Balsavimas

Ar pasitikite savivaldybės konkursais įvairioms pareigybėms užimti?

 Rezultatai

Fotogalerijos

Partneriai

Seniūnijos verčia naujųjų metų kalendorių

Seniūnijos verčia naujųjų metų kalendorių (4)

2018-01-08

Seniūnai Aidas Mozūraitis, Alvina Bunikienė ir Rimantė Pavalkienė teigia, kad seniūnijų darbuotojai tvarko kasdienius žmonių reikalus ir sprendžia problemas, o didieji darbai nuveikiami susitelkus bendruomenėms ir institucijoms. J. Stanaitienės nuotr

Nauji metai – nauji darbai, džiaugsmai ir rūpesčiai. Skirsnemunės, Juodaičių, Seredžiaus ir Viešvilės seniūnų klausėme, kas liko įrašyta senųjų metų kalendoriaus lapeliuose ir kuo bus pripildytos šių metų dienos. Seniūnai pasakojo apie jau pradėtus ir planuojamus darbus, dalijosi svajonėmis ir viltimis, kad Lietuvos šimtmečio metai ir seniūnijose nepraeis pro šalį.

Neturintys problemų į seniūniją neina

Antrosios naujųjų metų darbo dienos rytą Skirsnemunės seniūną kabinete randame vieną, nors paprastai interesantų čia netrūksta. „Apsilanko 5-6 per dieną. Šiandien jau irgi buvo du, nors dar tik devinta ryto. Vienas užėjo notarinio patvirtinimo, kitas – pasveikinti su naujais metais ir pasiguosti, kad negavo alkoholio parduotuvėje nusipirkti, – šypsodamasis pasakoja seniūnas Aidas Mozūraitis ir patikslina, kad guostasi irgi buvo su jumoru. – Bet tai rodo, kad nesame nutolę, kad žmonės vengtų ar bijotų užeiti į seniūniją net ir neturėdami rimto reikalo.“

Prieš Kalėdas seniūnas kartu su Jurgio Baltrušaičio pagrindinės mokyklos mokiniais lankė senus, vienišus gyventojus. Tačiau į žmones A. Mozūraitis eina ne tik prieš šventes. „Bendravimas su žmonėmis, važinėjimas po teritoriją, kelių priežiūra yra seniūno darbas, nors ir kabinete pasėdėti tenka. Su pavaduotoja esam sutarę, kad jai – kabinetinis darbas, o man – visa seniūnijos teritorija, – sako tik antrus metus dirbantis seniūnas. – Ir aš, ir pavaduotoja – abu švieži, ir abu nevietiniai. Ir vietiniams kartais kyla noras pasakyti, kad nežinome jų problemų.“

Nors gyventi vietoje, dirbant tokį darbą, pasak seniūno, būtų privalumas, bet ir važinėjant nėra kliūčių pažinti žmones ir jų rūpesčius.

„Skirsnemunės kaime, kurį mes dažnai pavadiname miesteliu, nors to statuso ir neturi, daugiau kaip 900 gyventojų – pusė visos seniūnijos žmonių, bet karvių jau niekas čia nelaiko, ir vištų tik vienoj kitoj sodyboj yra. Seniūnijoje yra ir labai stambių ūkininkų, bet jie ūkininkauja ne miestelyje. O be žemės ūkio, biudžetinių įstaigų, vienos kitos parduotuvės, nėra nė vienos gamybinės įmonės, kuri sukurtų darbo vietų. Viena didesnių problemų – nedarbas. O juk Skirsnemunėje buvo fabrikas, į kurį net jurbarkiečiai važiuodavo dirbti, buvo pastatyti du aštuonbučiai namai fabriko žmonėms. Dabar mus gelbėja, kad netoli Jurbarkas, nors ir ten darbų nedaug“, – sako seniūnas A. Mozūraitis.

Kita problema – mažėja gyventojų, pernai sumažėjo 50. „2016 m. dar buvo per 2 tūkst., dabar jau tik 1936. Bet džiaugiamės, kad 2017 m. gimė 23 vaikai, o į seniūniją, kartu su tais naujagimiais, iš viso atvyko 130 žmonių“, – džiaugiasi seniūnas ir įvardija dar du – ne tokius džiuginančius skaičius: 41 deklaravo išvykimą į užsienį, 54 žmonės mirė. Be to, ne visi gyvena čia, kur deklaruoja gyvenamąją vietą.

