievu ir savimi. Ruošimasis Kūdikėlio Jėzaus gimimo šventei ir ruošimas šventės kitiems.

Girdžių bažnyčios eglutė perai buvo papuošta rankų darbo žaisliukais, o šiemet vargonininkė Irena sugalvojo papuošti bažnyčią eglutėmis. Daugybę jų – iš popieriaus ir iš kankorėžių, megztų ir siūtų, žalių kaip miške ir blizgančių – padarė pati, į šį malonų darbą įsitraukė ir didelis būrys parapijiečių.

Tokioje išpuoštoje su meile ir mintimis apie artimą bažnyčioje užgims Kūdikėlis Jėzus ir Jo šviesa apgaubs girdžiškių gyvenimus ir darbus.

Danutė KAROPČIKIENĖ



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook