Šviesiausia vasaros naktis – Jonų šventė (0)

Joninių vainikai jau sudeginti

Turbūt labiausiai žinomas rajone Jonas - savivaldybės administracijos direktorius Jonas Bučinskas. Žemaitijoje, Šilutės rajone, šešių vaikų šeimoje paskutiniam gimusiajam teko Jono vardas. Nenuskriaudė tėvai ir vyresnių sūnų, pakrikštiję juos Antanu ir Pranu, bet tik Bučinskų jaunėlis gali džiaugtis sulaukęs tokio laiko, kai jo vardo diena yra valstybinė šventė.
„Kodėl Jonas? - trumpam susimąsto savivaldybės administracijos direktorius, turbūt niekada nė neklausęs savo tėvelių, kodėl jam tokį, o ne kitokį vardą išrinko. Juk vardas kaip vardas - lietuviškas, šventas - ar gali kilti kokių klausimų? - Mano tėviškėje Vainuto bažnyčioje būna dideli šv. Jono atlaidai, o mano tėvai buvo tikintys."
Nors direktoriaus tėviškėje Joninės labai smagiai švenčiamos, išvykęs iš tėviškės jis linksmiau nei vardadienį švęsdavo lapkričio mėnesį savo gimtadienį, sutampantį su viena anais laikais didžiai minėta sovietine švente.
Tačiau tradicijos jau seniai pasikeitė. Kaip gi nepasikeis, kai Joninės - valstybinė šventė, tad švęsti tiesiog privalu. Yra ir daugiau priežasčių. „Mano anūkė Barbora gimusi birželio 23-ą, o anūkas Motiejus Jonas mano garbei taip pavadintas", - ne be pasididžiavimo sako direktorius, kuris yra jau keturių anūkų senelis. Dukros Ingvilės, gyvenančios Belgijoje, vaikus senelis Jonas sako matantis labai dažnai - keliskart per metus ir visada juos mokantis lietuvių kalbos. Bet kur kas dažniau jį aplanko sūnaus Mariaus vaikai. Neseniai šeštadienį Jurbarko turguje senelis nupirko Barborai ir Motiejui Jonui dešimt viščiukų. „Maži jie tokie gražūs, vaikams labai patiko, o man primena vaikystę", - sako J. Bučinskas ir nesiskundžia, kad paukščiukus dažniausiai tenka prižiūrėti jam pagal Barboros sudarytą viščiukų prižiūrėjimo grafiką.
Į klausimą, ar geras senelis yra savo anūkams, J. Bučinskas sako esąs griežto auklėjimo šalininkas, nevengęs taikyti bausmių, tik vaikas visada turįs žinoti, už ką. „Sūnus man reiškė pretenzijas dėl per griežto auklėjimo, o dabar, kai paprašo prižiūrėti savo vaikus, sakau, kad juos turi auklėti tėvai. Mes abu su vedėja dirbam, anūkams laiko turim tik savaitgaliais", - sako Jonas.
Vedėja J. Bučinskas vadina savo žmoną - iš meilės ir pagarbos, tuo žodžiu pabrėždamas jos, gydytojos odontologės, aukštą statusą šeimoje ir namuose.
Namie, kur kieme keroja šeimininko, pagal specialybę - miškininko, pasodintas tvirtas šeimos medis - piramidinis ąžuolas, o sidabrinis kėnis sumirga puošmenomis prieš Kalėdas, kasmet smagiai švenčiamos Joninės. „Žmona padengia stalą ir laukiame visų, kas tik nori ateiti", - sako J. Bučinskas. Ir sulaukia kasmet didelio būrio svečių. Tradiciškai Jonas apdovanojamas ąžuolo vainiku, ir ne vienu - kasmet net keliais. Po šventės sukabina juos stoginėje ant sienos ir kaba vainikai iki kitų metų.
Šiandien Bučinskų namuose - vėl šventė. Laukiami visi, kurie Jonines nori švęsti su Jonu. Ir siena, ant kurios visus metus kabojo ąžuolo vainikai, jau tuščia - pernykščių Joninių vainikus šeimininkas neseniai sudegino naujajame lauko židinyje.