Nepaisant mažėjimo, Skirsnemunės ir Pilies I, kuriame beveik 400 gyventojų, kaimai yra patrauklūs. Sodybos tuščios čia neužsistovi – atsikelia jaunų šeimų, ir vaikų gimsta.

„Darželyje turime tik 20 vietų, jau kalbėjome su rajono valdžia, kad reikėtų dar vienos grupės. Mokykloje 159 vaikai, ir tokia tendencija, kad daugės – vos telpa į patalpas. Perspektyvos gražios!“ – sako A. Mozūraitis. Tačiau gražu tik didžiuosiuose kaimuose, o iš viso Skirsnemunės seniūnijoje 23 kaimai.

Pasak seniūno, šiemet miestelyje turėtų būti įrengta turgavietė, atsiras viešasis tualetas. Turgavietė darbo vietų nesukurs, bet galės prekiauti ūkininkai, atsigaus miestelis.

„Norisi pasidžiaugti, nors tai ne seniūnijos nuopelnas, kad mūsų teritorijoje esanti Panemunės pilis pagal turistų trauką užima antrą vietą Lietuvoje. Šiais metais bus tvarkomas pilies parkas, ir prie to prisidės ir savivaldybė, ir seniūnija. Bus sutvarkytas ir turistams lankyti pritaikytas Kartupėnų piliakalnis. Turizmas gali kurti darbo vietas. Kuo daugiau patrauklių, lankomų objektų, tuo daugiau galimybių vietiniams kurti verslus“, – neabejoja seniūnas.

Turistinėms vietovėms reikia ir daugiau priežiūros. „Pagal užimtumo programą, finansuojamą savivaldybės, pernai dirbo 12 žmonių. Didelė paspirtis tvarkant teritorijas yra ir visuomenei naudinga veikla, kurią atlieka pašalpas gaunantys žmonės, bet ir jų mažėja“, – sako seniūnas ir patikslina, kad mažėja galinčių ir norinčių dirbti, bet ne pašalpų gavėjų.

Užsienyje darbo ieško darbingi žmonės, o ne pašalpininkai, todėl, pasak seniūno, seniūnijoms darbo nemažėja: „Nors žvelgiant į bendrą tendenciją, turėtų mažėti ir seniūnijų darbuotojų. Tačiau lieka tie žmonės, kuriems reikia seniūnijos teikiamų paslaugų. Kai žmogus neturi jokių problemų, į seniūniją nėra ko eiti.“

Senuosius metus skirsnemuniškiai palydėjo linksma kalėdinės eglutės įžiebimo švente vaikams, o Padėkos vakaras skirtas pagerbti aktyvius, veiklius, bendruomeniškus seniūnijos žmones. Padėkos įteiktos Benediktui Diliui, kun. Mindaugui Kairiui, Julijai Galbuogienei, Editai Lendraitienei, Ilonai Ruškytei ir Daliui Tamošaičiui.

Toks renginys metų pabaigoje – pirmą kartą, o vertų pagarbos ir padėkos žmonių – labai daug. Visa kita – kasdieniai darbai, rutina, kuria nei pasigirsi, nei ką. Bet prasminga ir reikalinga padėti žmogui, ir, pasak Skirsnemunės seniūno A. Mozūraičio, dar nėra taip buvę, kad su problema atėjusiajam niekuo negalėtum padėti.

Maža bendruomenė – kaip kumštis

Juodaičių seniūnija – mažiausia rajone ir nuo miesto nutolusi veik 60 kilometrų, tačiau užkampiu jos nepavadinsi. Be Juodaičių gyvenvietės, seniūnijoje dar šeši kaimai.

Nuo 1997 m. seniūne dirbanti Alvina Bunikienė daug turto seniūnijoje nerado, tačiau suvienijus jėgas buvo nuveikta daug darbų – 2005 m. pradžioje antram gyvenimui prikeltas seniūnijos pastatas, kuriame veikia ir paštas, įrengtos dvi salės – 400 vietų sportui ir mažesnė – kultūriniams renginiams. Patalpos perduotos naudoti Juodaičių kaimo bendruomenei, kuriai vadovauja Violeta Andrikaitienė, Klausučių kultūros centro Juodaičių skyriaus kultūrinės veiklos organizatorė.

