Šeši dešimtmečiai, apgaubti meile ir rūpesčiu (0)

Žinią apie jubiliejų Viešvilės globos namų darbuotojai per įvairiausias žiniasklaidos priemones paskleidė visoje Lietuvoje, nes prieš 60 metų į šį nedidelį panemunės miestelį vaikai ir buvo suvežti iš visos šalies. Nors 1951 m. spalio 27 d. Lietuvos TSR švietimo ministro įsakymu į Viešvilę buvo perkelti Vilniaus vaikų globos namai Nr. 7, pirmieji 105 auklėtiniai čia atvyko iš Kauno, Marijampolės, Gelgaudiškio, Smalininkų ir kitų vietų.
Nelaimingi, praradę tėvus, išblaškyti karo ir nuožmių laisvės kovų, praradę bet kokias savo giminės šaknis, bet iš visų jėgų kibęsi į gyvenimą, išnaudoję kiekvieną, net menkiausią galimybę mokytis – tokie buvo pokario vaikai, užgrūdinti netekčių ir skurdo. Valstybė jiems tuomet nedaug ką tegalėjo duoti – globos namuose trūko baldų, rūbų, kepures ir pirštines auklėtojai globotiniams siūdavo iš senų kailinių, nebuvo šilto vandens, karo nuniokotiems pastatams reikėjo remonto.
Vaikų globos namų istorijoje rašoma, kad pirmuoju įstaigos vadovu dirbo Kriaučiūnas. Po to direktoriavo Baravykas, jo pavaduotoju dirbo Ragelis. 1955 m. pabaigoje direktoriumi paskiriamas Napaleonas Jacunskas – Viešvilės vaikų globos namams jis vadovavo iki 1976 metų.
Per tuos du dešimtmečius gyvenimo sąlygos Viešvilėje smarkiai pasikeitė. Globos namų personalas atidavė visas jėgas, kad tik vaikai kuo greičiau persikeltų gyventi į suremontuotą raudonąjį pastatą. 1970 metais pradėtas statyti naujas grupių korpusas su valgykla ir vestibiuliu. Prie globos namų sužaliavo sodas, įrengta sporto ir žaidimų aikštelė, ten, kur anksčiau buvo suverstos plytų ir šiukšlių krūvos, sužydėjo gėlės. Tuo laikotarpiu Viešvilės vaikų globos namai buvo vieni geriausių Lietuvoje, o jų ugdytiniai įvairiuose renginiuose ir konkursuose užimdavo pirmąsias vietas.
Viešvilės vaikų globos namų kolektyvą ir ugdytinius ilgam sukrėtė 1976 m. gegužės 9-osios nelaimė, kai Nemuno bangose pražuvo 16 įvairaus amžiaus vaikų. Tuo metu dirbę auklėtojai niekada neužmirš siaubo dienų ir nemigo naktų, kai beveik dvi savaites buvo ieškoma nuskendusių globotinių, laidojami jų kūnai.
Ramybė į Viešvilės vaikų globos namus grįžo po tik kelerių metų, kai direktoriumi pradėjo dirbti Bronius Skvereckas. Jo iniciatyva kapitaliai suremontuotos grupės, 1985 metais pastatytas dar vienas priestatas, kuriame įkurta pirtis, skalbykla, sandėliai.
Viešviliečiai puikiai prisimena, kokie buvo vaikų globos namų auklėtiniai iki Lietuvai atkuriant nepriklausomybę. Vienodai aprengti, taip pat apkirpti mažyliai per miestelį buvo vedami surikiuoti kolona, o kino salėje jiems buvo paliekamos pirmosios septynios eilės. Nors gyvendavo vaikų namuose kaip kareivinėse – miegojo po trisdešimt viename kambaryje, o valgė visi kartu vienoje valgykloje, mokykloje jie būdavo stipriausi ir pareigingiausi mokiniai.
„Dabar mūsų vaikai gyvena šeimynose po 8 ar 12, su broliais ir seserimis, valgo nuosavose virtuvėlėse, savaitgaliais patys verda pietus, kiekvienas turi savo privačią erdvę, miega vienviečiuose ir dviviečiuose kambariuose, rūbus perkasi patys, gali rinktis kokį tik nori būrelį ar važiuoti į Sporto mokyklą Jurbarke. Bet tai anaiptol ne didžiausias skirtumas tarp šiandieninių ir anų dienų globotinių. Mūsų laikų našlaičiai turi gyvus tėvus, bet neturi namų, sveikatos, gebėjimų mokytis ir dvasinių jėgų įsitvirtinti gyvenime”, – apgailestavo A. Liaudaitis.
