Šimtametė Veliuonos tradicija (1)

Vaikų eitynės sudomino ir nemažai senosios kartos veliuoniškių – švęsti Vytautines miestelyje, kur Vytauto Didžiojo buvo ne kartą lankytasi ir jo iniciatyva pastatyta Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia, Veliuonoje pradėta tarpukariu. 1930 m. Lietuvoje minint Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, miestelio centre pastatytas Apolinaro Šimkūno sukurtas kunigaikščio paminklas. Pernai, minint jo statybos 80-metį, atnaujinta ir Vytautinių šventė.
Atvedusi prie Vytauto Didžiojo paminklo moksleivius, istorijos mokytoja Danutė Kazlauskaitė papasakojo, kad neatsitiktinai Vytautas Veliuonoje bažnyčią statė Švč. Mergelės Marijos garbei – kunigaikštis visa širdimi mylėjo ir nepaprastai garbino Dievo motiną, dėl to jos gimimo dieną, rugsėjo 8-ąją, pasirinko savo karūnavimo diena.
„Lenkams nepatiko, kad Vytautas nori savarankiškai valdyti Lietuvą, ir jie pavogė karūną. Ji iki šiol nerasta ir gal jau niekada niekas jos neras, bet po Vytauto mirties lietuviai išsirinko savo valdovą ir išsikovojo realią nepriklausomybę nuo Lenkijos. Dėl to ši diena dabar dar vadinama Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena”, – sakė istorijos mokytoja.
Paraginusi mažuosius nunešti gėlių Švč. Mergelei Marijai į Veliuonos bažnyčią, vyresniuosius mokytoja D. Kazlauskaitė pakvietė į archeologo Algirdo Juknevičiaus, šią vasarą kasinėjusio žemutinę Veliuonos dalį, istorijos pamoką.
Tris mėnesius Veliuonoje dirbęs Kėdainių krašto muziejaus archeologas pasakojo iškasęs ne vieną Vytauto epochą primenantį radinį. A. Juknevičius teigia įsitikinęs, kad žemutinės Veliuonos dalies istorija labai įdomi. Atkasus pirminį reljefą, susiformavusį dar iki apsigyvenant žmonėms, pastebėta, jog paviršius staiga žemėja, o kriauklių ir sąnašų sluoksnis paliudijo, kad prieš 10 tūkst. metų šioje vietoje buvo Nemuno vaga.
Nemunas, pasak archeologo, tuomet buvo didžiulė maždaug 30 metrų gylio upė, o jo krantai skalavo kalną, ant kurio vėliau kūrėsi bažnytkaimis. Keičiantis klimatui, Nemunas nuseko, ir ten, kur kažkada į jūrą tekėjo vandenys, atsirado slėnis.
Pirmieji žmogaus veiklos pėdsakai žemutinėje Veliuonoje aptinkami 14 amžiuje susiformavusiame dirvožemio sluoksnyje. „Ramybės piliakalnio papėdėje atkasėme daug nuo kalno nuriedėjusių akmenų ir tris laužavietes, kuriose radome nemažai keramikos šukių ir sudegusių gyvulių kaulų. Kadangi nei pastatų liekanų, nei jokių kitų žmonių gyvenimo pėdsakų neaptikome, padarėme išvadą, kad prie tų laužaviečių budėjo piliakalnių prieigas saugoję kariai”, – teigė archeologas.
Tačiau maždaug po 300 metų Veliuona, pasak A. Juknevičiaus, jau buvo tapusi nemažu miestu. Kasinėjant žemutinę Veliuonos dalį rasta 17 a. kultūrą atspindinčių keramikos krosnių, keramikinių pypkių ir kitų prabangos dalykų. „Tai rodo, kad 17 a. Veliuona buvo miestas, kuriame klestėjo turtinga kultūra. Nereikia stebėtis – Lietuvos ekonomika tuo metu klestėjo, o Veliuona buvo strategiškai svarbioje vietoje, kelio Kaunas–Karaliaučius, kuriuo vyko pagrindiniai prekių mainai su Flandrija, Olandija, Vokietija, Prūsija, viduryje. Neatsitiktinai netoli nuo čia, Vilkijoje, lietuvių pirkliams prašant, 1450 metais įkurta pirmoji muitinė. Tai rodo, kad valstybė pradėjo reguliuoti prekybą, rinkti iš užsieniečių mokesčius”, – aiškino A. Juknevičius.
Bene daugiausia klausimų ir detektyvui prilygstančią intrigą sukėlė archeologo atkasti keturių žmonių – dviejų suaugusių vyrų ir dviejų vaikų palaikai. Kadangi nerasta nei įkapių, nei karstų, o tik mažas sluoksnelis griuvėsių, be to, netoliese pavyko atkasti dar ir šulinio liekanas, archeologai padarė išvadą, jog žmones ištiko kažkokia tragedija – galbūt užgriuvo namas.
Dar vienas keistas žemutinės Veliuonos istorijos laikotarpis greičiausiai buvo  18 a. viduryje, kai nuplovė patvinusi upė. „17 a. miesto kultūrą liudijantys radiniai buvo užpilti pusės metro Nemuno smėlio sąnašų – tai labai įdomu ir paaiškinama gali būti tik tuo, jog jau 18 a. viduryje masiškai kertant miškus prasidėjo gamtos pakitimai. Nebelikus girių, polaidžio vandenys plūsdavo į upelius, o jie subėgdavo į Nemuną, kurio potvyniai privertė žmones trauktis tolyn nuo upės. Pasilikti rizikavo tik tie, kurie gyveno prie pat piliakalnio”, – mano archeologas A. Juknevičius.
Po Veliuonos grūdų magazinu 19 a. susiformavusiame  dirvožemio sluoksnyje mokslininkas dar rado trijų medinių ir mūrinių namų, stovėjusių galais į kelią, liekanas.
Kasinėjimai buvo atliekami pradėjus restauruoti 19 a. statytą Veliuonos grūdų magaziną. Pramonės paveldui priskiriamą unikalios architektūros pastatą 1881 m. pastatė dvarininkas Zaleskis. Jame buvo smuklė, tranzitinis sandėlis bei arklių keitimo punktas. 20 a. pradžioje čia buvo įrengti nakvynės namai, o vėliau pastatas paverstas sandėliu.
Archeologas A. Juknevičius džiaugėsi, kad sulaukė didžiulio veliuoniečių dėmesio, o labiausiai – kad žmonės suprato, jog žemutinėje miestelio dalyje rastus palaikus reikia pagarbiai palaidoti kapinėse.
„Jei tik bus galimybė, būtinai grįšiu į Veliuoną pratęsti tyrimų – jūsų kraštas savitas ir nepaprastai svarbus Lietuvos istorijai. Nuostabu, kad jūs nepamiršote Vytautinių ir tebešvenčiate jas kartu su kauniečiais”, – tikino A. Juknevičius.
Kėdainių rajono savivaldybė šiemet A. Juknevičiaus nuopelnus kultūrai pagerbė Česlovo Milošo premija. Kėdainių senamiestį archeologas kasinėja nuo 1984 metų ir jau yra paskelbęs daugiau kaip 50 mokslinių straipsnių.

Daiva BARTKIENĖ