„Nors pradžioje girdėjau daug skeptiškų balsų, įrengėme ir šarvojimo salę. Dabar nė vienas gyventojas savo artimųjų nešarvoja namuose“, – tikina A. Bunikienė. Salė neseniai atnaujinta, suolus jai pagamino ūkininkas Leonas Butkus. Kaune gyvenantis, tačiau tėviškėje ūkininkaujantis vyras – didžiausias Juodaičių patriotas.

Juodaičių neaplenkė ir visą Lietuvą kamuojanti problema – A. Bunikienė seniūnijoje suskaičiavo 34 negyvenamus namus. Šiuos metus Juodaičių seniūnija pasitiko turėdama 400 gyventojų, pernai dar buvo 417. „Kai pradėjau dirbti, seniūnijoje gyveno 600 žmonių“, – prisimena seniūnė.

Tačiau ji džiaugiasi jaunomis šeimomis: „Mūsų kraštas – žemdirbių, todėl ir jaunimas dažniausiai ūkininkauja. Jaunose Stašaičių, Paulauskų, Meškauskų šeimose auga po kelias atžalas. Tadas Marcinkus pats augina tris vaikus, dar vieną paėmė globoti“.

Kol kas Juodaičiuose yra pagrindinė mokykla, kurioje mokosi apie 70 vaikų, tačiau nuo rugsėjo ją žadama prijungti prie Veliuonos gimnazijos. „Čia liks aštuonios klasės. Vyresni mokiniai išvažiuos į Veliuoną, Ariogalą, Kauną. Ar drauge neišsiveš ir mažesniųjų brolių bei sesių, nežinia“, – sako seniūnė.

A. Bunikienė jau kreipėsi į savivaldybę prašydama palikti nors devintą klasę. „Nepamaitinsim mes savo vaikais Veliuonos gimnazijos. Dauguma iškeliaus į arčiau esantį Raseinių rajoną, nes ir dabar bene pusę mokinių sudaro kaimyninio rajono vaikai“, – sako seniūnė.

Darbo vietų Juodaičių seniūnijoje nedaug. Be mokyklos, veikia paštas, du felčeriniai punktai. Verslo taip pat nedaug. „Kažkaip verčiasi žmonės, pašalpų prašyti neateina. Dabar socialines pašalpas gauna tik trys šeimos. Net vietiniai buteliuko mėgėjai sugeba pinigų prasimanyti ir su prašymais nelenda. Žino, kad negaus. Prašymus svarstanti komisija gyventojus puikiai pažįsta ir žino, kam kas priklauso. Jei reikia, pašalpą paskiriame ir išimties tvarka, bet juodaitiškiai nepiktnaudžiauja“, – tikina A. Bunikienė.

Dar 50 seniūnijos gyventojų paramą gauna maisto produktais.

Pašalpas gaunantieji atsilygina darbu – tvarko aplinką, šienauja, šluoja gatves. Tokiems pat darbams seniūnija žmonių gali gauti per užimtumo programą – įdarbinami gyventojai, kuriems labiausiai reikia pajamų.

„Gyvenam gerai. Labai didelių bėdų neturime. Gyventojai kreipiasi dėl eilinių problemų, tvarkosi dokumentus, rašo prašymus. Žinoma, visada yra ką dar nuveikti, tvarkomės po truputį“, – sako seniūnė.

Viena problemų – miestelyje nėra nuotekų sistemos ir nežinia, kada bus. Taip pat A. Bunikienė pasigenda kaime meno vadovo. „Yra norinčių dainuoti, tačiau vadovo nėra. Kiek gali, kolektyvams vadovauja V. Andrikaitienė“, – sako ji.

Seniūnija turi tik traktoriuką šiukšlėms vežti. Tačiau dar vieną traktoriuką su priedais įsigijo bendruomenė, ir dabar jį nuomoja seniūnijai. Iš sutaupytų lėšų seniūnija nupirko šluotą traktoriukui – asfaltuotas gyvenvietės gatves užneša iš laukų grįžtanti technika, todėl šis pirkinys labai palengvina gatvių priežiūrą. „Iš sutaupytų pinigų pakeitėme ir dalį kapinių tvoros, įstatėme naujus vartus. Visai neblogai mes čia judam“, – šypsosi A. Bunikienė.

Laukiama, kada prasidės numatyti projektai – šiais metais Juodaičiuose planuojama įrengti prekyvietę ir viešąjį tualetą. Šiems statiniams vieta numatyta prie seniūnijos.