Šių dienų našlaičiai yra kur kas nelaimingesni nei pokario vaikai. Atvežti į vaikų globos namus jie nustemba, kad turės savo lovą, kad nereikės dalytis antkolde su broliu ar seserimi, kad iš čiaupo bėga karštas vanduo, penkis kartus per dieną duoda valgyti – ir net mėsos! Bet praeina mėnuo, ir tie patys vaikai piktinasi, kad pietums vėl gavo atsibodusią keptą kulšelę.
Vaikų globos namų direktoriaus pavaduotoja Jūratė Bastienė labiausiai apgailestauja, kad šiems nelaimingiems vaikams negali sukurti ilgalaikio, stabilaus gyvenimo pagrindo.
„Gaila, kad labai dažnai Vaiko teisių apsaugos tarnyba taupydama savivaldybės pinigus vos apsipratusius naujoje vietoje vaikus vėl grąžina tėvams. Oficialiai teigiama, kad tėvai pakeitė gyvenimo būdą, tačiau netrukus jau sulaukiame atsiliepimų, kad jie ir toliau girtauja, neprižiūri mažylių. Po kiek laiko utėlėti, šašuoti, murzini ir nevalgę jie vėl mums atvežami”, – apgailestavo J. Bastienė.
Vieno vaiko išlaikymas Viešvilės vaikų globos namuose per mėnesį kainuoja 2050 Lt, tačiau bemaž pusė šios sumos atseikėjama už šildymą. Vis dėlto ne dideli vaikų išlaikymo kaštai, o valstybės nustatyti prioritetai vaikų globos namus veda į akligatvį.
Dešiniųjų suformuota strategija reikalauja, kad tėvų neprižiūrimiems vaikams pirmiausia būtų ieškoma globoti juos galinčių giminaičių, globėjų šeimų, šeimyninių ar parapijos globos namų, o tik tuomet, jei nieko nerandama, siūlomi geriausiai aprūpinti ir labiausiai pasirūpinti galintys valstybiniai vaikų globos namai.
„Valstybinių vaikų globos namų optimizavimo plane numatyta iki 2015 metų panaikinti mūsų vaikų globos namus, nors net neabejoju, kad dar ilgai bus vaikų, kuriems reikės mūsų pagalbos”, – sakė Viešvilės vaikų globos namų direktorius.
Nors jau dvidešimt metų Viešvilės vaikų globos namus remia įvairiausios užsienio ir šalies nevyriausybinės organizacijos bei privatūs asmenys, ugdytinių gerovė, namų šiluma ir jaukumas, kurių vaikams reikia labiausiai, priklauso ne nuo finansavimo ir paramos, o nuo čia dirbančių žmonių. Slaugytoja Valerija Martinaitienė, globos namams atidavusi keturis savo gyvenimo dešimtmečius, bemaž tiek pat direktoriaus pavaduotoja dirbusi Elena Kornikienė, auklėtojos Lidija Ponetauskienė, Valerija Povilaitienė ir kiti ne vieną dešimtmetį dirbę žmonės daugybei Viešvilėje užaugusių vaikų tapo nepakeičiama gyvenimo atrama.
Dažnai į Viešvilę lyg į gimtuosius namus sugrįžtantiems buvusiems ugdytiniams smagu čia sutikti didžiulę patirtį sukaupusias socialines darbuotojas Viliją Platonovienę, Graciją Janikauskienę, Danutę Šiaudvytienę.
 Keletą dešimtmečių globos namuose dirbantys žmonės, valstybės politikų valia prieš dvejus metus tapę socialiniais darbuotojais, pernai Vilniaus pedagoginiame universitete pradėjo studijuoti socialinius mokslus.
„Dažnai manoma, kad socialiniai darbuotojai yra prastesni už pedagogus. Tačiau socialinių darbuotojų veikla tokia plati, kad apima visą gyvenimą – nuo žmogaus gimimo iki paskutinio atodūsio. Skirtumas tik toks, kad mūsų valstybėje socialiniai darbuotojai gauna perpus mažesnį atlyginimą nei pedagogai ir netenka pusės savo atostogų”, – sakė Viešvilės globos namų direktorius.
Globos namuose, švenčiančiuose šešiasdešimtmetį, šiuo metu gyvena 61 ugdytinis. Jauniausiajam – vos du mėnesiai, vyriausiajam – aštuoniolika. Kiekvieną akimirką globos namų darbuotojų mintys sukasi apie juos, ugdytinius, tapusius savais vaikais. Ir negali būti nuoširdesnės padėkos darbuotojams, nei suaugusių ugdytinių noras grįžti ten, iš kur buvo palydėti į gyvenimą.
Šiandien Viešvilėje jie ir yra labiausiai laukiami.

Daiva BARTKIENĖ