Ant gimtadienio torto - viena žvakutė

Mažiausioji ir vienintelė mūsų pašnekovė, šio gražaus vardo turėtoja, vakar ragavo gimtadienio torto, o ant jo degė viena žvakutė - Jonė Štreimikytė šventė pirmąjį savo gimtadienį.
Laukdami trečiojo vaikelio Odeta ir Montvydas Štreimikiai nesmalsavo, kas - dukrelė ar sūnus, ir dėl vardo visiškai nesuko galvos - mažylis į pasaulį turėjo ateiti apie Jonines ir atsinešti sau vardą. Gimė Jonė.
Į namus parvežta mažoji sesutė, pasak šešiametės Gabijos ir aštuonerių Vito, buvo labai graži ir kvepėjo ligonine. Mamytė pasakoja, kad Jonė gimė 50 centimetrų ūgio ir svėrė beveik pusketvirto kilogramo. Per metus Jonė ūgtelėjo, o sveria jau per 10 kilogramų. Kai nusišypso, jos burnytėje šviečia trys balti dantukai, o lūpytės dėlioja pirmuosius žodelius. Iki šiol valgydama mamytės pienelį Jonė auga sveika ir stipri.
Linksma, judri, nenustygstanti, dar nesulaukusi metukų Jonė jau žengė pirmuosius savarankiškus žingsnelius. Sode, pievoje - ten ir dabar ji jaučiasi drąsiausiai, o namie vis taikstosi kur įsikibti. Nors kambaryje stovi spalvingas dviratukas-vaikštynė, Jonytei labiau patinka vaikščioti įsikibus į mamytės ranką. „Mamytės rankinukas", - juokiasi Gabija ir supratingai aiškina, kad kol tėtis dirba banke didžiausia mamytės pagalbininkė yra močiutė - ji išleidžia mamytę į parduotuvę.
Pirmąjį savo gimtadienį ir vardo dieną mažoji Jonytė šventė sode. „Nemėgstam sėdėti namie, visi mūsų savaitgaliai sode, - pasakoja Odeta Štreimikienė, - ir Jonės pirmoji kelionė buvo į sodą praėjus tik kelioms dienoms po to, kai grįžome iš ligoninės."
Prieš Jonines mama išmokė Gabiją pinti baltųjų dobiliukų vainiką, kad gražiausių gėlių vainiku būtų apdovanota Jonė savo pirmosios didelės šventės - gimimo ir vardo dienos proga. Ant pirmojo jos gimtadienio torto linksmai spragsėjo viena žvakutė, o į dangų kilo didžiulis balionas su artimųjų linkėjimais mažajai Jonytei.
Paskui Jonė - pati, savarankiškai! - įveikusi aukštus laiptus, minkštoje lovelėje apgobta sapno angelo sapnavo gražiausią savo vaikystės sapną stebuklingąją Joninių ir savo pirmojo gimtadienio naktį.

Suradęs paparčio žiedą

Ar gali vardas įtakoti žmogaus gyvenimą? Padėti jam, saugoti, suteikti stiprybės? Jei vardas turi savo istoriją, jei jis susijęs su pažintais ar ir nepažinotais tavo giminės žmonėmis? Jonas Kalninis, „Sodros" Jurbarko skyriaus direktoriaus pavaduotojas, sako, kad jam šį vardą tėvai išrinkę tęsdami giminės tradiciją, todėl vardas jam teikia ne tik vidinės stiprybės, bet ir įpareigoja garbingai ir sąžiningai jį nešioti.
Jonas Kalninis pagal tautybę yra latvis. Gimęs ir augęs Joniškio rajone, pačiame pasienyje su Latvija, jis prisimena nuo vaikystės regėtus vaizdus, kaip per Jonines Latvijos pusėje ant stebulių degdavę laužai. Kai tarnavo kariuomenėje Liepojoje, net stebėdavosi, kai prieš Jonines mieste važinėdavo ąžuolų vainikais papuošti troleibusai. Latvijoje ne tik Joninės nuo seno buvo didelė šventė, bet ir Jono vardas ten kur kas populiaresnis.
J. Kalninis mano, kad tarp lietuvių Jono vardas nėra labai dažnas, nebent dabar išpopuliarėsiąs: „Mokykloje buvau vienas, studijuodamas pažinau dar porą Jonų, dabar tarp draugų irgi tik aš vienas Jonas." Draugams, žinoma, smagu - juk švęsti Jonines su Jonu kur kas linksmiau.
Ir švenčia Jonas savo vardo šventę šeimos narių ir draugų būryje ir - būtinai - su visais Joninių atributais - ugnimi, vandeniu ir vainikais. Vidurnaktį uždega bičiulių sukrautą laužą, plukdo Nemunu ąžuolo vainiką su degančiomis žvakėmis, į dangų skraidina šviečiančius žibintus.
„Paparčius irgi patikrinam, - sako Jonas, - kartais randam žiedą, kartai - ne." Bet savo paparčio žiedą Jonas džiaugiasi jau seniai suradęs. Jo laimingasis paparčio žiedas - tai šeima: žmona Romutė ir dukros Eglė, Agnė ir Milda. „Noriu, kad ir jos būtų laimingos, kad sektųsi, kad ir jos surastų savo paparčio žiedą", - Joninių proga savo mylimoms moterims linkėjo Jonas Kalninis.

Danutė Karopčikienė