Juodaitiškiai jau 2016 m. pradėjo renginių ir projektų ciklą Lietuvos 100-mečiui – įamžinę partizanų žūties vietas ir toliau planuoja stebinti – nugriauto vandens bokšto vietoje žada įrengti gėlyną ir pasodinti 100 bijūnų Lietuvai. „Šiemet sukanka 450 metų, kai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėti Juodaičiai. Būtinai minėsime ir šią progą“, – sako A. Bunikienė. Kai yra bendruomenės palaikymas, daug galima nuveikti ir keliese, ir neturint daug pinigų.

Seniūnija traukiasi

Beveik pusantrų metų vienai didžiausių rajone Seredžiaus seniūnijai vadovaujanti Rimantė Pavalkienė tikina, kad serediškiai – geranoriški žmonės: ir iš valdžios pareikalauja, ir patys, gražindami savo kraštą, daug padaro.

Seredžiaus seniūnijoje yra apie 50 kaimų, o gyventojų sausio 1 d. buvo 2269. Per metus jų sumažėjo net 75-iais. „Labai pajutome, kai dėl naujos „Sodros“ tvarkos gyvenamosios vietos nebedeklaruoja dirbantieji užsienyje. Pernai gimė tik 12 kūdikių, o netekome 39 gyventojų“, – sumažėjimo priežastis vardija seniūnė.

„Bet mes esame labai turtingi, nes turime net dvi pagrindines mokyklas, jose veikia ir ikimokyklinio ugdymo grupės, į kurias net patekti sunku“, – sako R. Pavalkienė. Ji tikina, kad išlaikyti gyvybingas mokyklas – viena svarbiausių užduočių.

Biudžetinės įstaigos – pagrindiniai seniūnijos darbdaviai. Čia dar veikia senelių globos namai, Seredžiaus ambulatorija ir privati medicinos įstaiga Klausučiuose, Klausučių kredito unija, net šešios parduotuvės, trys pašto skyriai, tiek pat bibliotekų. Nemažai seniūnijos gyventojų vyksta dirbti į Vilkiją, Kauną, o Seredžiaus apylinkėse namus perka kauniečiai.

Sunkiai besiverčiantys seniūnijos gyventojai dairosi pašalpų – jas gauna per 100 šeimų, pernai 315 gyventojų gavo paramą maistu. Seniūnijoje gyvena 17 socialinės rizikos šeimų, kuriose auga 42 vaikai. Nuo sausio 1 d. pažadėjus mokėti pinigus už vaikus, seniūnijoje netyla skambučiai. „Labai džiaugiuosi, kad pašalpas gaunantys gyventojai už jas sąžiningai atidirba. Apie 20 gyventojų įdarbiname ir pagal užimtumo programą. Tai – didelė paspirtis, nes seniūnijoje turime apie 25 ha viešųjų erdvių, kurias reikia tvarkyti. Ypač daug dėmesio reikia mūsų piliakalniui“, – sako R. Pavalkienė.

Gyventojai dažnai kreipiasi ir dėl kelių. Seniūnijoje yra 128 km kelių, iš kurių 78 km – žvyrkelių. Jiems tvarkyti gaunama lėšų iš savivaldybės biudžeto, tik jų nepakanka. Juolab kad seniūnija neturi savo technikos, visas paslaugas tenka pirkti. „Ką tik suskaičiavome, kad šiuo metų laiku seniūnijoje yra 92 neprivažiuojamos sodybos. Gyventojai skundžiasi ir dėl miškovežių sugadintų kelių“, – tikina seniūnė.

Šiais metais numatyta asfaltuoti Gailių gatvę Armeniškiuose, statyti vandens gerinimo įrenginius Pieštuvėnų ir Belvederio kaimuose. Juos pastačius vanduo pagerės ir Seredžiuje.

A. Pavalkienė turi ir kitokių svajonių – norėtų, kad būtų prikeltas Belvederio dvaras, planuoja restauruoti šv. Jono koplytėlę ir įrengti nuorodas prie tik vietinių lengvai randamo šv. Jono šaltinėlio, taip pat daugiau dėmesio skirti Palocėlių piliakalniui, o jei pavyks, įrengti poilsio zoną prie Nemuno.

Kol didesni darbai planuose, seniūnija imasi mažesnių – sutvarkytos pavojingai iškilusios lietaus grotelės gatvėse, išgenėti medžiai, o senosiose kapinėse pašalinti avariniai, prie socialinio būsto Klausučiuose įrengta aikštelė konteineriams, plytelėmis iškloti praėjimai, pradėtas tvarkyti Klausučių parkas. „Atrodo, nedideli darbai, bet žmonės pastebi, dėkoja. Seredžiuje turime net penkerias kapines. Gyventojai prašo senosiose kapinėse sutvarkyti apgriuvusius laiptus, tvorą, naujosiose – pratęsti trinkelių taką. Tokie darbai – mūsų jėgoms“, – sako R. Pavalkienė ir pabrėžia, kad visus darbus nudirbti lengviau bendradarbiaujant su seniūnijoje veikiančiomis organizacijomis.

Geri pokyčiaipirmiausia subrandinami galvoje

Naujieji metai į Viešvilę atėjo apsiavę botais, nes taip lauktų šaligatvių teks ir dar palūkėti.

Šaligatvių viešviliečiai laukia jau gerą dešimtmetį. O kai nebeliko netgi finansinių trukdžių ir buvo pradėti darbai, pasirodė, kad šaligatvių įrengimo projektas, rengtas prieš gerą dešimtmetį, paseno. „Buvau apie tai pagalvojęs ir perspėjęs, bet... Pagal planus šaligatvis jau turėjo būti praeitų metų spalį, bet tik rudeniop prasidėjo rimti darbai“, – sako Viešvilės seniūnas Valentinas Kucinas.

Dėl užsitęsusių darbų žmonės parūgoja ir seniūną, nors nuo jo čia niekas nepriklauso – projektą vykdo Vidaus reikalų ministerija ir Automobilių kelių direkcija, dalį darbų finansuoja savivaldybė.

Taigi šaligatviai turbūt bus didžiausias šių metų džiaugsmas, o praėjusiųjų, pasak seniūno, – kad pasisekė suburti ugniagesių savanorių komandą. „Gyvenimas parodė, kaip svarbu turėti vietoje žmonių, kurie sugeba gesinti gaisrus ir gali greitai reaguoti. Per 16 mano dabo metų buvo 8 rimti gaisrai. Dabar mūsų šešiolika savanorių – visi labai sąmoningi vyrai, ir dar turiu svajonę praplėsti tą komandą“, – sako V. Kucinas, ir pats esantis savanoriu.

„Šiemet baigsime tverti kapinių tvorą. Treti metai jau tveriam. Metų pabaigoje iš sutaupytų lėšų nupirkom tvoros segmentų ir savo jėgomis – kad būtų pigiau – dedame“, – pasakoja seniūnas apie dar vieną reikalingą darbą, nes kapinės – visiems svarbus objektas. Ar ne prieš dvylika metų seniūnas sumanė įvesti kapinėse vandenį, sukvietė žmones į talką – ir vanduo yra.

Viešvilės seniūnui sekasi suburti žmones geriems darbams. Turbūt dėl to, kad yra viešvilietis, visus pažįsta ir jie seniūną pažįsta, žino, kad dirba iš širdies.

Jei žiūrėsi, kas tau priklauso ar nepriklauso pagal pareigas, daugybė darbų liks nenuveiktų – taip mano V. Kucinas. Savo ranką daug kur tenka pridėti ir todėl, kad Viešvilėje problematiška su darbo jėga, nors bedarbių kaip ir kitur – 8-12 proc. Viešviliečiai skardininkai dirba visoje Lietuvoje, seniūnijoje yra daug įmonių, ir kurie nori dirbti – dirba, o nenorintiesiems lieka viešieji darbai. Tačiau ne visi ir juos sugeba tinkamai atlikti. Rimtą darbą arba brangiai kainuojančius įrankius ne kiekvienam gali patikėti, todėl ūkinius darbus dirba ir seniūnijos ūkvedys, ir pats seniūnas.

Šiemet Viešvilės seniūnijoje gimė tik 8 vaikai. Bet yra jaunų šeimų, yra ir vaikų – mokyklai išnykti negresia. O su Viešvilės ambulatorija gali būti visaip, nes daugybę metų čia dirbusi daktarė Vaida Augaitienė pakėlė sparnus. „Ieškome naujo gydytojo“, – sako seniūnas, tikina, kad Viešvilėje yra ir laisvų butų, sodybų, tiesa, nelabai, ir viliasi, kad ne tik ambulatorija išliks, bet viešviliečiai turės ir čia gyvenantį gydytoją. Šių metų pradžioje seniūnijoje gyveno 1149 gyventojai, iš jų 960 – miestelyje, o ambulatorijoje yra prisirašę per 800 pacientų.

Labai skausmingas klausimas, pasak seniūno, vaikų globos namai. „Ten daug darbo vietų, darbuotojai išsilavinę, pastatas sutvarkytas, gražiai įruoštos patalpos, o reforma, kuri vyksta įstaigoje, sunkiai protu suvokiama. Kuo čia viskas baigsis, sunku pasakyti. Skaudžiausia, jei nieko nebeliks, o pastatas atiteks turto fondui – jau turime tokių pavyzdžių su kareivinėmis, profesine mokykla. Tai būtų katastrofa“, – mano Viešvilės seniūnas.

Pasidalija jis ir svajonėmis: „Prieš dvejus metus darėm bendrąjį planą ir įtraukėm Viešvilės uosto atgaivinimą – gal kada pavyks, gal atgis laivyba Nemunu, gal pritrauksim turistų. Kraštas įdomus ir gamta, ir istorija. Turim svajonę išvalyti Viešvilės upelio vagą, kad galima būtų paplaukioti baidarėmis ir išplaukti į Nemuną. Planuojame išvalyti miestelio centre esantį tvenkinį ir aplinkui jį įruošti Meilės alėją. Galbūt įsiruošti vasaros estradą – ji yra buvusi parko gilumoje. Būtinai reikia atnaujinti gamtinį pažintinį taką, įrengti karstyklių ir laipynių, kad būtų įdomu ne tik vyresniesiems, bet ir gamta besidominčiam jaunimui, vaikams.   Atstatyti geležinkelį – fantastikos reikalas, bet Prancūzijoje man labai patiko traukinukas su guminiais ratais – nuo Vilkyškių per Viešvilę į Smalininkus būtų puikus kelionės maršrutas.“ Ir nors tai kol kas tik svajonės, visi geri pokyčiai pirmiausia subrandinami galvoje.

Bet tai daugiau turistams. O saviškiamas? „Turime visokių žemiškų problemų. Prieš keletą metų atnaujino mūsų kanalizacijos ir vandentiekio tinklus, bet rytinė miestelio dalis nuo krašto apsaugos viešbučio taip pat didžiausias seniūnijoje Ridelkalnio kaimas neturi nei vandentiekio, nei nuotekų. O naujieji vandens valymo įrenginiai dirba tik apie 40 proc. pajėgumu“, – sako Viešvilės seniūnas.

Tačiau kad visi gyventų civilizuotai ir patogiai, sprendžia ne seniūnija – tai savivaldybės kompetencija, o seniūnas gali tik nuolatos priminti valdžiai žmonių problemas.

Labai svarbus dalykas – knyga apie Viešvilę. „Viskas jau paruošta, medžiagos sukaupta tiek, kad užtektų ir kelioms knygoms. Trūksta tik pinigų. Bet ir jų jau yra suaukota daugiau nei 24 tūkst. eurų. Žmonės aukoja nuo pusantro tūkstančio iki dviejų su puse euro. Trūksta dar keturių tūkstančių“, – seniūnas vardija skaičius, kurie skelbiami „Versmės“ leidyklos internetiniame puslapyje, ten surašyti visi aukotojai ir nurodyta, kaip norintieji galėtų paremti monografijos leidybą.

Monografija pradėta rengti dar 2012 m., ją redaguoja Algirdas Sinkevičius. Knygoje bus sudėta visur išbarstyta ir dar niekur nepublikuota informacija apie Viešvilės valsčių, kuris tęsėsi nuo Jūros upės iki Šventosios, apėmė Pagulbinius, Viešvilę ir Smalininkus.

„Kažkada neturėjom savo herbo ir vėliavos. Dabar atėjo laikas knygai, ir – truks pliš – turim tą padaryti“, – sako seniūnas. Ši monografija būtų puikiausia dovana Viešvilei Lietuvos šimtmečio metais.

Danutė Karopčikienė,

Jūratė Stanaitienė



« Atgal

Naujienlaiškis

Reklama

Facebook